Nemuno pakrantes nugulė žvejai: naktinei vėgėlių žvejybai įsirengia net krosnimi kūrenamas palapines, kuriose – lovos

Norint parengti reportažą iš vėgėlių žvejybos Pagėgių savivaldybėje, teko iš anksto pasirūpinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) išduodamais leidimais – pasienio saugomoje zonoje galima būti tik juos turint. Vienoje Nemuno pusėje – Lietuva, kitoje – Rusija, tad ši teritorija akylai saugoma vaizdo stebėjimo kameromis, dažnai žvejus tikrina pasieniečiai.

Su fotografu pasiekiame Šereitlaukio kaimą Pagėgių savivaldybėje. Jame mus pasitinka kaunietis žvejys Žilvinas, patikinęs, kad tokia masinė vėgėlių žvejyba vyksta tik čia, nes čia – patogiausios vietos. Būna, kad žvejojamos vėgėlės ir šalia Raudonės, Lekėčių, bet tose vietovėse jos pradeda kibti vėliau nei Nemuno žemupyje, vis dėlto, neršti į upes migruojančioms žuvims prireikia įveikti nemenką atstumą. Anot Žilvino, kuo arčiau Kauno, tuo vėgėlių mažiau, jos – smulkesnės. Vėgėlių yra ir Lietuvos ežeruose, Kauno mariose, tačiau lapkritį tų, atplaukiančių nuo jūros, skiriasi net spalva.

Įsukame į žvyrkelį, vėliau dardame pievomis ir laukais apie 4 kilometrus, abejodami, ar nepridarysime automobiliui žalos.

„Šabakštynas Rambyno kalno papėdėje, – savo žvejojimo vietą, į kurią kasmet vyksta jau devynerius metus, besijuokdamas pristato Žilvinas. – Jeigu atvažiavai čia kartą, didelė tikimybė, kad ir kitąmet važiuosi. Užvedantis dalykas. Pamenu, kai patį pirmą kartą prikalbino atvažiuoti. Šaltis nėra didelis draugas rankoms, bet užsikabinau. Žvejojau iki tol Kauno mariose, Krivėnų karjere, Nemune ties Pavilkiju, bet ne vėgėles.“

Tradicija kompanijai susirinkti pažvejoti vėgėlių gimė prieš keletą dešimtmečių. Nors idėjos autorius jau palikęs šį pasaulį, bičiuliai įpročio neišsižadėjo. Idėjininko žmona iki šiol saugo „metraštį“, į kurį nugula visos kasmet sužvejotos žuvys. Pats Žilvinas užsiima statybomis, vidaus apdaila, o jų 30-ties žvejų sąraše – ir ugniagesys, ir eigulys, ir morgo darbuotojas, atliekantis skrodimus. Teko kartą kauniečiui sutikti ir 80-metį žveją, o štai moterų čia – maža, ne kiekviena ištveria šaltuką.

„Žmonos vis kartoja, kad kitąmet žvejyba – paskutinė, bet mes kaip važiuojame, taip važiuojame“, – nusijuokia pašnekovas.

Iš vėgėlių žuvienės neverda

Pasiekus ryškiaspalvę palapinę, kurioje po turiningos nakties antradienio popietę ilsisi trys Žilvino kolegos, pasitinka kepamų šašlykų kvapas. Iš veidų galima atspėti, kad miegota mažai.

„O tai kur žuvis?“, – traukdama per dantį, paklausiu žvejų ketveriukės.

Šie nusijuokia ir ima rodyti pirmosios nakties laimikį. Žvejyba, prasidedanti tik sutemus ir besibaigianti ryte, buvo visai sėkminga, o žuvienę kompanija verda tik tuomet, kai pagauna kažką kitą – ne vėgėlę. Būna, kad užkimba koks karšis, žiobris ar šapalas, kartą į krantą buvo parvilkta ir visus nustebinusi upinė plekšnė. Sužvejotos vėgėlės tausojamos ir vežamos į namus. Jos, anot Žilvino, turi nedaug ašakų, žvynų, kuriuos reiktų valyti, iš viso nėra, – tereikia gleives su druska nušveisti. Skaniausias delikatesas – kumščio dydžio šios išskirtinės žuvies kepenys.

„Pavėlavot, jas jau sudorojom“, – prasitaria užsimiegojęs Žilvino draugas.

Į palapinę užsuksime vėliau, su Žilvinu nusileidžiame prie pat vandens. Ten išrikiuotos kas 150 metrų pirmojo užmetimo jau laukia 16 meškerių – kiekvienam po keturias. Tolimiausias meškerykotis – už gero puskilometrio. Tad nenuostabu, kad žvejybos metu žvejai įveikia nemažą kilometražą. Išeina iš palapinės ir negrįžta valandą.

„Parvyksti po tų dviejų parų į namus ir kojas tikrai jauti, kad turi“, – šypteli Žilvinas, prisipažindamas, kad pirmųjų žvejybų metu teko paplušėti, jog kemsynai dešiniajame Nemuno krante taptų bent kiek prieinami.

