Dalios Grybauskaitės kadencija buvo banguojanti

Prezidentas nesutinka, kad kai kurie jų buvo naudingi bendram valstybės vystymuisi.

– Prezidente, Jūs jau dešimt metų nesate šalies vadovas, tačiau dabar Jus kalbinu Jūsų darbo vietoje, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje. Ką Jūs dirbate?

– Pasakyti, kad viskas yra surašyta ir turime nustatytą programą, negalėčiau, tačiau kiekvieną dieną galima sulaukti staigmenų. Beveik visa darbo diena užsipildo. Kartais pagalvoji, ką, neinant pareigų, galima penkias dienas per savaitę veikti Prezidentūroje. Kiti turbūt net neįsivaizduoja, kad aš čia atvažiuoju.

Esu nusistatęs viena – kasdien Prezidentūroje praleisti keturias valandas, nuo 10 iki 14 valandos. Mano darbo diena yra įdomi, įvairiaspalvė, bet aš jokiu būdu nesiskundžiu, o džiaugiuosi.

Reikia prisipažinti, kad tvarkos, kurią patys sau nusistatėme, pavyzdžiui, palaikyti ryšį su visuomene, bendrauti su ja, reaguoti į įvairius mūsų gyvenimo iššūkius, nepritrūksta.

Visų įsipareigojimų ir prašymų išpildyti negalime, nes ateina daug kvietimų iš provincijos dalyvauti vietiniuose susirinkimuose, iškilmėse ar sukaktuvėse, įvairiuose mokyklų renginiuose. Mes galime išpildyti vieną penktadalį visų kvietimų.

Visą kitą stengiamės atlikti atsakydami sveikinimu arba laiškais, o jei negalime, atsiprašome.

Turbūt sunkiausia yra tai, kad mano prezidentavimo laikotarpio neužmiršta ir tarptautinės organizacijos ar atskiros valstybės. Ateina valstybinių kvietimų dalyvauti konferencijose ir pasisakyti vienais ar kitais klausimais.

Teko ne kartą įtikinėti Pietų Korėjos parlamento narius, kad aš negaliu atskristi, nes kelionė dėl pusvalandžio pasisakymo man yra per tolima. Metai daro savo. Turiu pripažinti, kad krūvis, kurį patirčiau vykdamas į Pietų Korėją, man tikrai kainuotų nemažai sveikatos. Turbūt ir gydytojai nelabai norėtų mane išleisti.

Prieš dešimt metų, baigdamas savo darbą, suabejojau, ką aš dabar darysiu. Nejaugi drybsosiu prieš televizorių ir žiūrėsiu į ekraną. Esu laimingas ir dėkingas visoms organizacijoms, žmonėms, vis dar randantiems su manimi reikalų ir norintiems išgirsti mano nuomonę.

– Kadencijos pabaiga. Kaip keičiasi gyvenimas, kai nebesi oficialus šalies vadovas? Žinome, kad Dalia Grybauskaitė greitai įžengs į šį etapą. Koks jis buvo Jums?

– Visa Lietuvos visuomenė jaučia tos kadencijos pabaigą. Tas, kas dešimt metų buvo tabu, šiandien pilasi per viršų. Tai parodo tam tikrus nesutarimus ir visuomenės nesutikimą su buvusia užimta politine linija bei kai kuriais sprendimais.

D. Grybauskaitės kadencija buvo banguojanti – padaryta gerų ir reikalingų darbų, bet buvo dalykų, kurių niekada nebūčiau leidęs ir nesutikčiau, kad jie buvo naudingi bendram mūsų valstybės vystymuisi ir tolimesnio gyvenimo kūrimui.

O dėl mano santykio su Prezidentūra, per tuos dešimt metų turbūt kažkas perkirpo telefono laidus tarp priekinės Prezidentūros pusės ir antrosios, kur mes esame įsikūrę.

Bendravimo visiškai nebuvo. Jeigu būtų buvęs bent vienas telefono skambutis, būtume jį užregistravę ir įtraukę į istoriją.

Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė ir Vytautas Landsbergis / E. Genio/LRT nuotr.

– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, kai baigėte antrąją kadenciją?

