Lietuvos prokuratūros šimtmetis: nuo prokuratoriaus, benamio valstybės gynėjo iki „kišeninio“

Šiandien Lietuvos valstybės prokuratūra, įkurta 1919 m sausio 16 d., švenčia 100 m. jubiliejų. Prieš šimtmetį priimtame Lietuvos teisininkų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme prokuroras dar buvo vadinamas prokuratoriumi ir prie apygardos teismo ir Vyriausiojo Tribunolo atliko valstybės gynėjo funkciją. Priėmus įstatymą, Valstybė ilgokai turėjo tik vieną prokuratorių, dirbantį su padėjėjais. Pirmuoju mūsų valstybės prokuroru (prokuratoriumi) tapo teisininkas Kazys Samajauskas. Po mėnesio jį pakeitė būsimas teisingumo ministras Rapolas Skipitis. Bet mus, ne teisės istorikus, labiau domina dabartiniai laikai. Lietuvos prokuratūros istorija po 1990 m. kovo 11-osios. Apie tai kalbamės su atkurtos Lietuvos valstybės generaliniu prokuroru Artūru PAULAUSKU.

Atsimenu, man, kaip ir kitiems tuometiniams Lietuvos gyventojams, labiausiai įstrigo epizodas, kai jūs, Aukščiausiosios Tarybos kovo 22 d. paskirtas atkurtos valstybės generaliniu prokuroru, kartu su savo bendražygiais buvote neįleidžiamas į Generalinės prokuratūros pastatą. Žiūrėjome per televiziją ir baisėjomės, kaip šlykščiai elgiamasi su mūsiškiais. Atrodėte toks jaunas, gražus ir ryžtingas.

- Buvau 36 metų. Mes, Lietuvos valstybės prokurorai, buvome pirmieji, kuriems okupavo pastatą. Pirmieji patyrėme ir fizinį, ir psichinį smurtą, ir patyčias. Buvau paskirtas generaliniu prokuroru dar tada, kai net Vyriausybė su visais ministrais dar nebuvo in corpore susiformavusi. O mums jau reikėjo kurti Lietuvos Respublikos prokuratūrą, perimti valstybės teiseną į savo rankas. O kiek mane palaikančių laiškų tada gaudavau. Ir iš kunigų, ir iš tremtinių, ir iš mokytojų. Buvo didžiulis palaikymas. Mus, Lietuvos prokurorus, palaikyti prie užimto prokuratūros pastato susirinkdavo minios, suvažiuodavo žmonės iš visų rajonų. Mitingavo prieš Sovietų Sąjungos mums atsiųstą neva Lietuvos prokurorą Petrauską. Jį saugojo net sovietinė vidaus reikalų kariuomenė su kulkosvaidžiais. Įdomūs buvo laikai... Prokuratūra tuo metu buvo perdėm centralizuota. Visi prokurorai, įskaitant ir rajonuose, buvo skiriami Maskvos. Net prokuratūrų valytojoms algos buvo mokamos iš Maskvos biudžeto. Jei koks prokuroras pereidavo į mano pusę, jo į Petrausko prokuratūros pastatą jau neįleisdavo Mums, atkurtos Lietuvos valstybės prokurorams, reikėjo pradėti nuo balto lapo. Įstatymą prokuratūros priimti, nustatyti mūsų vietą valstybės sąrangoje, baudžiamąjį procesą taisyti. Atsirado sovietų kariškių nusikaltimų - tanketėmis civilių automobilius traiškė, žmones žalojo. O mūsų, Lietuvos valstybės įstatymų bei teisininkų, nepripažino. Rajonuose prokurorai pyko, kad negali baudžiamųjų bylų iškelti, bet vis vien fiksavome visus kariškių nusikaltimus, sužalojimus. Žlugus SSSR, aš Maskvoje gavau daug tokių bylų, kurias pradėjo sovietiniai prokurorai, kurie atlikinėjo tyrimus prieš kariškių nusikaltimus savarankiškai. Tas bylas sujungėme.

