Nelegalai nori keisti mūsų kalbą

Dėl cepelinų teisių vadintis didžkukuliais negaliu pasakyti nieko - nežinau jų nuomonės. Tačiau kartą teisme pasiteiravus, kur vyks čigonų byla, tapau aršiai „paauklėta“. Nes, girdi, ne čigonai jie, o romai. Bala nematė, tegu bus romais - dėl šventos ramybės. Nors nuo amžių amžinųjų čigonai yra tautybė ir nieko įžeidžiamo čia nematau. Pasak humanitarinių mokslų daktaro Kazimiero Garšvos, jis savo moksliniuose darbuose čigonus taip ir vadina. „Vadinu čigonais, gudus vadinu gudais, nors jie nepyksta ir baltarusiais vadinami. Bet ant manęs, kiek žinau, irgi neįsižeidžia. Žydus vadinu žydais, nors gal irgi kažkaip kitaip reikėtų vadinti. Latvius - latviais“, - juokėsi K.Garšva.

Jis prisiminė tikrai juoką keliančią istoriją, kai buvo bandymų lietuvius vadinti romėnais. To pagrindas - neva XVI a. lietuvių didikai buvo susigalvoję, jog kilo iš romėnų. Kažkas tą istoriją buvo nusigriebęs ir mūsų dienomis.

Dar vieną „pamokymą“ gavau šiomis dienomis. Pasiuntusi užklausimą apie nelegalius imigrantus į Migracijos departamentą, gavau atsakymą, kuriame, be kita ko, parašyta: „Jaučiu pareigą pažymėti, kad gyvas žmogus negali būti „nelegalus“, t.y. „už įstatymo ribos“. „Nelegali“ gali būti jo veikla, bet ne pats asmuo. Taigi, vadinti žmones „nelegaliais“ nėra nei pagrįsta, nei etiška.“ Štai taip. „Pamokymo“ autoriaus pavardės, vėlgi dėl etinių sumetimų, neminėsiu. Viena bėda - nebuvo nurodyta, kaip tuos nelegalus reikia vadinti. „Jei pasienio poste tikrina automobilius, iš kokios nors bagažinės iššoka nelegalas ir dumia į mišką, o pasieniečiai po to jį vaikosi, tai kaip jį kitaip vadinti? Atvykėliu?“ - svarstė K.Garšva.

Geriausiai tą turėtų žinoti Lietuvių kalbos komisija. Komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis prisipažino, kad jį nustebino ir sudomino mano klausimas. „Pasiteiravau dėl visa ko ir sekretoriate. Komisijos nuomonė vieninga: ir nelegalus migrantas, ir čigonas - vartotini žodžiai. Tiesa, dar yra terminai „teisėti migrantai“ ir „neteisėti“. Čia kaip kam patinka“, - sakė komisijos pirmininkas.

Filosofo, politologo, humanitarinių mokslų daktaro Vytauto RADŽVILO komentaras:

Tas kalbinis žaidimas, kurio tikslas pakeisti realybę, jau vyksta tokių, iš pirmo žvilgsnio pavienų, asmenų išsišokimų pavidalu. Pasakyti, kad „nelegalus migrantas“ išsireikšti negalima, reiškia kitais žodžiais persakyti Migracijos pakto nuostatą, kad turi būti panaikintas skirtumas tarp legalios ir nelegalios migracijos. Čia vyksta primityvus, bet patikliems žmonėms galintis būti įtikinamas žaidimas. Metafora, neva žmogus negali būti nelegalus. Migracija arba kelionė pirmiausia yra žmogaus veiksmas. Todėl, kaip bet kuris kitas veiksmas, persikėlimas gyventi į kitą vietą gali būti legalus arba nelegalus, neteisėtas. Taigi, šio kaltinimo esmė labai aiški. Šis ir kiti kalbos žodžiai yra keičiami. Negali kilti jokių abejonių, kad čigonas lietuvių kalboje įsitvirtinęs žodis savaime neturi jokių neigiamų atspalvių. Lygiai taip pat, kaip vadiname kitas tautas - nuo seno įsitvirtinusiais žodžiais. Remiantis tokia logika, reikėtų suomius vadinti finais, vokiečius - doičais. Galima prigalvoti bet ko. Bet tai yra paprasčiausias kalbinis teroras, kuris per kelis dešimtmečius aprašytas daugelyje knygų, pasakojančių apie totalitarinę sistemą. Totalitarinėse visuomenėse esminis valdymo elementas yra kalbos kontrolė. Ji reiškia, kad daiktai galiausiai egzistuoja tik tada, kai jie įvardijami. Panaikinus, išbraukus iš žodyno, ir privertus užmiršti tam tikrus žodžius, jais įvardijama tikrovė liaujasi egzistavusi. Pavyzdžiui, atkakliai siekiama, bent jau oficialių dokumentų pradžioje, išbraukti tėvo ir motinos sąvokas, jas pakeičiant „gimdytojas Nr.1“, „gimdytojas Nr.2“. Tam, kad būtų sugriauta tradicinė šeimos samprata, pagal kurią šeimą sudaro vyras ir moteris.

Jūsų papasakota istorija apie migrantus liudija, kad Lietuvoje prasideda labai rimti dalykai. Galime būti tikri, kad asmuo, pateikęs tokius absurdiškus kaltinimus, yra tikras, kad jis dėl to niekaip nenukentės, nes jaučia už nugaros stiprią paramą. Tokie „entuziastai“ klestėjo ir sovietmečiu. Šis atvejis turi būti vertinamas nedviprasmiškai: kaip mėginimas nutildyti savarankišką piliečių nuomonę ir perdirbinėti lietuvių kalbą pagal ne Lietuvoje esančių užsakovų reikalavimus.

„Šis politinis užsakymas seniai buvo aiškus, bet po Lietuvos nuolankiai patvirtinto Jungtinių Tautų Migracijos pakto tampa akivaizdus. Ruošiamasi, tik kur kas didesniu mastu, pakartoti tai, kas vyko sovietmečiu, kai anoje imperijoje tikslingai ir masiškai žmonės buvo perkeliami iš vienų regionų į kitus. Perkėlimo tikslas - iš pradžių „atskiesti“ vadinamųjų respublikų tautas svetimtaučiais, o galiausiai visa jėga paleisti tautų vertybių maišymo ir asimiliavimo programą. Dabar tokio tikslo siekiama pasauliniu lygmeniu, nes faktiškai visų skirtumų tarp legalios ir nelegalios migracijos panaikinimas, taip pat kiti iš šio pakto kylantys reikalavimai, pavyzdžiui, iš karto, automatiškai, suteikti atkilėliams tokias pat teises, kaip vietiniams gyventojams, rodo, jog ši politika bus pradėta įgyvendinti nedelsiant. Todėl naivus aiškinimas, kad paktas neįpareigoja, iš tiesų neįtikinamas.

Bet tam, kad būtų kuo mažesnis pasipriešinimas, be abejo, reikia neleisti visų šalių, taip pat ir Lietuvos, gyventojams suprasti, kas iš tiesų prasidės, o kai kur jau vyksta. Būtina priemonė tam, kad galima būtų tai padaryti, pakeisti jų tikrovės suvokimą, išplaunant kalbą. Kitaip tariant, pakeičiant žodžių reikšmes. Belieka prisiminti tuos, kurie Sovietų Sąjungoje sakė, kad netrukdomas atvykėlių plūdimas mus pavers mažumomis mūsų pačių žemėje, buvo puolami, smerkiami, o dažnai ir baudžiami, kaip nacionalinės nesantaikos kurstytojai.