Anapus Nemuno – nė vieno ruso

Vėgėlių žvejyba leidžiama iki gruodžio 15 dienos. Anksčiau į ją kompanija leisdavosi nuo pat Vėlinių, šiemet palapinę įsirengė tik lapkričio 21-osios savaitgalį – sutrukdė karantinas ir šilti orai. Pirmoji pamaina tepagavo vieną vėgėlę ir 2,7 kg karšį, tad antrajai, Žilvino pamainai, sekasi kur kas geriau.

„Kibo 4 valandą ryto, o tai gana neįprasta. Dažniausiai kimba nuo 19 iki 21 valandos, vėliau – apie vidurnaktį, tuomet – štilis“, – paaiškino Žilvinas.

Keista jam ir tai, kad šiemet kaip niekad mažai žvejų. Kasmet jų eilė nusidriekia apie 10 kilometrų. Kuo arčiau Karalienės Luizos (Sovetsko) tilto, tuo žvejų tankis didėja. Įsivaizduokite, kai visa ta galybė meškeriotojų susijungia ant galvų įtaisytus prožektorius – visa pakrantė mirga švieselėmis.

„Nežinau, kodėl jų tiek mažai šiemet. Gal dėl to, kad karantinas – pabūgo, o gal mato, kad mažiau kimba, tai mažiau ir važiuoja. Vėgėlėms patinka toks oras, kuris nepatinka žmonėms, pavyzdžiui, šlapdriba, lietus, šaltis, kai drebia, akis klijuoja ir lauke neįmanoma būti, tuomet joms geriausia, daugiau komforto. Tuomet ir žvejyba geriausia. O dabar juk orai geri buvo. Štai, ir rusų aname krante nėra, visad prisirinkdavo. Dabar tik girdime, kad kažką per garsiakalbius ten skelbia, gal neleidžia iš namų išeiti“, – pečiais patraukė Žilvinas.

Kitame Nemuno krante – Nemano miestelis, rodos, jo gyventojams tereikia nusileisti nuo skardžio, tad išties keista, kad nėra nė vieno žvejo, kai lietuviai į šią žvejybą traukia iš visos Lietuvos, kauniečiai, štai, įveikė 2 valandų atstumą. Keistai, anot Žilvino, šiemet veikia ir telefoninis ryšys.

Artimiausia kitų žvejų kompanija įsikūrusi už kokių 400 metrų, šįkart šalimais – žvejai iš Mažeikių.

Švino svarelius lydosi patys

Perlipame rąstą, kurį Žilvinui, užsikabinus valui, teko partempti į krantą.

Kartais per naktį bežvejojant „primeškeriojamas“ ir kibiras žolių. Vėgėlių žvejybai būtina stipri dugninė meškerė, bent 14 kg žuvį atlaikantis valas ir net 150 gramų sveriantis svarelis. Juos kompanija gaminasi pati. Aplekia padangas keičiančius, ratus balansuojančius automobilių servisus, prisirenka švino ir iš jo lydosi svarelius. Vėliau atsilyginama išrūkyta žuvimi. Svarelių į žvejybą atsiveža kompanija gal 30. Daug jų palaidojama Nemuno dugne, nes žvejojant netrūksta kliuvinių.

„Kartais būna toks nešimas, kad gali ir meškerę įtraukti. Yra buvę“, – šypteli Žilvinas.

Kurį laiką tenka auginti žvejams ir kiemuose bei laukymėse surinktus naktinius sliekus.

„Gal 800 jų per mėnesį prisiruošiame. Laikome dėžėse su lapais, kompostu, samanomis. Lietuviški geresni už lenkiškus, nes pastarieji labiau trūkinėja“, – paaiškina Žilvinas.

Mėgsta vėgėlės ne tik sliekus, bet ir varlytes, žuvies, ypač jūrinės strimėlės, išpjovą. Šiemet tenka meškerioti dviejų metrų gylyje, giliausia Nemuno vieta siekia gal 6 metrus – tai, pasak Žilvino, vidutinis vandens lygis. Žvejams leidžiama pasilikti tik 5 kg sužvejotos žuvies.

Paklaustas, ar jaučia, kad žuvies kasmet mažėtų, pašnekovas palinkčiojo galvą. Dėl to kalta, pasak Žilvino, tikėtina, tiek ir pramoninė žvejyba, tiek ir pasikeitusi vėgėlių migracija, žemsiurbių darbas, brakonieriai. Jie, Žilvino žiniomis, dažniausiai žvejoja, o tiksliau, kabliuoja kabliais, draudžiamo neršto metu, – per Kalėdas, Naujuosius metus, kai nėra žmonių, gamtosaugininkų.

„Pats nebuvęs ant ledo, bet kiti pasakojo, kad rasdavo kraujo klanus baisiausius. Kai šaltesnės žiemos būdavo, daugybė kabliavimų Nemune vykdavo. Didelius kablius leidžia į vandenį ir smūgiuojant traukia. Barbariški būdai“, – patikino Žilvinas.

