Černobylietis ir šiandien klausia: kodėl aš?

Nepajuto grėsmės net tada, kai, krūptelėjus Europai, sovietinė valdžia buvo priversta pripažinti - Černobylyje įvyko baisi katastrofa. Nepajuto ir vėliau, nes medikai aiškino, kad nežinia, kaip tai atsilieps ateities kartoms. Ir kažin, ar kas nors gali tvirtai pasakyti, kad už tai nemokame savo sveikata šiandien.

Mes tik vėliau sužinojome, kad gesinti gaisro ketvirtajame bloke buvo pasiųsti ugniagesiai kone plikomis rankomis. Tokiame pragare nepadėjo jokios apsaugos. Jie, kaip vėliau ir dešimtys tūkstančių kareivėlių, tapo „patrankų mėsa“, kurios Sovietų Sąjungoje niekad netrūko.

Kiek jaunų žmonių, mestų į mirtiną radiacijos zoną, gyvybių pareikalavo Černobylis, tikslios informacijos nėra.

Vėliau mūsų gyvenime radosi sąvoka - černobyliečiai. Taip imta vadinti visus, kurie įvairiu metu buvo nusiųsti likviduoti katastrofos padarinių. Vieniems teko dalia dirbti arčiau sprogusio bloko, kitiems - radioaktyvioje kelių dešimčių kilometrų spindulio zonoje.

Bet visi - ar jie buvo vairuotojai, ar statybininkai, ar dezaktyvuotojai - parsivežė į namus po solidžią radiacijos dozę, klausdami, - o kas toliau?

Prieš 34 metus iš ten grįžęs panevėžietis žurnalistas Vygantas Guiga sako sau nuolat užduodantis klausimą: „Kodėl aš?“ To paties, tikriausiai, galėtų klausti ir tūkstančiai jo likimo brolių, mūsų tautiečių, ne savo valia tapusių černobyliečiais. Šis pokalbis tebūna priminimas, kad nuo tokio pavojaus toli nenubėgome - šalia mūsų valstybės sienų užvedamas Astravo atominės mechanizmas.

Kai V.Guigos paklausiau, ar tuščios mūsų gatvės, paskelbus karantiną dėl koronaviruso, niekuo neprimena andainykščio Černobylio, kiek pagalvojęs pašnekovas prisiminė trumpą grįžimą namo iš katastrofos zonos: „Po dviejų mėnesių darbo mus išleisdavo atostogų. Kiek tekdavo kalbėtis su žmonėmis, kurie grįždavo iš atostogų, visi gailėdavosi, kad važiavo. Jau, sako, geriau būtume nevažiavę.

O kai pats parvažiavau atostogų, sužinojau, ką tai reiškia ir kodėl žmonės į batalioną grįždavo pikti.

Parvažiavau į Uteną dešimčiai dienų ir vieną vakarą išėjęs pasivaikščioti pamačiau miestą visai kitomis akimis. Visi langai buvo tamsūs ir man pasirodė, kad aš vėl Černobylyje. Tada prisiminiau Remarko romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, kai herojus grįžta iš fronto, valkiojasi gatvėmis ir žino, kad jis niekam nereikalingas ir negali rasti sau vietos.

Ateina supratimas, kad visi žmonės čia gyvena kaip žmonės, o tu esi kažkoks pasmerktasis, atvažiavęs iš pragaro ir vėl turįs grįžti į jį. Kada žinai, kad yra žmonių, gyvenančių kitaip, o tu, būdamas nekaltas, per prievartą esi pastatytas į tokias siaubingas aplinkybes, labai sunku.

- Černobylyje praleidai penkis mėnesius ir sutikai 37-ąjį gimtadienį. Kelionė, ko gero, prasidėjo kaip ir daugumai - per „vojenkomatus“?

- Vieną dieną, birželio pabaigoje, gavau šaukimą atvykti į Medicinos komisiją. Maniau, grynas formalumas. Kai atėjau į karinį komisariatą, iš ten mane Utenos partijos pirmojo sekretoriaus asmenine „Volga“ nuvežė į Telšius, kur turėjo būti organizuojamas Pabaltijo karinės apygardos karo statybininkų batalionas.

Po kelių dienų, praleistų mobilizacijos stovykloje, prasidėjo keturių parų kelionė į Černobylį.

- Nuo avarijos jau buvo praėję du mėnesiai, ką apie tai žinojai ir koks buvo pirmas įspūdis nuvykus?

- Žinojau, kiek parodydavo per „Vremia“ - kad važinėja greitosios pagalbos mašinos, gaisrinės, cementovežiai, bet iš to tikro vaizdo susidaryti buvo neįmanoma. Kai atvažiavome traukiniu iki Nemešajevo stoties už 100 km nuo Kijevo, o ten susodino į autobusus, tada jau pamatėme, kas iš tikrųjų darosi.

Pro mus judėjo nesibaigiančios mašinų kolonos, kaimuose ar miesteliuose, kur tik languose degė šviesos, matėsi žmonės baltais chalatais, o šiaip viskas skendo tamsoje. Iš tų vietų gyventojai buvo evakuoti, likę tik tie, kurie privalėjo likti.

