Medikų pasmerktas lietuvis atsigavo prieš pat eutanaziją

Iki tol moteris nebūtų įsivaizdavusi, kad teks plėšti vieno iš savo sūnų gyvybę iš medikų rankų - myriop gydytojų pasiųstas jaunas vaikinas paskutinę akimirką pramerkė akis.

Oficialiai skelbiama, kad Olandija yra iš šalių, kurioje įteisinta eutanazijos forma. Kaip „Vakaro žinioms“ pasakojo Vilija, Olandijoje tai nevadinama eutanazija, tam suteiktas pavadinimas - „komfortiška mirtis“. Tačiau iš arti su tuo susidūrusi moteris sako mananti, jog iš tiesų mirtina morfijaus dozė neva beviltiškiems pacientams šalyje, kurioje gydymas - itin brangus, tėra legali žmogžudystė.

Vilija jau niekada nepamirš tos lemtingos dienos, kai netikėtai jos 26-erių metų sūnus pasijuto blogai. Kad gyvybei kilo rimtas pavojus, iš pradžių neįtarė net šeimos gydytojas. Tik savijautai stipriai suprastėjus, jaunas vaikinas pateko į gydymo įstaigą, kur medikai nustatė negailestingą diagnozę - endokarditą, vidinio širdies dangalo uždegimą. Pasirodo, Vilijos sūnaus širdies vožtuve buvo įsiveisusi agresyvi bakterija. Vos tik nustatę diagnozę, medikai išvežė jaunuolį į operacinę. „Po 5 valandų trukusios operacijos išgirdome, jog viskas pavyko sėkmingai. Tačiau džiaugtis galėjome neilgai. Praėjus trims dienoms, pasireiškė komplikacijos: sūnui į smegenis išsiliejo kraujas, jį ištiko koma. Gydytojų konsiliumas pasakė, kad mano sūnų ištiko klinikinė mirtis, jo vyzdžiai nereagavo į šviesą, neveikė refleksai, smegenys buvo sužalotos“, - pasakoja Vilija. Tada medikai mamą tikino, jog vilties, kad sūnus išgyvens - nebėra, o tokiais atvejais Olandijoje taikoma „komfortiška mirtis“ - mirtina morfijaus dozė ligoniui. Toks sprendimas taikomas tuomet, kai paciento smegenų būklė labai prasta daugiau kaip dvi paras.

Tokia žinia pribloškė motiną: „Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, kai išgirdau, jog po dviejų parų sūnui išgulėjus komoje, jis tapo „daržove“, o tokia gyvybės forma Olandijoje nėra palaikoma. Gydytojai jau buvo nusprendę sūnui suleisti mirtiną morfijaus dozę. Aš vis kartojau, kad viltis miršta paskutinė, tačiau gydytojas tuojau pat paaiškino, esą Olandija nėra Anglija ir čia šeimos sutikimo nereikia. Būdama mama neturėjau jokios juridinės galios pasipriešinti sūnaus „komfortiškai mirčiai“. Negalėjau to suvokti ir nenorėjau to priimti. Aš tai pavadinčiau legalia žmogžudyste.“

Nežinodama, ko imtis, mama kreipėsi į medikus su prašymu atidėti morfijaus suleidimą bent kelioms dienoms, kol į Olandiją atsisveikinimui su jaunuoliu atvyks artimieji. „Medikai sutiko. Kai po dviejų dienų atvyko sūnaus tėtis, paprašiau dar dviejų dienų, nes atsisveikinti atvykti nori ir sūnaus krikšto mama. Ir šį kartą medikai sutiko. Taip iškovojau 4 papildomas gyvybės dienas savo sūnui. Iš viso komoje jis išgulėjo 6 dienas. Galiausiai, kai medikai ėmė išjunginėti kvėpavimo aparatūrą, sūnus pramerkė akis ir prakalbo trimis skirtingomis kalbomis: lietuvių, anglų ir olandų“, - stebuklingą akimirką prisimena mama.

Ką tik mirčiai į nagus stumtas jaunuolis sukėlė šoką visiems medicinos darbuotojams aplinkui. Netoliese stovėjęs patyręs neurologas, pamatęs, jog Vilijos sūnus prabudo, šūktelėjo: „Stebuklas!“, nes nebuvo nieko panašaus matęs per visus 30 savo darbo patirties metų. Ką tik „daržove“ laikytas jaunuolis po klinikinės mirties prabudo ir buvo sąmoningas. „Sūnus prabudo aklas, paralyžiuotas ir ištiktas amnezijos, tačiau jis gyvas, gimė iš naujo. Kai seselė išgirdo, kad į užduodamus klausimus sūnus atsako teisingai ir skirtingomis iki tol mokėtomis kalbomis, taip pat ėmė garsiai šaukti, jog tai stebuklas“, - pasakoja Vilija.

