"Šventojo Rašto Pradžios knygoje sakoma, kad negera žmogui būti vienam. Mes esame pašaukti būti bendrystėje su kitais visuomenėje, mažesnėse bendruomenėse, universitetuose, parapijose, mokyklose, darželiuose ir kt. Ilgesys yra įrašytas žmogaus širdyje. Artėjant šv. Kalėdoms kviečiu visus pamąstyti, apie tą bendrystę", - sako Klaipėdos universiteto (KU) kapelionas kun. dr. Audrius Vaitkevičius.
Nesame vieni pasaulyje
Kalėdų eglutė, adventinis vainikas krikščioniškame pasaulyje yra ne vien tik šventinės dekoracijos, bet ir Vilties priminimas. Jie žali, o liturgijoje žalia yra vilties spalva.
"Kodėl šventėms nepuošiame ąžuolo, kuris tvirčiausias Lietuvoje augantis medis? Todėl, kad jis nėra žalias. Žiūrėdami į žalumą suvokiame, kad tas žiemos niūrumas netruks amžinai. O krikščioniui ta viltis pareina iš paties Dievo, ji jam dovanojama.
Per šv. Kalėdas švenčiame Jėzaus gimtadienį, nes kiekvienais metais mes prisimename, kad nesame vieni šiame pasaulyje, kad Dievas nori mus pakviesti į artumą bei bendrystę. Tai pamatiniai dalykai, apie kuriuos turime mąstyti artėjant šv. Kalėdoms. Paprasčiau pasakius, mums reikia kito žmogaus. Krikščionys supranta, kad ir Dievas yra asmuo.
Šventojo Rašto Pradžios knygoje daugiausia pasakojama apie tai, kas yra žmogus, kokia jo būsena ir prasmė gyvenime. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Mums reikia apsikabinimų, žmogiškos šilumos, nes mes esame Dievo, to idealo, į kurį mes lygiuojamės, atspindys. Todėl linkiu, kad Kalėdos būtų apsikabinimo, šiltų žodžių pasakymo vienas kitam ir buvimo šalia vienas kito laikas", - kalbėjo KU kapelionas.
Didžiausia šventė - namų bažnyčioje
Krikščionims šventės yra neatsiejama liturgijos šventimo dalis. Jie eina į savo krikščioniškąsias bendruomenes, vyksta pamaldos, šv. Mišios - misterija. Pasak kapeliono, ta misterija yra atkartojimas to, kas įvyko prieš 2 tūkstančius metų.
"Istorikai kalbėtų apie žydiškos ir krikščioniškos kultūrų samplaiką. Žydų kultūroje būdavo taip, kad visa šeima susėsdavo prie šventinio stalo ir šeimos galva pasakodavo tą istoriją, kaip Dievas atėjo į šį pasaulį ir ką jis padarė dėl žmogaus, dėl išrinktosios tautos. Ir mums, krikščionims, brangi ta tradicija, ateinanti iš žydiškos kultūros, iš Senojo Testamento. Mes ją esame perėmę. Prisiminti - vienas iš svarbiausių dalykų krikščioniui.
Audrius VAITKEVIČIUS, Klaipėdos universiteto kapelionas
Pasak kapeliono A. Vaitkevičiaus, kalėdinis šventimas vyksta ne vien tik bažnyčiose, mišių metu, bet ir susėdę prie bendro stalo dalijamės bendryste. Krikščionis labai tikroviškai stovi ant žemės ir suvokia, kokia svarbi yra jo kasdienybė. Bažnyčioje praleidžiame nedaug laiko. Šventė namuose yra ta nuostabi vieta, kurią galėtume pavadinti sakralia, t. y. namų bažnyčia, kaip yra sakę popiežiai. Ten įvyksta tas didžiausias šventimas", - kalbėjo A. Vaitkevičius.
Saulę iš naujo nukala kalvis
KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Vykintas Vaitkevičius primena žiemos saulėgrįžą. Iki šiol dienos visą laiką trumpėjo, o gruodžio 21-22 d. stabtelės. Kalėdų rytą jau bus įvykęs virsmas ir dienos pradės ilgėti.
Istorikas V. Vaitkevičius primena mūsų protėvių mitą apie Saulės atgimimą per Kalėdas - ją kasmet iš naujo nukala dangaus kalvis ir vėl įmeta į dangų.
