Ilgaamžės prisiminimuose: ir Dange plaukiantys garlaiviai, ir ledų skonis

"Puikiai atsimenu daugybę epizodų iš vaikystės, atrodo, tarsi šiandien viską matau. Kaip Dangės upe plaukdavo garlaiviai, kaip metėme gėles uostamiesčio gatvėmis važiuojančiam Ernstui Neumanui, kaip vokiečių vaikai mus kumščiuodavo ir vadindavo klumpininkais", - pasakojo senolė.

Jadvyga (Bajarūnaitė) Autukienė gimė 1927 m. Klaipėdoje.

"Tuomet mūsų šeima gyveno Pušyno gatvėje dviejų aukštų name. Deja šis pastatas iki šių dienų neišliko. Per penkerius metus mūsų mamytė susilaukė keturių vaikų, aš buvau pati vyriausia. Vėliau susilaukė dar dviejų. Tėvelis buvo garvežio mašinistas. Turėjo padėjėją, kūriką. Ir šiandien prisimenu, kaip mes su mama sutartu laiku bėgdavome prie geležinkelio, tėtis pristabdydavo garvežį ir išmesdavo mums įrankių ir maisto dėžes (jas vadindavome "sundukais"), kad jam paskui nereikėtų nešti namo ilgą kelią. O mums iki namų tik keli žingsniai, tad lengvai parnešdavome", - prisiminimais dalijosi ponia Jadvyga.

Ypač būdavo laimingos dienos, kai tėvas garvežiu grįždavo iš Tilžės, nes tuomet įrankių dėžėje vaikai rasdavo ir įvairių gėrybių.

"Pas mus Klaipėdoje tokių gėrybių nebuvo, tad tėtis iš Tilžės parveždavo žemės riešutų, apelsinų ir bananų", - prisiminė senjorė.

Moteris pasakojo, kad vaikystė buvusi viskuo aprūpinta, neatrodę, kad ko nors trūktų.

"Kadangi tėtis dirbo geležinkelio stoties depe, buvome aprūpinti. Per Kalėdas gaudavo ir žąsų, ir kalakutų. Duodavo net po dvi "štukas". Mes gerai gyvenome, tik morališkai kentėjome, nes vokiečių vaikai dažnai primušdavo, vadindavo klumpininkais. Patykodavo kur už kampo ir prilupdavo. Tais laikais Klaipėdoje vokiečių buvo kur kas daugiau nei lietuvių, jie laikė save viršesniais", - pasakojo ponia Jadvyga.

Senjorė prisiminė, kad vaikystėje dažniausia jų žaidimų vieta buvo netoli namų buvusios kareivinės, kur dabar veikia Klaipėdos universitetas.

"Ten buvo didžiulė aikštė, tad joje žaisdavome kvadratą. Kareiviai nedrausdavo", - tikino J. Autukienė.

Pėsčiomis pasiekdavo ir jūrą. Dažniausiai palei molą eidavo iki Melnragės. "Bet didžiausią įspūdį man darydavo ne jūra, o gražiai pasipuošusios ir prie savo vežimėlių stovinčios ledų pardavėjos. Labai skanūs būdavo jų ledai, daugiau niekada gyvenime tokių skanių neteko ragauti", - prisiminusi net apsilaižė senjorė.

Sulaukusi šešerių metų ji pradėjo mokytis Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

"Pažymiai buvo rašomi atvirkščiai negu dabar. Gauti vienetą buvo labai gerai. Man sekėsi, labai gerai mokiausi. Paskui pastatė pavyzdinę privačią mokyklą, kurioje galėjo mokytis tik tarnautojų vaikai, tad nuo ketvirtos klasės perėjau ten mokytis ir baigiau šešias klases. Buvome mokomi vokiečių kalbos ir šiaip girdėjome daug vokiškai kalbant, matėme daug vokiškų užrašų", - pasakojo.

J. Autukienės atmintin įstrigęs atsiminimas, kai moksleiviams reikėjo sveikinti Klaipėdos vokiečių vadą Ernstą Neumaną: "Pamenu, stovėjome gatvėje netoli kareivinių ir mokytojai mums visiems išdalijo krepšelius su gėlėmis, kad mestume uostamiesčio gatvėmis važiuojančiam Ernstui Neumanui. Liepė ir mečiau, bet po to iš karto bėgau namo, nėjau klausytis, ką kalba mitinge, kur buvo daug vėliavų ir plakatų su Hitlerio atvaizdu. Bijojau, kad vokietukai vėl lups", - nusijuokė.

Iš arti matė ir Antaną Smetoną

Pasiteiravus, kaip jos vaikystės ir jaunystės laikais atrodė Klaipėda, ponia Jadvyga pasakojo, kad miestas buvęs labai gražus.

"Dangės upe plaukdavo garlaiviai. Tiltą pakeldavo. Eidavome pasižiūrėti. Žinoma, tai nebuvo kasdien. Garlaivį pamatyti buvo įvykis", - pasakojo J. Autukienė.

