Ko vertos Europos ambicijos, jei Lietuvai kiltų grėsmė

Galimos Rusijos pajėgų puolimo kryptys „Jau nebėra taip, kad Jungtinės Valstijos mus paprasčiausiai apsaugo – Europa turi paimti savo likimą į savo pačios rankas: tokia yra ateities užduotis“, – dar pernai po eilinių kivirčų su JAV prezidentu Donaldu Trumpu pareiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Ši jos kalba apie didesnį Europos šalių vaidmenį prisiimat atsakomybę už saugumą vėliau buvo pakartota Paryžiuje, Briuselyje – kitais žodžiais, pabrėžiant kitus akcentus, pavyzdžiui, būtinybę kurti Europos armiją, bet esmė buvo ta pati: Europa privalo ruoštis variantui, jei nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Senąjį žemyną gynusios JAV atsisakytų šių įsipareigojimų ir pasitrauktų – viską tektų imti į savas rankas.

A. Merkel tokią mintį pakartojo po metų – vos praėjusią savaitę Vokietijos kanclerė vėl pabrėžė, kad Europa turėtų susivienyti prieš Kiniją, Rusiją ir JAV. Ypač jei pastarosios šalies nėra artimiausių sąjungininkų pusėje.

Juo labiau, kad apie tokią galimybę užuominomis viešai švaistėsi ir pats D. Trumpas, ne kartą reiškęs nepasitenkinimą pačia NATO, o labiau – sąjungininkų Europoje nenoru dalintis finansine našta, investuoti į savo saugumą.

Tokį susikirtimą Londone jau 6 dešimtmečius veikiantis prestižinis Tarptautinis strateginių tyrimų institutas (IISS) perkėlė į naują – kol kas tik teorinį, bet kruopščia analize paremtą lygį.

Kas jeigu?

Jei 2019-siais minint NATO 70-metį ir viešai svarstant apie tariamą „JAV nepatikimumą“ bei Europos armijos idėją, dėl JAV ir didžiųjų Europos valstybių nesutarimo naštos dalijimosi, Kinijos, Rusijos, Irano ir kitais klausimais D. Trumpo administracija priima sprendimą trauktis iš Aljanso, o tokį sprendimą palaiko ir Kongresas – kas tuomet?

Toks variantas pateikiamas IISS ataskaitoje „Ginant Europą: scenarijais pagrįsti pajėgumų reikalavimai NATO narėms iš Europos“.

Čia nagrinėjamas ne tiek pats JAV pasitraukimas ar jo motyvai – tai daugiau paliekama nuošalyje, ir net ne patys scenarijai – vienas jų skirtas pasaulinių laivybos ir komunikacijos kelių apsaugai, o kitas – Lietuvai ir Lenkijai. Pagrindinis tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar be JAV paramos likusios Europos šalys pasirengusios įrodyti ambicijas, atgrasyti, kautis ir atkovoti prarastą teritoriją.

O jei ne – ko joms trūksta? Prielaidomis siekė atskleisti trūkumus „Šia studija nesiekiama prognozuoti ateities konfliktų arba jų priežasčių. Taip pat nesiekiama nurodyti aiškaus veiksmų plano NATO priklausančioms Europos šalims.

Šios studijos tikslas yra naudoti tikėtinus ir aiškius scenarijus, siekiant pateikti viešų šaltinių informacija paremtą vertinimą, kuris padėtų geresniam dialogui Europoje ir transatlantinėje erdvėje“, – pažymima IISS tyrime.

Pats IISS yra vienas didžiausių britų tyrimų centrų, kuris sulaukia finansavimo iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Izraelio, Šveicarijos, Japonijos, Singapūro, Bahreino, kitų šalių ir organizacijų, o taip pat gynybos pramonės milžinų, tokių, kaip BAE, Airbus ir kitų.

„Kaip toks pasitraukimas atrodytų per artimiausius 24 mėnesius gali būti debatų ar kūrybingų scenarijų klausimas. O tai nėra šio leidinio tikslas – tai tik pradinis taškas analitinėms pratyboms“, – klausia tyrimo autoriai.