- O kada Lietuvos prokurorai pagaliau buvo įleisti į sovietų užgrobtą prokuratūros pastatą?

- Lygiai po 1,5 metų, kai Maskvoje pralaimėjo pučas. Tas Petrauskas iš Maskvos atsiųstas tada su saviškiais pabėgo. O iki to laiko mes, Lietuvos generalinės prokuratūros prokurorai, blaškėmės po 5 vietas, dirbome ir namuose, nors tada buvo tik laidiniai telefonai. Per 1,5 metų vyko politinis ir teisinis Lietuvos prokuratūros įtvirtinimas.

- Bet kas atsitiko, jog tokį svarbų darbą atliekantys šalies generaliniai prokurorai imti pravardžiuoti „kišeniniais“. Tik vis iš kitos kišenės. Vieni iš kairės, kiti - iš dešinės, o treti - ir prezidentūros. Nuo 1990 m. turime jau 9-ą generalinį prokurorą. Ir nė vieno palikto antrai kadencijai.

- Aš taip pasakysiu. Vis tiek mes turime Seimą, Vyriausybę, kur dirba žmonės, atėję iš anos sovietinės santvarkos. O tada buvo įprasta, kad teisėsaugai galima nurodinėti, jai vadovauti. Visi stengiasi pastatyti savo prokurorus. Visi nori turėti saviškį. Gal generalinį prokurorą rinkti kaip šalies prezidentą? JAV valstijų prokurorai renkami, tik federalinis skiriamas. Bet Europoje yra teisinė etika, teisinė praktika, kad politikai į prokuratūros darbą neturi teisės lįsti. Lankydamasis Vokietijoje prokurorų paklausiau, kas būtų, jei jiems įsakinėtų teisingumo ministras. Atsakė, jog toks teisingumo ministras kitą dieną jau nedirbtų.

Per tuos metus, kai buvau generaliniu prokuroru, siekiau, kad, išanalizavę Vakarų Europos patirtį, paverstume prokuratūros instituciją nepriklausomą nuo politikų simpatijų ar antipatijų. Kad prokuroras jaustųsi saugus ir turėtų garantijas. Bet, pradedant mano pavyzdžiu, matėme, kad buvęs generalinis prokuroras net negauna darbo, netenka pragyvenimo šaltinio. Man nebuvo leidžiama užsiimti profesine veikla, tuometinis teisingumo ministras trukdė pereiti dirbti į advokatūrą. Kitą generalinį prokurorą Vladimirą Nikitiną, buvusį Aukščiausiojo Teismo teisėją, išvarė dirbti eiliniu teisėju į Tarybų rajoną. Į stoties rajoną, kur narkomanai ir prostitutės. Kazys Pėdnyčia bent jau buvo amžiuje, todėl gavo pensiją. Algimantas Valantinas buvo paskirtas eiliniu teisėju. Antanas Klimavičius matė, kad generaliniu prokuroru nepavyks likti, todėl pasinaudojo jau sukurtu teisiniu tiltu, jog generalinis prokuroras gali išeiti į Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Matė, kad vis vien atleis, todėl išėjo teisėjauti. Faktiškai nė vienas generalinis prokuroras visos kadencijos neišdirbo. Darius Valys kadenciją baigė, bet prieš tai apie pusmetį dėl avarijos buvo susispendavęs.

- Tenka daryti išvadą, jog prieš šimtmetį dirbę Lietuvos valstybės prokuratoriai buvo labiau nepriklausomi ir saugesni nei dabartiniai generaliniai?

- Dabar jau Konstitucinis Teismas priėmė nutartis, kad prokuroras būtų apsaugotas, bet ir jis pats turi jaustis savarankiškas. Bet jei žmogus neturi stuburo, vis vien bandys rasti šeimininką, kuriam tarnaus. Dalia Grybauskaitė taip pat ieškojo generalinių prokurorų rajonuose.

- Kad jaustų „šeimininkei“ dėkingumą už tai, kad gyvena Vilniuje?

- Kaip bebūtų, nė vienas tokių prokurorų atgal į rajoną negrįžo...