Paskui pradėjome statyti Zelionyj Mys miestą, kuriame turėjo gyventi atominę elektrinę aptarnaujantys žmonės.

- Kokia prasmė buvo statyti miestą elektrinei, kuri buvo sprogusi?

- Nebuvo prasmės jį statyti. Kai pastatėme, pasirodė, kad tas miestas yra užkrėstoje zonoje - iki sprogusios atominės tiesiai buvo gal 25 ar 28 kilometrai.

Skaudina, kad tas mūsų darbas buvo beprasmis. Kai aš nuvažiavau ten devyniasdešimtaisiais, jau viskas buvo išdraskyta, išgriauta, išvogta. Atrodė, tiek rizikos, sveikatos buvo įdėta, o visiškai nereikalinga.

Tie, kurie po pusmečio mus pakeitė, jau važiavo statyti Slavutičiaus, už 50 km nuo sprogusios elektrinės.

- Ar jus aprūpino kokia apsauga nuo radiacijos?

- Mums davė karinę aprangą. Vežėmės guminius batus, guminius lietpalčius, vadinamąją „chimičeskąją zaščitą“ - cheminę apsaugą, - bet to neprireikė. Viskas buvo suversta į krūvą šalia vienos palapinės ir per tuos kelis mėnesius supuvo. Dirbome be jokių apsaugos priemonių. Ir ne tik be apsaugos. Daugiau kaip mėnesį jokios pirties nebuvo.

- Ar kas nors bent aiškino, kaip reikėtų saugotis dirbant toje zonoje?

- Aiškinimas maždaug toks, kaip dabar aiškinama apie koronavirusą. Atskrisdavo sraigtasparniais visokie generolai, pulkininkai, jie sakė, - viskas gerai, prauskitės, valgykit.

Svečių būdavo, bet niekas negalėdavo atsakyti į du klausimus - kiek už darbą mums mokės ir kada mus paleis? Į tai liko neatsakyta iki pat paskutinės dienos, kol neatvažiavo 500 naujų šauktinių, tada jau tapo aišku, kad būsim paleisti.

- Ar žinojote, kokia padėtis Černobylyje, aplink atominę.

- Žinojome, nes buvo platinamos sprogusio reaktoriaus nuotraukos. Be to, mūsų žmonės važiuodavo į Černobylio miestą, ten dirbdavo vairuotojais, traktorininkais, dezinfekuotojais, krovikais.

Iš jų viską sužinodavome. Dažniausiai jie pasakodavo apie nelaimes. Sužinodavome, kad kažkas, neišlaikius nervams, pasikorė, kažkas besimaudydamas nuskendo ar kažko užgėręs numirė. Kai nukrisdavo koks sraigtasparnis iš tų, kurie dirbo prie to sarkofago statybos, tą pačią dieną sužinodavom.

- Ar žmogus, iš to pragaro ištrūkęs visam laikui, jaučia džiaugsmą?

- Be abejo buvo džiaugsmo, bet jausmas vis tiek keistas. Suvoki - gerai, kad iš ten išvažiavai. Bet kas su tavim bus, nerimas dar ilgai išliko. Išvažiuojant kiekvienam kariniame biliete buvo įrašyta - 15,2 rentgeno.

Tai reiškė, kad per išbūtą laiką gavai tokią apšvitinimo dozę. Ką gali lemti tokia dozė, nesupratau, bet supratau kitką - kad iš tikrųjų ji dešimt kartų didesnė. Matyt, „iš viršaus“ buvo duota komanda visiems rašyti tokį skaičių.

Vėliau, dalyvaudamas radiologijos mokslinėje konferencijoje Ukrainoje, išgirdau, kaip jaučiasi tie, kurie gyveno arčiau atominės elektrinės.

Mums pasakojo, kad mokytojai, eidami į mokyklą, nešasi ne vadovėlius, o suplėšytas paklodes, kad vaikams nušluostytų kraujuojančiais nosis. Mes visi supratome, kad ir kaip mūsų gyvenimas susiklostytų, tie praleisti penki mėnesiai sveikatos nepridėjo, o kiek atėmė - niekas neatsakys.

Po to dar ilgai, keletą metų, kankino nerimas, sapnuodavosi košmarai, katastrofos, skraidantys lėktuvai ir mašinos, žaibai - psichiškai buvo labai sunku. Psichologinė būsena buvo tokia, jog atrodė, kad Černobylyje jausdavaisi daug sveikesnis ir žvalesnis, nei parvažiavęs.

Černobylis padalino mūsų gyvenimą į dvi dalis - prieš jį ir po jo, vis buvo kažkokios nelaimės laukimas.

- Katastrofą priminė ir amerikiečių serialas „Černobylis“. Teko matyti?

- Nežiūrėjau ir nežiūrėsiu. Todėl, kad apie tai, ką pats išgyvenai ir matei, niekas geriau nepapasakos.

- Jeigu reikėtų trumpai atsakyti į klausimą, ką po Černobylio supratai?

- Jeigu gali ką nors padaryti ir ką nors pakeisti, nelauk katastrofos, viską daryk, kad to nebūtų. Ir kad tie, kurie priveda prie tokių katastrofų, jų padarinių niekada nešalina, o šalina tie, kurie niekuo dėti.