Pastarieji – didelę karinių operacijų patirtį sukaupęs Britų armijos atsargos generolas Benas Barry, buvę prestižinio leidinio Jane‘s Defence Weekly redaktoriaus pavaduotojas Douglas Barrie, buvusi Prancūzijos gynybos ministerijos analitinė Lucie Béraud-Sudreau, tyrėjas Henry Boydas, buvęs BBC žurnalistas Nickas Childsas ir buvęs Vokietijos gynybos ministerijos pareigūnas, leidinio „The Military Balance“ vadovas Bastianas Giegerichas pripažino, kad jų tyrime – gausu prielaidų.

Pavyzdžiui, be to, kad konflikto scenarijuose aptariamu metu – 2021 m. spalį JAV nebėra NATO narė, amerikiečiai ne tik pasitraukę iš visų Aljanso pareigybių ir perleidę jas europiečiams, bet ir iš viso yra išvedę savo karius iš Europos yra konstatuojama duotybė.

Be to, pažymima, kad dviejuose pateikiamuose konfliktų scenarijuose nė viena konflikto pusė nenaudoja branduolinių ginklų, nors Rusija yra įtraukusi savo taktinių branduolinių ginklų panaudojimą tiek į planus, tiek į karines pratybas.

Kita prielaida – popieriniai ir tikrieji pajėgumai: jei NATO narės Europoje kartu sudėjus turi apie 100 šarvuotųjų arba mechanizuotųjų brigadų, tai būtina turėti omeny, kad trys ketvirtadalių jų aprūpinti senstančia arba jau pasenusia šarvuotąja technika, tad ši dalis neįtraukta į analizę.

Be to, dalyje brigadų – technikos, personalo, parengties trūkumas, dėl ko daugelis NATO šalių sausumos pajėgų galėtų dislokuoti vos 30–50 proc. pajėgumų per 180 dienų nuo įsakymo. Tad pagrindinė prielaida – tik pusė, t.y. 50 proc. būtų pasiruošusios veikti aptariamuose scenarijuose.

Bet tai – tik blogų žinių pradžia. Nuo provokacijų iki karo ir pralaimėjimo Jei jūrų kelių ir komunikacijų linijų apsauga laivybos istorija ir pajėgumais garsėjančioms Europos šalims yra sunkiai pakeliamas, bet įmanomas iššūkis, tai riboto karo Europoje prieš Rusiją scenarijus atrodo gerokai liūdniau.

Įdomu tai, kad IISS analitikai kaip labiausiai tikėtiną konflikto židinį pasirinko Lietuvos ir Lenkijos pasienį su Rusijai priklausančia Kaliningrado sritimi. Pagal scenarijų čia 2021-ųjų rudenį modeliuojama paaštrėjusios įtampos situacija, kai tarp dviejų NATO valstybių – Lietuvos ir Lenkijos bei Rusijos kyla smulkių incidentų.

Radikali prielaida: Vilnius ir Varšuva oficialiai kelia Kaliningrado priklausomybės Rusijai teisėtumo klausimą. Ir nors viešojoje erdvėje vis dar neretai pasirodo teorijų, esą Rusijai Kaliningrado sritis priklauso neteisėtai ir po Antrojo pasaulinio karo tebuvo išnuomota Maskvai 50 metų, įvairios tarptautinės ir dvišalės sutartys šį Kaliningrado priklausomybės klausimą iš tikrųjų yra neginčijamai išsprendusios: Kaliningradas teisėtai priklauso Rusijos federacijai ir yra jos dalis.

Tačiau scenarijuje Lietuvos ir Lenkijos pozicija atrodo griežta, karinga ir provokacinio pobūdžio – abi šalys dega antirusiška retorika, Kaliningrado egzistavimą oficialiai įvertina kaip anomaliją ir grėsmę, pradeda karinių pratybų ciklą.

Kylant įtampai pasienyje nuaidi pirmieji šūviai – visų trijų valstybių pasieniečiai praneša apie kovas su „įsibrovėliais“. Rusija paskelbia, kad Lenkijos ir Lietuvos pratybos yra „nepriimtinos provokacijos, kurios kelia tiesioginę grėsmę Rusijai“.

Be to, tai yra „aiškus Lenkijos ir Lietuvos sąmokslo okupuoti ir pasidalinti Kaliningradą įrodymas“. Paviešinamas Lenkijos ir Lietuvos gynybos ministrų telefoninis pokalbis, kur jie diskutuoja karinius planus, o Vilnius ir Varšuva rusus apkaltina melagingų naujienų skleidimu.