Kibs ar nekibs vėgėlės ir kokios, anot jo, galima pasitikrinti nuėjus į didžiuosius prekybos centrus.

„Kartais stebimės, kad parduotuvėje matai pardavinėjamas net neleistino dydžio vėgėles. Iš kur jos atkeliauja?“, – retorinį klausimą kėlė Žilvinas.

Daugiausiai per dvi paras, vieną pamainą, Žilvinas su bičiuliais yra pagavęs 14 vėgėlių. Pačiam teko ištraukti 3,2 kg vėgėlę, kompanija yra sumeškeriojusi ir tokią, kuri svėrė daugiau nei 5 kg.

„Labai stipri žuvis. Iš srovės ją traukti su 150 gramų švino svareliu – yra ką veikti. Kai užsikabina, dar smūgiuoja stipriai pati žuvis. Kartais ištrauki per keletą minučių, o kartais ir ketvirtį valandos trunki. Pajautusi pavojų, žuvis mėgsta slėptis po akmeniu ar šaka. Kartais iš penkių penkias išsitrauki, o kartais iš penkių kibimų į krantą parvelki vos vieną“, – patikino Žilvinas.

Palapinėje įrengia net krosnį

Grįžtame prie palapinės, iš kurios kamino rūksta dūmelis – viduje įrengta malkomis kūrenama krosnis, tad šilta, galima išsirengti iki marškinėlių trumpomis rankovėmis. Per visą naktį pakanka malkomis krosnį papildyti vos dukart. Vienas žvejys viduje vaikšto su šlepetėmis.

„Užpernai prie Raudonės laikinai buvome pasistatę dviem parom karišką palapinę, tai net krosnies neprireikė – ištvėrėme ir be jo. Yra tekę miegoti 13-14 laipsnių šaltyje, tad dabartiniai orai – niekis. Visas laukas, pamenu, tuomet buvo užsnigęs, meškerės apšerkšnijusios“, – prisiminė Žilvinas.

Miegojimui skirtų vietų – trys. Lovas atstoja ant alaus butelių dėžių sudėti stori čiužiniai. Dega nuo akumuliatoriaus energijos gaunančios lemputės.

„Kiekviena pamaina atsiveža maisto ir malkų, kitką susipirkome bendrai – vidaus interjerui ir įrankiams paklojome apie 200 eurų“, – nusijuokęs paaiškino vienas iš žvejų ir ėmė demonstruoti nuotrauką su neįtikėtino dydžio šamu, kurį, svėrusį 45 kg, sužvejojo Kauno mariose.

„Šamas buvo aukštesnis už mane, o mano ūgis – 1,84 metro“, – patikino Žilvino bičiulis.

Kramsnodami šašlykus, vyrai ima pasakoti nuotykius iš naktinės vėgėlių žvejybos. Kartą vienas pažįstamas vietoje žuvies į krantą ištraukė lavoną. Buvo išties nejauku. Tenka ir į bebro skylę įsmukti ar nuslysti vandenin, nes tam tikrose vietose – itin statūs šlaitai.

„Kai vanduo ledinis, nėra smagu. Bet palapinėje persirengi sausus rūbus ir tvarka“, – teigė Žilvinas.

Aplanko žvejus ir žvėriukai. Užpernai, štai, išgąsdino lapė.

„Sėdėjome prie laužo, kepėmės lašinukus, kalbėjome apie vilkus, ir staiga pusbrolis, sėdėjęs prieš mane, pamatė tamsoje dvi šviečiančias akis. Pusbrolio akys tik išsiplėtė. Kūnas pagaugais nuėjo. O ten – lapiukas. Pabėgo iš pradžių, po to vėl grįžo. Padėjome kiaušinį, griebė ir nusinešęs užkasė kažkur. Bandėme ieškoti kur, neradome. Į svečius kartą buvo užsukęs ir mangutas, katinas porą kartų palapinėje apsigyveno. Išeini meškeres patikrinti, grįžti – guli po lova. Iš pradžių nežinai, kad guli, išgirsti, kad kažkas krebžda – persigąsti“, – nuotykiais pasidalijo Žilvinas.

Būta ir ne tokių linksmų įvykių, kai naktį kažkas visas meškeres pavogė.

Žvejybą Žilvinas su bičiuliais baigė kitą rytą, kai juos pakeitė vilniečių kompanija. Iš viso per dvi paras sugautos 8 vėgėlės ir 1 karšis. Prie Nemuno krantų šalia Šereitlaukio iki gruodžio 15 dienos jiems dar teks grįžti vieną kartą.

„Vėgėlių žvejyba – mūsų metų įvykis, savotiškos rudens atostogos. Laukiame to rudens labai. Tai tarsi liga, azartas“, – atsisveikindamas prisipažįsta Žilvinas.