Ar nusižudys teisingumas, išvydęs N.Venckienę?

Vietoje tyrimo Lietuvai buvo surengtas kraugeriškas šou su tiesiogiai per TV3 televiziją transliuotu Klonio gatvės šturmu, „žolės lapu užspringusiu“ Drąsiumi Kedžiu, sugebėjusiu mirtinai nusigerti prie Kauno marių, bet nesusitepti baltų sportbačių, bei su baloje paskendusiu Andriumi Ūsu, kurį prieš mirtį paskutinis „netyčia“ matė tuometinis teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

Teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo tyrimas  - to makabriško spektaklio kulminacija. Jeigu nebuvo pedofilijos, kam tuomet šaudyti? O jeigu pedofilija buvo, kodėl ji nebuvo tiriama?

Tie, kurie skaitė bylą, žino, jog joje tiesiog aprašytos skaudžiai kaunietiškos Drąsiaus ir Laimutės skyrybos, kuriose ir teta, ir mama neleido vaikui liudyti taip, kad liudijimas taptų teisiniu įrodymu.

Tačiau N.Venckienė ir L.Stankūnaitė nėra teisiamos už tai, kad trukdė vaikui tinkamai liudyti apie galimą pedofiliją. Teisėjas Cininas, padedamas psichiatro Slušnio, nusprendė, kad „vaiko atmintis ištrinta“ ir taškas, ir niekas čia nekaltas.

Teisėsaugai nekilo įtarimų dėl Darbo partijos, kurios skyriui vadovavo A.Ūsas, vyrų susirinkimų vakarais Kauno vaikų socializacijos centre. Tuomet įtariamojo vaiko tvirkinimu politiko kompiuterį pareigūnai ištyrė tik tada, kai jis jį pakeitė į naują ir pats atnešė į policiją.

Ar toks tyrėjų ir prokurorų atžagareiviškumas buvo nulemtas A.Ūso darbo vietos tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano pašonėje, kai su VSD pagalba buvo skaldoma Darbo partija ir kuriama Pilietinės demokratijos partija?

Daugiau nei metus Laimutė Stankūnaitė ir jos paslaptis buvo saugoma kaukėtų pareigūnų. Vien tas spektaklis mokesčių mokėtojams kainavo kelis šimtus tūkstančių eurų. Apskaičiuoti kainą galima prisiminus, kad Vytauto Landsbergio apsauga, su mažiau maskarado, per metus kainuoja 272 tūkst. eurų.

O juk jis turi savo namus, jo nereikia, kaip L.Stankūnaitės, slėpti konspiraciniuose butuose!

Žalos teisėsaugos reputacijai ir visuomenės teisingumo jausmui nepataisė ir metų metus imituotas Neringos Venckienės ekstradicijos procesas. Nors ieškomoji niekur nesislapstė, tačiau Generalinė prokuratūra vis siųsdavo ne to turinio šaukimus, į kuriuos JAV teisėsauga reaguotų rimtai.

Galiausiai surašė 39 kaltinimus, įtaisė įtariamąją į kalėjimą, o susigrąžino į Lietuvą tik su teise teisti vos dėl keturių kaltinimų, kurių nė vienas nebaudžiamas laisvės atėmimu, jei teisiamasis pripažįstamas kaltu pirmą kartą, bet... jeigu įtariamasis nėra Neringa Venckienė.

Tas „jeigu“ ir gali tapti sidabrine kulka, kurią sau į kaktą paleis teisingumas.

Kokia bausmė bus skirta už teismo sprendimo atiduoti motinai dukrą nevykdymą, jei analogiškose bylose, kurių gal net ne dešimtys, o šimtai, teismo įpareigojimų nevykdytojai nėra persekiojami? Dešimtys tūkstančių teismų sprendimų nėra įvykdyti ir nebus vykdomi, nes antstoliams per sunku, neapsimoka, neįdomu. Ar šįkart teismas elgsis kitaip, nes teis Venckienę?

Kitas kaltinimas  - dėl sudavimo per veidą Laimutei Stankūnaitei. Nei kraujo, nei įbrėžimų, tik kažkada specialiai filmavimui galimai nupiešta mėlynė. Kiek už ją?

Ką tik paskelbtas nuosprendis Jurbarko smurtautojo byloje: sutrupinti jaunos merginos žandikauliai, jos patirta agonija ir siaubas buvo įvertinti 10 tūkst. eurų ir lygtiniu nuteisimu. Palyginimui, stumbrė, kurią nušovė politikas, palaikęs ją šernu, buvo įvertinta 36 tūkst. eurų.

Galiausiai  - pasipriešinimas pareigūnams ir antstolei. 240 pareigūnų, kurie šturmavo privatų kiemą, daužė neginkluotam to kiemo svečiui į tarpukojį, basą į nuovadą išvedė namų šeimininkę, nebuvo nubausti, nes vykdė tokį viršininkų įsakymą. Ar vidutinė bauda už nepaklusimą tokiems ir tokį įsakymą vykdžiusiems pareigūnams bus padauginta iš 240, nes teisiama N.Venckienė?

Tai, kad šios kaltinamosios laisvė buvo maksimaliai apribota, o tuo pačiu metu kitas teismas panaikino visas sankcijas už galimą korupciją teisiamam irgi politikui Eligijui Masiuliui, rodo, kad mūsų teisingumas N.Venckienės galimus nusikaltimus vertina rūsčiau, nei korupciją ypač stambiu mastu.

Nepaklusimas neteisingumui Lietuvoje kaip sovietmečiu telaikomas pačiu blogiausiu piliečio elgesiu. Ta nuostata ateina iš tų laikų, kai už politinės sistemos kritiką buvo kulka, o tyliai vogti  - jau ir nieko tokio.

Verdiktas N.Venckienei ir parodys, ar per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje kas nors iš esmės pasikeitė.