Kadangi pratybos yra dvišalės, o ne vadovaujamos NATO, Aljansas atsisako kištis ir nereaguoja į Rusijos reikalavimą Briuseliui deeskaluoti situaciją. Vietoje to dabar jau Rusija imasi veiksmų: sustiprina savo pajėgas Kaliningrade, dislokuoja papildomą desantininkų diviziją.

Į tai lietuviai ir lenkai atsako dar intensyvesnėmis pratybomis, o Lietuva sustabdo 1993 m. susitarimą su Rusija „Dėl Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų kariuomenės ir karinių krovinių, išvedamų iš Vokietijos Federacinės Respublikos, tranzitinių vežimų per Lietuvos Respublikos teritoriją“, kuris tapo karinio tranzito pagrindu.

Iš tikrųjų šis susitarimas neteko galios dar 1994 gruodžio 31 d., tačiau Lietuvos ir Rusijos vyriausybės 1995 m. sausio 18 d. apsikeitė notomis ir susitarė, jog Rusijos kariniam tranzitui ir toliau bus taikomos 1993 m. lapkričio 18 d. susitarimo nuostatos. 2002 m. Lietuvos vyriausybė įtvirtino nuostatą, jog leidimas tranzitui gali būti neišduotas, „jeigu pažeidžiamos JTO, ES ir ESBO nustatytos sankcijos arba to reikalauja Lietuvos nacionalinio saugumo interesai, tarptautiniai susitarimai ir įsipareigojimai“.

Be to, galioja Lietuvos ir Rusijos vyriausybių susitarimas dėl supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentų išdavimo tvarkos.

Vis dėlto scenarijuje pateikta situacija, kai Lietuva ir Lenkija visais keliais per savo teritorijas blokuoja bet kokį tranzitą sausumos, oro ar jūrų keliais. Rusijos prašymą atnaujinti susitarimą Lietuva ignoruoja, kaip ir prašymą įsileisti karinius inspektorius.

2021 metų spalio 1 d. kyla karas: Rusija pradeda koordinuotą kibernetinę ir elektroninių pajėgų ataką prieš Lietuvos ir Lenkijos valdžios institucijas, karinę infrastruktūrą, žiniasklaidą. Lietuvoje pasirodo, kaip spėjama, Rusijos specialiųjų pajėgų kariai – diversantai.

Greitai prie šios atakos prisijungia tankų remiami desantininkai iš Kaliningrado ir motošaulių divizija, puolanti iš Baltarusijos. Karo veiksmų metu Rusijos Baltijos jūros laivyno laivai blokuoja Lietuvos pakrantę.

Kauno (Karmėlavos) oro uostą užima Rusijos specialiosios pajėgos, atvykusios keleiviniais lėktuvais, likę desantininkai prisijungia atgabenti kariniais transporto lėktuvais.

Tuo metu iš Rusijos Vakarų karinės apygardos per Baltarusijos teritoriją plūsta papildomos pajėgos – Lietuvai užimti skiriama dar viena motošaulių divizija. Po dviejų savaičių įnirtingų kovų didžioji Lietuvos kariuomenės dalis kartu sunaikinama. © DELFI/ V. Saldžiūno nuotr.

Kartu sunaikinamos arba į nelaisvę patenka ir kitų Aljanso šalių pajėgos, dislokuotos Lietuvoje – NATO Oro policijos misijos kontingentas (Italijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės naikintuvai, jų pilotai, aptarnaujantis personalas) bei daugiašalio NATO bataliono kariai iš Belgijos, Kroatijos, Čekijos, Vokietijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Norvegijos.

Dauguma belaisvių sužeisti – tai liudija aršias kovas. JAV susilaikius – nesėkminga lenkų parama ir sutrikęs NATO Tik nedidelė dalis Lietuvos pajėgų bei NATO bataliono karių sėkmingai pasitraukia į Latviją, kurios, kaip ir Estijos kovos neapima.

Tai yra Rusijos strateginio plano dalis: NATO valstybės šokiruotos nuostolių – nors Rusijos veiksmai ir smerkiami, taip pat nerimaujama dėl kitų Baltijos šalių likimo, o ES išreiškia „tvirtą paramą Aljansui“, veiksmų padėti okupuotai Lietuvai imtis neskubama.