Į atmintį įstrigę ne tik vaizdai, bet ir kvapai, garsai, kai Klaipėdos gatvėmis vežimais važinėdavo prekeiviai ir garsiai vokiškai rėkdavo, kad parduoda įvairiausias daržoves, keksus, žuvis ar "barankas"...

"Buvo ir "Kapitolijaus" (Capitol) kino teatras. Eidavome žiūrėti filmų. Bet didžiausią įspūdį man paliko Dramos teatras, ypač raudono aksomo kėdės", - prisiminė.

Poniai Jadvygai teko iš arti matyti ir prezidentą Antaną Smetoną, kai šis viešėjo Klaipėdoje.

"Akyse matau juodą jo skrybėlę, o kai ją nusiėmė, žavėjo dailiai sušukuoti plaukai", - nusišypsojo.

1938 m. vokiečiai ruošėsi perimti Klaipėdą, tad Jadvygos šeimą perkėlė į Radviliškį, ten tėvelis pradėjo dirbti Radviliškio geležinkelio mašinų ruože. Dėl netaisyklingos lietuvių kalbos, nes šeimoje buvo kalbama ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų kalbomis, Jadvygą priėmė tik į ketvirtąją klasę, nors ji buvo baigusi šešias. Dėl to buvo pasamdytas mokytojas.

"Aš taip pat, kaip tėvelis, dirbau geležinkelio mašinų ruože, traukinių maršrutų apskaičiuotoja. Tekdavo bendradarbiams pavertėjauti iš vokiečių kalbos į lietuvių", - prisiminė.

Po karo sunkiai atpažino Klaipėdą

Į Klaipėdą ponia Jadvyga sugrįžo tik 1945-aisiais.

"Tai, ką pamatėme grįžę į Klaipėdą, pribloškė. Viskas išgriauta, subombarduota. Baisu ir prisiminti tą vaizdą. Kas kur norėjo, ten ir kėlėsi gyventi, apleistuose butuose rasdavome gražesnių baldų ir tempdavomės namo. Toks buvo laikas", - atsiduso.

Ponia Jadvyga ištekėjo jaunutė, vos 18-os metų, vyras buvo 11 metų vyresnis. Su vyru Klaipėdoje įsikūrė taip pat netoli geležinkelio - Sportininkų rajone. Pajuokavus, kad, ko gero, geležinkeliu važiuojančio traukinio garsas jai iki šiol labai malonus, senolė purtė galvą: "Oi ne, negaliu ir prisiminti. Geležinkelis būdavo visada šalia mūsų. Kai vyrą perkėlė į Panevėžį, geležinkelis taip pat buvo už tvoros. Nuolatinė įtampa, kad traukinys nepartrenktų. Ir savo vaikus labai reikėjo saugoti, labai bijojau, kad po traukiniu nepalįstų", - prisiminė.

Dar trumpai prisimindama epizodus iš gyvenimo Klaipėdoje, Sportininkų gatvėje, moteris labiausiai akcentavo, kad reikėdavę ir daržus auginti, ir ožkas melžti.

Laikai nebuvo lengvi, deficitas, nieko neįmanoma gauti, tad moteris džiaugiasi, kad geležinkelininkai turėdavo galimybę nuvažiuoti iki Talino, Maskvos, Leningrado, tad ten nupirkdavo dukroms gražesnių drabužių.

Iš viso su pertrauka J. Autukienė Klaipėdoje išgyveno 31-erius metus.

"Su kai kuriomis prisiminimų nuotrupomis iki šiol neteko susidurti"

Gerbiamos Janinos Autukienės prisiminimus apie Klaipėdą paprašėme pakomentuoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio.
"Nors prisiminimai labai fragmentiški, bet tikrai įdomūs ir vertingi prieškarinės Klaipėdos gyvenimui pažinti. Atskiros detalės žavi savo tikslumu. Su kai kuriomis prisiminimų nuotrupomis iki šiol neteko susidurti. Vaiko atminty įstrigę ledai ir jų skonis, tėvo dovanos iš Tilžės, gėlės vaikų rankose E. Neumanui ar lietuviukų "protestas" tikrai įdomūs.
Beje, skaitydamas prisiminiau R. Bėkštos knygą "Gyvenimas Malkų gatvėje". Ją prisiminimų pagrindu parengė ir išleido sūnus Arūnas Bėkšta. Taigi, pasižiūrėjau - abu gimę tais pat 1927 metais (galėjo ir susitikti gatvėje ir pan.). Galiu pasakyti, kad atsiminimuose iškylanti 3-4 deš. Klaipėda abiejų atsiminimuose labai panaši. Tai ir įstrigę komplikuoti santykiai su vokietukais, Biržos tiltas, ir praplaukiantys laivai, vaikų malonumai. Gal nauja ponios Jadvygos prisiminimuose minimas kino teatras, Dramos teatro interjero detalė... O kad ji plačiau būtų pavysčiusi šias temas", - prisiminimus lakoniškai vertino J. Genys.