Žymus mitologijos tyrinėtojas Algirdas Julius Greimas sako, kad 365 metų dienos yra pačios Saulės gyvenimas. Ji atgimsta per Kalėdas, auga, stiprėja, per Velykas būna jaunamartė, šoka išsipuošusi, per Rasas, per vasaros saulėgrįžą ar anksčiau, išteka ir susilaukia dukros Aušrinės. Nuo birželio pabaigos dienos pradeda trumpėti, Saulė būna motina, auginanti savo vaiką ir globojanti visus Žemės vaikus, ypač našlaičius. Taip įvaizdinamas metų ratas.
Buvo toks laikas, kai mūsų protėviai vaizdavo, kad Saulę ant savo ragų atneša elnias, gyvūnas, kuris nenumeta ragų gruodį. Toks ypatingas šio miško gyvūno vaidmuo išliko per daugelį amžių.
Prisimenami mirusieji
"Iki mūsų dienų išliko tik mito nuotrupos. Mitai, papročiai keičiasi. Didysis pasikeitimas įvyko su krikščionybės įvedimas. Tai turėjo didžiausią įtaką dabartiniam šventės pavidalui.
Šventė susideda iš dviejų dalių - Kūčių ir Kalėdų, kurios yra be galo skirtingos. Kūčios vakare - susikaupimas su šeima ir gimine, mirusiųjų pakvietimu. Kalėdos - šviesus rytas, visai kita nuotaika, iš esmės skiriasi stalas ir patiekalai nuo Kūčių. Tai irgi yra be galo senas paveldas.
Kūčių vakarienė yra vienas iš daugelio kartų per metus, kai šeima, giminė prisimindavo savo mirusiuosius. Paprastai tai buvo daroma kiekvienos didžiosios metų šventės išvakarėse. Lietuviai šį paprotį išsaugojo tik Kalėdų išvakarėse, o baltarusiai turi tokias 4, 6 ar net 8 metų dienas", - pasakojo istorikas.
Populiarėja vainikai
Pasak istoriko, Lietuvoje buvo tokių vietovių, kur per Kūčias buvo tiekiama mėsos. Galbūt tai buvo susiję su religinėmis įtampomis, gal įtakos turėjo reformatai, evangelikai liuteronai. Kol kas istorikai į šį klausimą taip ir nėra atsakę.
Vykintas VAITKEVIČIUS, KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas
V. Vaitkevičius sako, kad niekas neabejoja, jog dabartinis eglučių paprotys atėjęs iš Vokietijos per Livoniją, per Mažąją Lietuvą, bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad svarba visžaliams augalams buvo teikiama gana seniai, pavyzdžiui, kadagiams, bruknėms, meškauogėms, šliaužančiai miegei ir kt. Eglė - vienas iš jų. Tai dėmesys jai tik galbūt ne tokiu pavidalu, kokį matome šiandien, buvo skiriamas jau labai seniai.
Pastaraisiais metais atgyja vainikų iš visžalių augalų naudojimo forma ir plečiasi. Vainiko, nesibaigiančio rato, simbolika išlieka ta pati - tai gausos, skalsos, gyvenimo simbolis.
"Kažkada didelę reikšmę turėjo ir vaisiniai augalai, vaiskrūmiai, obelys ir kt. Šermukšniais ar putinais dabar jau retas kuris domisi, bet buvo laikai, kai mūsų protėviai labai daug papročių susiejo ir su jais. Įsivaizdavo, kad būtent per juos, per ypatingus medžius, galima pereiti iš senų metų į naujus, iš vieno Saulės rato ciklo į kitą", - pasakojo istorikas.
Beje, šios šventės tyrinėjimus apsunkina tai, kad ji yra šeimos šventė ir yra šiek tiek paslaptinga, nes sunku pamatyti, kaip ją švenčia kiti.
Šventė po truputį keičiasi
V. Vaitkevičiaus teigimu, šventė per laikmečius keičiasi, kitaip negali būti. "Vienas klausimas - kaip stipriai ji keičiasi iš esmės, ir kitas - kiek jai įtakos daro televizorius, kino filmai.