Tradiciškai žvalgomasi anapus Atlanto, o ten pasigirsta pernelyg neguodžiantys signalai iš Baltųjų rūmų, kurie pareiškia, kad „šis karas buvo nereikalingas, kvailas, jo buvo galima išvengti“.

„Aš buvau teisus atitraukęs mūsų narsius karius iš žemyno, kuris neskyrė tinkamo dėmesio gynybai ir neparėmė mūsų Azijoje. Aš pasinaudosiu savo stipriais ryšiais su Rusijos prezidentu ir pažiūrėsiu, ar įmanomas susitarimas užbaigti šį konfliktą“, – IISS ataskaitoje aprašomas tariamas JAV prezidento pareiškimas, kurio tonas itin primena pagyrūniškas D. Trumpo kalbas.

Bet šį kartą jis turi ko džiaugtis: apklausos Amerikoje jam palankios – dauguma amerikiečių palaiko JAV atsisakymą dalyvauti kare. Vis dėlto karas persimeta į Lenkiją, kurios vyriausybė nors ir priblokšta kovos veiksmų intensyvumo bei spaudžiama Kremliaus nesikišti, nusprendžia padėti Lietuvai. Pirmieji gelbėti Lietuvą skuba lenkų savanoriai.

Tačiau juos sunaikina arba į nelaisvę paima rusų kariai. Belaisvių laukia liūdnas likimas – civiliais drabužiais vilkinčių lenkų savanorių rusai nepasigaili ir sušaudo. Varšuva į kontrataką siunčia savo specialiųjų operacijų pajėgas bei šarvuotąją diviziją, kuri bando atblokuoti Suvalkų koridorių.

Be to, prieš rusų pajėgas Kaliningrade lenkai meta savo karines oro pajėgas – modernius naikintuvus F-16, apšaudo iš raketinių ir artilerijos sistemų.

Vienas išplaukti nespėjęs rusų laivas nuskandinamas, bet Rusijos pajėgos apsigina, pereina į kontrataką ir sparnuotomis bei balistinėmis raketomis smogia taikiniams Lenkijoje – laivyno, oro pajėgų bazėms.

Lenkai patiria milžiniškų nuostolių – netenka 80 proc. oro pajėgų ir 50 proc. sausumos pajėgų, panašius nuostolius patiria ir NATO batalionas Oržyče, kur daugelis prancūzų, rumunų ir britų karių skelbiami žuvusiais, sužeistais arba dingusiais be žinios bei paimtais į nelaisvę.

Nukenčia ir civiliai bombarduotuose Gdynės bei Gdansko uostuose.

IISS Lietuvoje pradinį pasipriešinimą įveikusios Rusijos pajėgos paskelbia 30 km saugumo zoną tarp Lenkijos ir Kaliningrado srities – po intensyvių kovų lenkai priversti atsitraukti, o Rusija jau skelbia paliaubas.

Tai klasta, skirta sukelti paralyžių. Ir ji pavyksta: Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, kurios narė yra ir Rusija – kaip visada bejėgė ir nesugeba priimti sprendimo. O NATO į karo veiksmus reaguoja – jau antrąją karo dieną aktyvuojamas NATO sutarties 5-asis straipsnis, leidžiama dislokuoti Ypač greitojo reagavimo pajėgas (VJTF) ir NATO Greitojo reagavimo pajėgas (NRF), be to, Rusijai įteikiamas ultimatumas: iki gruodžio 1-osios išvesti savo pajėgas iš okupuotų teritorijų, priešingu atveju „Aljansas imsis visų būtinų priemonių išstumti rusų pajėgas iš Lietuvos“.

Įspėjimas įspūdžio nepadaro. Spalio 15-ąją NATO pradeda operaciją „Rytinis skydas“, kurios metu Lenkijoje ir kitose Baltijos šalyse – Latvijoje ir Estijoje turi būti dislokuotos pajėgos atgrasyti tolesnę Rusijos agresiją. NATO šalys Rusijai įveda griežčiausias įmanomas ekonomines sankcijas ir suvaržo Rusijos piliečių judėjimą Aljanso narių teritorijoje bei spaudžia kitas šalis pasekti savo pavyzdžiu.

JAV laikosi atokiai – pasiūlo ginklus, amuniciją ir kitas atsargas NATO šalims. Už pinigus. JAV prezidentas pareikalauja, kad Rusija pasitrauktų iš Lietuvos ir išplatina pareiškimą, kurio maniera vėl ypač primena D. Trumpo pareiškimus.

