Ta proga „Vakaro žinios“ pasidomėjo, kiek biudžeto lėšų taip paskirstoma per įvairias viešinimo programas.
Visada lieka nežinomųjų
Dar 1996 m. įkurta Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) yra viešųjų pirkimų politiką įgyvendinanti ir prižiūrinti, kaip laikomasi Viešųjų pirkimų įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų, valstybės įstaiga.
Teoriškai viskas būtų aišku, tačiau vieša paslaptis yra tai, kad būtent per viešuosius pirkimus dalis oficialiai iškeliaujančių biudžeto pinigų atitenka ne tik pirkimų laimėtojui ar vykdytojui, bet ir niekada neįvardinamiems „tretiesiems asmenims“, kurių visada atsiranda.
Klausimų kyla ir dėl projektų vykdytojų atliktų darbų apimčių, kadangi ganėtinai sunku patikrinti, ar tikrai buvo atspausdinta tiek lankstinukų, kiek yra deklaruojama, arba kad reklama tikrai pasiekė tokią auditoriją, kokia buvo numatyta.
Tarkim, Aplinkos apsaugos ministerijos teigimu, pastaraisiais metais už biudžeto ir pačios ministerijos lėšas „buvo organizuojami renginiai, rengiami leidiniai, kuriami ir transliuojami vaizdo klipai“. Nors patikrinti, kiek tokios veiklos duoda naudos, nelabai įmanoma, valdiškų pinigų joms nėra gailima.
VPT duomenimis, 2017-2019 08 01 laikotarpiu vien su viešinimo tiekėjais buvo sudaryta pirkimo sutarčių už bendrą 37 582 073 eurų sumą. „Vakaro žinioms“ pakalbinus keletą didžiausius konkursus laimėjusių įmonių ir pasiteiravus, kaip skirstomos laimėto pirkimo metu paskirtos biudžeto lėšos, buvo gauti maždaug vienodi atsakymai:
„VPT nurodoma 1,2 mln. eurų bendra suma (su mokesčiais) neatspindi realių gaunamų pajamų. Ši suma - tai maksimali vertė, tačiau perkančiosios organizacijos nebūtinai turi tiek išleisti - tai priklauso nuo jų pačių poreikio.
Pavyzdžiui, prieš dvejus metus laimėję konkursą pasirašėme 372 tūkst. eurų vertės sutartį, tačiau tokio paslaugų poreikio tiekėjas neturėjo - tad sutaupyta apie 50 proc. sumos. Be to, dar daugiau nei 50 proc. nuo šių išlaidų buvo panaudota trečiųjų šalių paslaugoms padengti.“
Paprašius patikslinti, kas yra tos „trečiosios šalys“, atsakymas buvo kiek abstraktesnis. „Priklauso nuo konkretaus projekto. Jų daug ir jos įvairios - jeigu yra informacinis leidinys, tai yra dizaino, gamybos išlaidos, jeigu renginys ar mokymai - salės nuoma, transporto išlaidos, mobiliojo stendo ar kitų renginiui reikalingų rekvizitų gamyba, jeigu vaizdo reportažų gamyba - videopaslaugų ar įrangos nuoma, fotosesijai - fotografo paslaugos, visuomenės tyrimui - tyrimo bendrovės paslaugos ir pan.
Išlaidos priklauso nuo to, ko reikia konkrečiam projektui“, - buvo rašoma vienos iš agentūrų atsakyme, neįvardijant nei konkrečių pavadinimų, nei sumų.
Agentūrų atstovai, tarsi susitarę, kartojo, jog didesnę dalį viešinimui skirtų pinigų pasiima tuo užsiimančios žiniasklaidos priemonės.
Kitokią nuomonę šiuo klausimu išsakė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Pasak jo, nors garsiai kalbama, kad žiniasklaida gauna nemažą dalį viešinimui skirtų valdiškų pinigų realybėje, greičiausiai yra priešingai. „Problema, kad daugumą pinigų, tikėtina, gauna tarpininkai ir ta dalis mažiausiai skaidri. Būtų žymiai geriau jeigu tą didesnę dalį žiniasklaida gautų tiesiai“, - sakė LŽS vadovas.
Skaidru, bet ar tikslinga?