2008 metais atlikto tyrimo, susijusio su mūsų papročiais, šventėmis, 22 metų respondentė sakė, kad Kūčių papročiai jai patys reikšmingiausi, ir pridūrė, kad niekada ant jos Kūčių stalo nebus majonezo. Kita vertus, tai lyg ir parodo, kur ir koks pokytis gali atsirasti. Žinoma, sunku paaiškinti mažam vaikui, kodėl negalima to majonezo uždėti ant grybų ar silkės, kodėl būtinai turi būti neskanus aliejus. Gali būti, kad per virtuvę, per patiekalus subraškės pati švenčių tradicija. Nežinome, kiek ilgai ant Kūčių stalo bus tos silkės. Žinoma, jos irgi atsirado kažkada pakeisdamos kažką kita. Buvo tokia pasiūla. Niekam ne paslaptis, kad tomis silkėmis žydai prekiavo", - kalbėjo istorikas.
Atsiradusios dirbtinės eglutės yra ženklas, kad keisis ir kažkas daugiau. Žinoma, kai kurie žmonės gal ir išlaikys tradicijas, kurios buvo prieš 100 metų. Jie švęs taip, kaip buvo išmokyti, kai pirmą kartą atsisėdo prie Kūčių stalo.
Daugelis senesnio amžiaus klaipėdiečių prisimena, kad Kūčios, Kalėdos buvo tabu sovietmečiu. Tai susiję su ateizmu, nepripažįstančio bažnyčios. "Langai užtraukti, darbo dienos pabaiga, šeimininkėms ruoštis nebūdavo kada, nes dirbdavo. Vakarienės būdavo paprastos, kuklios. Kiek pats prisimenu, tai būdavo ypatinga diena, kai galėdavai ilgai neiti miegoti po vaikams skirtų laidų. Bet langai užtraukti, kad kaimynai nepamatytų. Sudėtingiausia buvo tiems žmonėms, kurie buvo partijoje ir ėjo aukštas pareigas. Buvo įvairių bandymų Kalėdas perkelti į Naujųjų metų naktį, dovanėlėmis dalintis sausio 1 d.
O bažnyčios būdavo sausakimšos nepaisant šalčio. Kažkas meldėsi bažnyčioje, o kažkas stovėjo prie vartų. Vyresni žmonės puikiai prisimena visą to laikmečio sudėtingumą", - prisiminė istorikas.
"Gyvenimas ir meilė yra trapūs"
Mindaugas ŠLAUSTAS, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kunigas
Norisi nuoširdžiai pasveikinti su Kristaus gimimo švente visą Klaipėdos miesto bendruomenę. Norėtųsi, kad mes suvoktumėme, kad kaip ir kūdikėlis Jėzus, mažas trapus vaikelis, taip ir gyvenimas, ir meilė yra trapūs. Turime juos saugoti. Būtina pažvelgti į šalia esantį žmogų. Popiežius Pranciškus sako, kad mes turėtume išeiti iš savo egoizmo, būti atviresnės širdies ypač dieviškajai meilei priimti.
Žmonės galvoja, kad materialūs dalykai yra svarbiausi, pavyzdžiui, dovanos. Bet neretai jos yra kaip kompensacija už tą meilės, kurios neparodome laiku, trūkumą.
Vienas kitam dovanokime meilę, rūpestį, žodį, apkabinimą, atsiprašymą.
"Rasti galimybę sustoti skubant"
STANISLOVAS, Klaipėdos Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios klebonas
Šiandien pasaulis taip greitai sukasi ir visi kažkur skuba. Kai paklausi, kur jie skuba atsako: "Mes neturime laiko." Norėčiau palinkėti rasti galimybę sustoti tame skubėjime ir atrasti tą brangų laiką sau, savo šeimai, savo artimiesiems. Tada užsimezgęs bendravimas atneš daugiau ramybės, meilės ir santarvės šeimoje.
Įvairiose valstybėse, įvairiose visuomenėse gyvena įvairūs žmonės. Vieni ieško vienų tikslų, kiti - kitų. Sunku pasakyti, ar mes tobulėjame, ar ritamės atgal. Kiekvienas žmogus pats sau kelia reikalavimus ir nusistato tai, į kokias vertybes orientuodamasis jis norėtų gyventi.
MEDUOLIAI. Apskritimas su kryžiumi - senovinis saulės ženklas. Šiuo atveju - sugrįžtančios saulės.
STALAS. Šiuolaikinės lietuvių Kūčios. BURTAI. Vienas iš papročių, kuris teikia žavesio kiekvienam - burtis ateitį liejant vašką į vandenį.
Istoriko Vykinto VAITKEVIČIAUS nuotr.
Rašyti komentarą