„Aš asmeniškai vadovausiu deryboms su Rusija, nes jei kas ir gali sudaryti sandėrį, tai esu aš“, – sako JAV vadovas. Tarpininkauti pasisiūlęs Belgradas sutinka JAV ir Rusijos prezidentus, o spaudžiami sąjungininkų lenkai nepatenkinti sutinka su paliaubų sąlygomis – faktine pasienio riba, pagal kurią Rusija pasistūmėjo 30 km į Lenkijos pusę. ESBO sutinka stebėti paliaubų laikymąsi pasienyje.

Lietuvos okupacija ir spaudimas Aljansui

Tuo metu Varšuvoje įkuriama Lietuvos vyriausybė tremtyje, nors Lietuvą okupavusi Rusija čia suformuoja savo marionetinę administraciją ir lietuvių ir rusų tautinės mažumos atstovų, kuriems žada per artimiausius metus perduoti valdžią.

Visi nesutinkantys su okupantais ir kolaborantais yra persekiojami – virš Lietuvos vėl nusileidžia geležinė uždanga, atitverianti šalį nuo laisvojo pasaulio: Rusija perima Lietuvos oro erdvės, išskirtinės ekonominės zonos, kibernetinės erdvės, žiniasklaidos kontrolę.

Visi nepriklausomi kanalai pakeičiami kolaborantų statytiniais, kurie uoliai „dėkoja išvaduotojams už Rusijos humanitarinę pagalbą“. Panašu, kad Lietuvoje kartojasi 1940-ųjų vasara.

Bet šį kartą pasipriešinimas ne tik nesibaigia, bet ir tęsiasi, plinta. „Tačiau ryžtingai nusiteikę lietuvių patriotai vis dar sugeba perduoti informaciją į užsienį. Užsimenama apie itin griežtą okupacinį režimą, komendanto valandas, neteisėtus areštus ir griežtas bausmes.

Palydovinėse nuotraukose užfiksuojamos belaisvių stovyklos, protestai prieš okupaciją užgniaužiami. Rusijos valdžia ragina vietos lenkus palikti Lietuvą“, – apie tariamą Lietuvos okupaciją pasakojama tyrime.

Tarpininkaujant Raudonajam Kryžiui leidžiama apsikeisti sužeistais karo belaisviais, bet tik tarp Lenkijos ir Rusijos, o dėl likusių belaisvių Kremlius iškelia ir papildomą sąlygą – „NATO šalys turi susilaikyti nuo provokacijų ir pripažinti Maskvos remiamą Lietuvos vyriausybę“.

Tuo metu Rusija vykdo milžinišką diplomatinę ir informacinę kampaniją, kurios metu transliuoja kelias svarbiausias žinutes: karas kilo dėl neatsakingų Lenkijos ir Lietuvos provokacijų, kurių tikslas buvo užimti Kaliningradą – netgi paviešinamas slaptas žvalgybos planas, kuris neva įrodo planuotą Lietuvos ir Lenkijos operaciją Kaliningrade.

Paskelbiama, kad „naujoji Lietuvos vyriausybė bus neutrali ir gera kaimynė regione, o rusų pajėgos bus atitrauktos per metus, jeigu Lenkijos ir NATO grėsmė sumažės“. O jeigu „NATO būtų kvaila ir pultų Rusiją, su ja kariaujančios šalys gali tikėtis baudžiamųjų Rusijos priemonių, kurios sutrikdytų jų karinių pajėgų, vyriausybių, ekonomikos ir visuomenių veiklą“ – to geriausias įrodymas yra greitas Lietuvos ir Lenkijos pajėgų sutriuškinimas.

Ir atvirkščiai – toms NATO narėms, kurios nesivels į karą žadami normalūs politiniai ir ekonominiai ryšiai su Rusija. Reikalavimus Rusija sustiprina ne tik informacine kampanija, kuria pateisina savo „legitimius, teisėtus ir logiškus veiksmus“, bet ir karine jėga: Rusijoje skelbiama mobilizacija, šaukiami rezervistai, daliniams pristatoma amunicija, prasideda netikėtos karinės pratybos, kurios vyksta daugiausiai Vakarų karinėje apygardoje, o Pietų karinėje apygardoje gausios pajėgos stebi padėtį Ukrainoje.