Ši istorija tuojau pat nuskambėjo visoje Olandijoje, apie Viliją ir jos sūnų rašė laikraščiai, žmonės negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Šiandien Vilija primena, kad juos išgelbėjo tikėjimas, jog vilties dar yra: „Nepritariu eutanazijai, nes taip jau yra, kad medikų diagnozės dažnai nepasitvirtina. Mano sūnaus pavyzdys tai įrodo. Jeigu būčiau patikėjusi tuo, ką sakė gydytojų konsiliumas, dabar jau būtų metai, kaip būčiau palaidojusi savo jauną, žavų sūnų, kuris myli gyvenimą ir moka juo džiaugtis. Dėkoju Dievui, kad ši tragedija virto stebuklu“.

Šie išgyvenimai Viliją įkvėpė papasakoti savo istoriją plačiajai visuomenei. Savo patirtį ir, kaip pati sako, visas šeimos paslaptis bei skandalingus faktus apie Olandijos medicinos sistemą ji sudėjo į knygą „Stebuklo galia“. 2018 m. knyga išleista Lietuvoje, o greitai pasirodys ir Olandijoje.

Kunigo, gydytojo prof. Andriaus NARBEKOVO komentaras:

Reikėtų vertinti taip, kad šiam jaunam žmogui labai pasisekė. Stebuklu galima vadinti todėl, kad nebuvo padaryta tai, kas buvo suplanuota pradžioje. Gyventi tokiame krašte, kuriame yra legalizuota eutanazija, kaip rodo ir ši istorija, yra labai pavojinga. Kai patekus į gydymo įstaigą bijai, kad tave gali nužudyti, rodo, jog situacija šalyje yra labai rimta. Manau, šis pavyzdys aiškiai parodė, kad eutanazija yra reiškinys, kai ligonis yra nužudomas. Medikai neabejojo, kad jaunuolis išgyvens, tačiau suprato, kad jis gali turėti sveikatos sutrikimų ir jo gyvenimo kokybė būtų tokia, kuri, anot Olandijos vertybių, nėra saugoma ar ginama. Tokiu žmogumi nuspręsta atsikratyti. Hipokrato priesaikoje yra labai aiškus tokių dalykų draudimas. Gydytojo pareiga yra ligonį gelbėti ir išgelbėti jo gyvybę. Takia yra medicinos priedermė. Eutanazija ir gydytojo pašaukimas yra tarpusavyje nederantys dalykai.

Eutanazija yra reiškinys, kai gydytojas pribaigia ligonį. Ligonis yra gyvas, gydytojo manymu, kad geriau pacientas būtų negyvas, jis kažką padaro arba kažko nepadaro, kad žmogus neišgyventų. Olandai patys neslepia, kad įteisinant eutanaziją buvo naudojami gražūs pavadinimai, tokie kaip gailestinga, ori ar komfortiška mirtis. Bet tai nėra tai, ko mes iš gydytojų laukiame. Niekas iš mūsų nebūtų patenkinti, jei mes, patekę į gydymo įstaigą, būtume komfortiškai numarinti.

Ligonį reikia slaugyti, prižiūrėti, tam reikia laiko ir investicijų. Teigiantys, kad eutanazija yra geriau ligoniui, nepasako to, kad iš tiesų geriau bus tiems, kurie turėtų juo rūpintis. Eutanaziją įteisinusios valstybės, beje, eina daug toliau - ten eutanizuojami vaikai, gimę su negalia, eutanizuojami suaugę žmonės su negalia. Siekiama, kad eutanazijos žmogui jau nereikėtų pagrįsti.

Lietuvoje ir šiandien žmogus yra laisvas atsisakyti gydymo. Jeigu jis nenori būti gydomas, operuojamas, jis viso to gali atsisakyti. Niekas jo neprivers ir tam nereikia jokių naujų teisės aktų. Tačiau tai paties ligonio sprendimas. Įteisinus eutanaziją, į procesą įvedamas gydytojas, kuris privalo tai padaryti. Gydytojai, kurie dar yra nepraradę žmogiškumo ir supranta, kad juos saisto Hipokrato priesaika, jie tokių paslaugų teikti nenori. Net šalyse, kur yra įteisinta mirties bausmė nusikaltėliams, suleidžiant mirtiną injekciją, daugybė medikų protestuoja ir atsisako tame dalyvauti, nes tai prieštarauja jų pašaukimui.