Kalbinti ministerijų ir kitų valstybinių institucijų atstovai pateikė daugiau skaičių ir įmonių ar leidinių, per kuriuos buvo realizuojamos viešinimo paslaugos, pavadinimų: „Žemės ūkio ministerija per 3,5 m. (2016-2019 m. I pusmetį) viešosios nuomonės formavimui išleido 3 221 937 eurus.
Beveik visi jie buvo skirti Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos viešinimui internetiniuose portaluose, televizijos kanaluose, radijo stotyse ir spaudoje (nacionalinėje, regioninėje ir vietinėje).“
Nors kai kurių veiklų tikslingumu būtų galima suabejoti: „Visuomenei aktualiai informacijai teikti Sveikatos apsaugos ministerija iš valstybės biudžeto 2018 m. skyrė apie 130 tūkst. eurų, iš jų apie 110 tūkst. eurų - soc. reklamos kampanijai, skirtai psichikos sveikatos stiprinimui.“
Arba: „Už likusias (ES fondų) lėšas buvo įsigytos veiklos, kurios tiesiogiai įtraukė tikslines grupes į organizuojamus viešuosius renginius: akcijas oro taršos, darnaus vystymosi, klimato kaitos padarinių gyvenamojoje aplinkoje mažinimo klausimais; renginius, skirtus atliekų susidarymo mažinimui ir prevencijai populiarinti ir skatinti; praktinius seminarus vietos bendruomenėse apie darnų vystymąsi ir aplinkos suvokimą lyčių lygybės aspektu.“
Tiesa, kiek šios veiklos kainavo ir iš ko jos buvo perkamos, Aplinkos ministerija nepatikslino. Nepaisant to, visos valstybinės institucijos teigė, kad sklaidai bei viešinimui skirti valdiški pinigai naudojami skaidriai ir tikslingai.
Kiekvienas sau „muzikantas“
VPT direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė patikslino, kad Viešųjų pirkimų įstatyme yra nurodyta, kas turėtų būti skelbiamose konkursų sąlygose, tačiau tikslius reikalavimus konkursų dalyviams kiekviena organizacija nustato pati.
„Dėl konkurso turinio klausimų kyla rečiau. Dažniausiai susiduriama su tuo, kad numatytos sąlygos ne visada atitinka viešųjų pirkimų principus ir tvarką“, - sakė J.Petkuvienė.
Visgi ji pripažino, kad sukontroliuoti, ar kiekvienas konkursas tiksliai atitinka formą, nėra įmanoma, nes per metus įvyksta apie 8000 tarptautinių ir supaprastintų pirkimų bei apie milijoną mažos vertės pirkimų.
VPT, pasak pašnekovės, jų patikrai taiko kitokius atrankos metodus. Toks, palyginti laisvas reikalavimų traktavimas leidžia viešuosius pirkimus organizuojančioms valstybinėms institucijoms numatyti sąlygas, kurias atitiktų „reikiamos“ įmonės arba pasiūlyti laimėtojams „rinkos“ kainas.
Praėjusiais metais Žemės ūkio ministerija, paskelbusi viešuosius pirkimus viešinimo paslaugoms, numatė, kad konkurso nugalėtojui už vieną įrašą socialiniame tinkle „Facebook“ bus mokama apie 100 eurų, už nedidelį straipsnį - 400 eurų, už parengtą vaizdo reportažą - iki 18 tūkst. eurų. ŽŪM įkainiai, specialistų vertinimu, rinkos kainas lenkia keletą kartų.
Keistokai atrodė ir specifiniai, ŽŪM keliami reikalavimai 7 specialistams, kurių Lietuvos darbo rinkoje dar tektų paieškoti: „Turi būti sukūręs ne mažiau kaip 5 TV laidas Lietuvos žemės ir maisto ūkio ir/arba kaimo plėtros, ir/arba žuvininkystės tematika, kurių kiekvienos trukmė turi būti ne mažesnė kaip 10 minučių. Šios laidos turi būti transliuotos TV kanaluose“.
Peržvelgus VPT pateiktų viešinimo tiekėjų pagal sutarčių vertes lyderių sąrašą, kyla klausimų ir dėl „geriausiai poreikius atitinkančių“ įmonių, nes pirmąsias tris vietas užima ne žiniasklaidos priemonės, o visame dešimtuke tokios yra tik dvi.