– Mano gyvenimas išliko intensyvus, įdomus ir keliantis iššūkių. Mano entuziazmas nėra nė kiek sumenkėjęs, tačiau problema – mano sveikata. Kartais turiu pats save pagauti, kad man nėra 40 ar 50 metų. Reikia galvoti apie savo sveikatą, ar pajėgsiu padaryti tai, ką norėčiau padaryti apimtas entuziazmo.

– Po Gitano Nausėdos prezidentinės kalbos Jūs pasakėte, kad istorija parodys, ar Dalios Grybauskaitės kadencija buvo labiau teigiama ar neigiama. Ką Jūs turėjote omenyje?

– Aš tada išvengiau atsakymų, nenorėdamas pasakyti, kad tai yra mano asmeninis, galbūt neteisingai nudažytas, vertinimas. Palikime tai vertinti istorijos apžvalgininkams ateityje, jie po 50 metų, vartydami dokumentus, įvertins vienus ar kitus sprendimus. Jie bus tikrai teisingesni nei mes, kurie dalyvavome šiame procese. Šį klausimą palieku atsakyti istorijai.

– Lietuvos santykiai su Lenkija. Istorikai teigia, kad valdant Jums jie buvo labai geri, o dabar yra ištikusi krizė, iš kurios bandoma kapanotis.

– Man atrodo, kad jūs pats atsakėte į šį klausimą ir man nėra reikalo atsakyti. Tikiuosi, kad santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos atsistatys bent į tą lygį, kurį buvome pasiekę, ir pažengs į priekį. To iš mūsų reikalauja politinė būtinybė būnant kaimynais ir istoriniai ryšiai. Aš manau, kad šis istorinis palikimas mus riš ir toliau.

– Netrukus G. Nausėda pradės eiti prezidento pareigas. Būdamas jo vietoje, kokių pirmųjų darbų imtumėtės?

– Nenorėčiau sakyti pirmųjų darbų. Man atrodo, kad jis yra pajėgus, intelektualus ir atsakomybę jaučiantis žmogus. Jis pats apsispręs, kas yra būtiniausia, ką jo štabas pristatys ir kokie įstatymai bus iškelti dėl Seimo ar Vyriausybės sudarymo.

Yra darbų, kuriuos reikės neatidėliojant vykdyti ir, manau, kad jis juos vykdys. Kai jis buvo vienas iš mano patarėjų, aš pajutau jo pajėgumą, intelektą ir, manau, kad jis tikrai jį išnaudos.

– Ar G. Nausėda jau kreipėsi į Jus vienu ar kitu klausimu?

– Aš nesakyčiau, kad kreipėsi vienu ar kitu klausimu. Tarpusavyje diskutavome apie kai kurias susidariusias situacijas ir dalinomės įspūdžiais. Jeigu jam reikės, jis žino, kaip mane pasiekti, o aš esu visada tam pasiruošęs.

– Kaip Jūs vertinate tai, kad Seimo nariai mėnesį laiko nesutaria dėl valdančiosios koalicijos?

– Tai tik parodo esančias problemas valdančiajame lygyje. Šis klausimas, žinoma, bus išspręstas, bet tai yra pamoka ateičiai, kad šioje srityje dar turime paūgėti.

– Ši Vyriausybė žadėjo didesnę paramą kultūrai, tačiau menininkai teigia to nematantys. Kokia Jūsų nuomonė?

– Čia aš nenoriu komentuoti. Turiu labai stiprią nuomonę tuo klausimu. Žvelgiant atgal, yra padaryta daug neleistinų dalykų ir niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jie galėtų įvykti, bet įvyko. Palikime tai ateičiai. Kai kas yra neatitaisoma, bet Kultūros ministerija, atsakinga už mūsų kultūrinį gyvenimą, manau, iki galo neatliko darbo, kurio tikėjosi Lietuvos visuomenė.

– Kur link, Jūsų manymu, mes einame kaip valstybė?

– Aš manau, kad mes, kaip valstybė, einame teisinga linkme. Tai parodo mūsų noras būti Vakarų Europos dalimi ir lygiaverčiais jos nariais, sprendžiančiais visas bendras Vakarų pasaulio problemas, ir tikslas pakelti Lietuvos žmonių gerovę.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.