Rusijos karinių oro ir jūrų pajėgų aktyvumas suintensyvėja, žvalgant NATO šalių pasienio teritorijas. Vykdoma ir kibernetinė žvalgyba prieš Aljanso šalių vyriausybės, žiniasklaidos, karinių ir ekonominių tinklų taikinius.

Baltarusija savo pajėgose paskelbia karinę parengtį – baltarusių oro gynybos ir vadovavimo elementai jau integruoti į Rusijos tinklus, o rusai šioje šalyje dislokuoja papildomus pajėgumus: logistikos, oro gynybos dalinius, 1-ąją rankų armiją ir desantininkų brigadą.

Lietuva atsilaikytų dvi savaites?

Kaip ir minėta, toks scenarijus paremtas prielaidomis, kurios gali būti toli nuo tikrovės. Pavyzdžiui, net jei pagrindinė sąlyga, kad JAV pasitraukia iš Europos ir (antrai kadencijai perrinktas) D. Trumpas atokiai laikosi nuo karo veiksmų Europoje sulauktų pritarimo Europos šalyse, kaip galimas scenarijus, tai kitos prielaidos kelia nemažai abejonių. Lietuvos ir Lenkijos karinga pozicija reiškiant teritorines pretenzijas į Kaliningradą, nesukalbama, eskalacinio pobūdžio provokacinė politika realybėje sunkiai įsivaizduojama, net jei šias valstybes Kremlius (ar kai kurios Vakarų Europos šalys) laiko antirusiškomis.

Be to, net ir žaibiška konflikto eskalacija Aljanse turėtų įžiebti raudonas įspėjamąsias lemputes – NATO žvalgybinės priemonės bei Baltijos šalyse dislokuoti Aljanso narių pajėgumai gali būti sustiprinti dar iki konflikto.

Kita vertus, išskiriama Lietuvos strateginės partnerės – Lenkijos parama: pirmoji ginti Lietuvą nuo Maskvos, kaip prieš šimtus metų skuba ne tik oficialioji Varšuva, bet ir lenkų savanoriai.

Be to, tyrime pasitelkiami ir pačių lietuvių minėti pavyzdžiai. Kariuomenės vado generolo Jono Vytauto Žuko dar prieš kelerius metus nuskambėjęs perspėjimas, kad jam nerimą kelia ne šiaip žalieji žmogeliukai, o civiliais drabužiais persirengę rusų kariai, atvykę į Lietuvą keleiviniais lėktuvais nėra iš fantastikos srities.

1968 m. Prahos pavasario metu prieš okupuojant Čekoslovakiją pirmieji sovietų kariai pasirodė Prahos oro uoste – „turistai“ – civiliais drabužiais vilkėję sovietų desantininkai atskrido būtent keleiviniu lėktuvu, kuris „patyrė gedimą ore ir buvo priverstas leistis“. Pažirę desantininkai užėmė oro uostą, kur greitai jau leidosi sovietų transporto lėktuvai.

Beje, atskridę iš tos pačios Karmėlavos, kur buvo sovietų karių bazė. © twitter.com Vis dėlto scenarijuje Lietuvai priskiriama ir pozityvi prielaida, paneigianti kai kuriuos Kremliaus dezinformacijos kanalų platinamus mitus, esą Lietuva nesugebėtų pasipriešinti Rusijos armijai, kurios „viena desantininkų kuopa lietuvius užmėtytų kepurėmis ir užimtų šalį per kelias valandas“.

Lietuvos ir NATO pajėgų pasipriešinimas scenarijuje yra aršus ir trunka dvi savaites, be to, užsimenama apie likučių atsitraukimą, suformuotą vyriausybę tremtyje ir partizaninę kovą okupuotoje teritorijoje. „Lietuvos pasipriešinimo judėjimo tinklas perduoda informaciją Lietuvos vyriausybei tremtyje.

Pasipriešinimo kovotojai padeda NATO žvalgybai“, – rašoma tolesnėje IISS ataskaitos dalyje. Kita vertus, šioje ataskaitoje netikėtas pralaimėjimas įrašomas Lenkijos pajėgoms, kurios, nepaisant pasipriešinimo, patiria triuškinantį pralaimėjimą ir netenka didelės dalies savo karinės galios, kuri yra moderniausia regione.