Pirmoje vietoje esanti „Idea Prima“ per 2017-2019 08 01 laikotarpį sudarė sutarčių už daugiau nei 4,1 mln. eurų. Rekvizitai.lt duomenimis, įmonė nuo 2016 m. yra laimėjusi 112 viešųjų pirkimų. Didžiausias įmonės paslaugų pirkėjas - Finansų ministerija, skyrusi vienam pirkimui beveik 940 tūkst. eurų.
Antroje vietoje buvo „Informacijos vadybos agentūra“, laimėjusi keturis viešuosius pirkimus, tarp kurių ir sutartis su ŽŪM už 3,8 mln. eurų, tačiau vėliau ji buvo nutraukta.
Tarp lyderių esantys „VIP viešosios informacijos partneriai“, VPT duomenimis, per 2017-2019 08 01 laikotarpį sudarė sutarčių už maždaug 3,4 mln. eurų. Remiantis Rekvizitai.lt, ji nuo 2016 m. yra laimėjusi 110 viešųjų pirkimų.
Pagrindiniai pirkėjai pagal sutarčių sumas yra Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, valstybės įmonė „Lietuvos oro uostai“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija.
Situaciją komentuoja žurnalistas, politikos apžvalgininkas Artūras RAČAS:
Sutvarkyti viešųjų pirkimų sistemą galima, bet tinkamą jos veikimą lemia ne vadovas ar jo kaita, o Seimas ir viešųjų pirkimų įstatymas.
Deja, panašu, kad kažką keisti Seimui trūksta noro. Ir tai jaučiasi praktikoje, nes pastaraisiais metais bendraujant su VPT susidarė įspūdis, kad tarnyba, kalbant apie kontrolę ir patikrinimus, nuleido rankas.
Galbūt jiems trūksta finansavimo, gal trūksta komandos, tačiau vertinant tai, jog situacija nesikeičia, galima teigti, kad kažkam tai yra naudinga.
Kaip ir merdinti platforma „Atviri duomenys“. Ji buvo sukurta „Visuomenei ir žiniasklaidai, norinčiai žinoti ir kontroliuoti, kam išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai“. Platforma buvo labai patogi, nes pateikdavo informaciją pagal pjūvius, bendroves, metus, bendrąją pirkimų vertę ir t.t. Iškart buvo aišku, kas daugiausia perka, kas dažniausiai parduoda, kas dalyvauja.
Deja, nors tuoj baigsis 2019 m., platformoje „naujausi“ yra 2016 m. (tais metais išrinktas dabartinis Seimas - red. past.) duomenys. Galima tik spėlioti, kam toks skaidrumas užkliuvo.
Kita vertus, tikrai yra žmonių, kuriems dabartinė situacija yra patogi ir jie nenori nieko keisti. Kad ir „auksinių šaukštų“ istorija. Nors ir kilo skandalas, jam nurimus, tie patys akcininkai, bet tik per kitas įmones, ir toliau tiekia KAM gal jau ne „auksinius“, bet „sidabrinius“ šaukštus. O taip būti neturėtų.
Jeigu tokie tiekėjai būtų traukiami į „juoduosius sąrašus“ ir viešinami, labai gali būti, kad kiti, prieš imdamiesi panašių „pardavimų“, gerai pagalvotų.
Dabar Lietuvoje nėra tinkamai veikiančios institucijos, kuri ne tik kontroliuotų viešuosius pirkimus, bet ir, nustačius pažeidimus, užbaigtų procesą iki galo įskaitant ir bausmės pažeidėjams parinkimą. Jei vienas kitas skandalas ir kyla, jį greitai visi pamiršta ir viskas vyksta po senovei.
Šios kadencijos Seimas jau nespės, bet naujasis darbo pradžioje galėtų įkurti Viešųjų pirkimų kontrolės grupę, kuri ketverius metus tikslingai dirbtų tik šioje srityje. Deja, kiekvienas naujas Seimas, užuot sutvarkęs 3-4 konkrečias sritis, imasi visų darbų iš eilės, o po ketverių metų tampa aišku, kad ir vėl nieko nespėjo. Tuomet ateina nauji seimūnai ir istorija kartojasi...
Rašyti komentarą