Savo ruožtu, Rusijos pajėgoms, pažymint jų pastarųjų metų modernizacijos procesus bei išbandymų kovos veiksmuose Sirijoje patirtį, skiriami itin aukšti balai – rusai sugeba greitai primesti savo žaidimo taisykles, atremti NATO atakas, įveikti savo priešininkus.

Be to, scenarijuje yra prielaida, kad pirmoji puolimo banga ir vėlesnės atakos remiamos iš Baltarusijos, kurioje laisvai veikia Rusijos kariuomenė. Ir nors tai, kad Baltarusijos oro gynybos sistema yra integruota į rusiškąją yra faktas, didelių Rusijos karinių pajėgumų Baltarusijoje nėra – Minskas tam bent jau oficialiai iki šiol priešinasi.

Vis dėlto tokios prielaidos bei jų teisingumas ar klaidingumas nėra pačio tyrimo esmė. Kaip ir tai, kaip į agresiją reaguotų NATO šalys Europoje. Čia pažymima, kad Aljansas Rusijos agresiją prieš Lenkiją ir Lietuvą bei pastarosios okupaciją vertina vieningai: tai neteisėti veiksmai, kuriems NATO ruošia atsaką. „Kol NATO taiko visas diplomatines priemones, laikrodis tiksi.

Rusija turi suprasti, kad jei ji iki metų pabaigos neatitrauks savo karių iš Lietuvos, NATO bus pasiruošusi panaudoti jėgą, kurią jau telkia“, – rašoma IISS ataskaitoje ir įvardijama Lietuvos išvadavimo operacijos pavadinimas – „Rytų skydas“.

Ji turėtų prasidėti ne vėliau, nei 2022-ųjų sausio 15 d., t.y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams po Rusijos invazijos. Šioje operacijoje turėtų dalyvauti visų NATO narių pajėgos – siekiama suformuoti armiją iš keturių korpusų, kurių kiekviename – po tris šarvuotąsias ar mechanizuotąsias divizijas bei papildomus logistikos, oro gynybos, artilerijos, žvalgybos, oro, jūrų, specialiųjų pajėgų ir kitus dalinius.

Pajėgų tikslas – apsaugoti Estiją, Latviją, Lenkiją ir galiausiai išvaduoti Lietuvą.

Europos ambicijoms – skuduru per veidą

„Rytų skydas“ neatsitiktinai primena 1991 metus, kai Saddamo Husseino režimas įsiveržė ir okupavo Kuveitą, o koalicija subūrusios JAV paskelbė operaciją „Dykumos skydas“ skirtą išvaduoti Kuveitą.

Prieš sausumos operaciją buvo surengta daugiau nei mėnesį trukusi antskrydžių kampanija, o pati sausumos operacija „Audra dykumoje“ tetruko 100 valandų.

Tačiau šį kartą viskas gali būti kitaip. Ne tik todėl, kad Lietuvą vaduoti pasiryžusioje NATO šalių koalicijoje nėra JAV, o S. Husseino Irakas – ne V. Putino Rusija. IISS tyrimo esmė – parodyti, ką pajėgios padaryti Europos šalys. Vienos, be amerikiečių paramos prieš Rusiją.

Kaip ir operacijos „Audra dykumoje“ metu, prieš rusų pajėgas suplanuotas kablio manevras – Kuveitas vaduotas apeinant irakiečių pajėgas iš kairės, o Lietuva būtų vaduojama iš dešinės – kablio manevru per Baltarusiją.

Tačiau norint atlikti tokį manevrą, apsisaugoti nuo Rusijos pajėgų kontratakų, specialiųjų pajėgų reidų ir išvaduoti Lietuvą, NATO pajėgos pirmiausiai turėtų turėti reikiamus 12-16 divizijų arba 36-48 brigadų, iš jų – bent 33 šarvuotųjų/mechanizuotųjų, kurių pagrindinė jėga yra tankai ir pėstininkų kovos mašinos.

Ir čia prasideda liūdnos realybės konstatavimas: dalis NATO Europos šalių turimų brigadų netinkamai pasiruošusios bei aprūpintos.

Pavyzdžiui, iš reikalingų 33 šarvuotųjų/mechanizuotųjų brigadų pasirengusios vos 7, iš bėdos kriterijus atitiktų tik 20 brigadų, tačiau trečdalį jų sudaro lengvesni ratiniai šarvuočiai, kurių pravažumas Baltarusijos pelkėse nebūtų įspūdingas.

Iš reikalingų 36 artilerijos batalionų pasirengę vos 16, iš 61 reikiamo oro gynybos bataliono (tiek trumpojo, tiek vidutinio bei ilgojo nuotolio) nepasirengęs nė vienas. O turint omeny, kad pajėgas pirmiausiai teks permesti į gerokai aptalžytą Lenkiją ir reikės saugotis nuo priešininko aviacijos, toks trūkumas yra kritinis.

Ne tokia tragiška, tačiau taip pat nepatenkinama padėtis ir ore: NATO gali ginti savo bazes ir kritinę infrastruktūrą nuo Rusijos oro pajėgų antskrydžių ir atakuoti rusų taikinius, tačiau turimi pajėgumai nepakankami – oro viršenybę ore pasiekti būtų sunku dėl Rusijos turimų priešlėktuvinės gynybos priemonių, kurias nuslopinti europiečių aviacija turi ribotus išteklius.

Galiausiai dar vienu Achilo kulnu vadinamos karinės atsargos – amunicija, atsarginės dalys ir t.t. NATO kampanija Libijoje, kurioje iš pradžių entuziastingai dalyvavo pirmiausiai Europos valstybių – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Italijos pajėgos, parodė, kad joms greitai ėmė trūkti išmaniųjų bombų, raketų, kitų intensyviai karinei kampanijai reikalingų priemonių.

Tuomet europiečius išgelbėjo JAV. Ir nors iš šios kampanijos Europa turėjo pasimokyti, panašu, kad sukaupta per mažai atsargų bent trijų mėnesių konfliktui – jų, ataskaitos autorių teigimu, užtektų vos kelioms intensyvioms operacijos dienoms. Tad į klausimą ką ir kiek laiko galėtų padaryti NATO priklausančios Europos šalys vienos be JAV, IISS pateikia gana dramatiškus atsakymus.

Vis dėlto pažymima, kad ši studija skirta pirmiausiai atkreipti dėmesį į trūkumus, tapti savotišku spyriu į minkštą vietą ypač toms Europos šalims, kurios pastaruoju metu kėlė ambicingus tikslus apie Europos armiją ir savarankišką saugumo politiką.

Investuoti turėtų šimtus milijardų „IISS vertinimu NATO priklausančios Europos valstybės turėtų investuoti nuo 288 mlrd. iki 357 mlrd. dolerių, siekiant užkamšyti spragas, kurias atvėrė antrasis scenarijus.

Tokios investicijos leistų nugalėti ribotame regioniniame kare prieš lygiavertį priešininką“, – šaltai konstatuojama ataskaitoje ir priduriama, kad realistiškai užlopyti trūkumus net ir optimistiniais skaičiavimais (jei investicijos pasiteisina, jei kainos neišauga – o tai būna retai) galima būtų tikėtis nebent po 20 metų – Europos šalys tiesiog nepajėgios skirti daugiau pinigų ir sparčiau pagaminti reikiamą produkciją, ją įdiegti daliniuose, apmokyti personalą ir pan.

Dokumente taip pat pažymima, kad JAV karinių pajėgumų Europoje vaidmuo yra kertinis Senojo žemyno gynybai. Būtent JAV, kaip NATO narė skiria ne šiaip „milijardus, milijardus dolerių“, kaip mėgsta kalbėti D. Trumpas, o konkrečius pajėgumus Aljansui. Be amerikiečių logistinių, kariniųjų jūrų, oro pajėgų ir sausumos pajėgų NATO nėra visavertė gynybinė organizacija.

Net jei šia ataskaita, IISS teigimu, nesiekta parodyti Europos šalių bejėgiškumo ir vyriausybių nesugebėjimo gintis, net jei pernai NATO narės iš Europos skyrė reikšmingą – 264 mlrd. dolerių sumą gynybos reikmėms (palyginimui – JAV skyrė apie 700 mlrd. dolerių) ir net jei konfliktų scenarijų gali būti įvairesnių, nei aprašytieji, dokumentą galima vertinti kaip išblaivinantį ir atmerkiantį akis tiems, kas įsivaizduoja Europos gynybą be JAV.