Aliaksandras Lukašenka psichiatro akimis

Pirmą kartą į psichiatrų akiratį A. Lukašenka pateko tik baigęs pedagoginį institutą, kai atvykęs į susitikimą su regioninio partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi Leonovu atkakliai prašė paskirti jį kolūkio pirmininku.

1978 m. Mogiliovo regiono maisto prekybos valdybos skyriaus, kuriame A. Lukašenka dirbo komjaunimo sekretoriumi, direktorius kreipėsi į ligoninės vadovą su prašymu įvertinti jo psichinę būklę dėl neadekvataus elgesio.

1982 m. A. Lukašenka buvo paleistas iš armijos, diagnozavus „mozaikinę psichopatiją“.

2001 m. Minsko psichiatras Dmitrijus Ščigelskis, papildęs savo pastebėjimais kolegų išvadas, paskelbė „Aleksandro Grigorjevičiaus Lukašenkos ligos istoriją“.

„Išanalizavus A. Lukašenkos asmenybę, paaiškėja nemažai požymių, būdingų tiek paranojiniams, tiek disocialiems asmenybės sutrikimams.

Būdinga esminė idėja pervertinti savo asmenybės svarbą, afektinė logika, polinkis aiškinti įvykius sąmokslo teorijomis be įtikinamų priežasčių, įtarumas, abejingumas kitų žmonių jausmams, polinkis jais manipuliuoti, žema tolerancija nusivylimui ir žemas agresyvaus elgesio, įskaitant smurtą, slenkstis, nesugebėjimas jausti kaltę ir gauti naudos iš neigiamos patirties.

Nurodytos ypatybės visa apimančios ir apibūdina nurodytos asmenybės psichinį paveikslą.“

Visas šias savybes galima pastebėti iš A. Lukašenkos elgesio šiuo metu Baltarusiją apėmusios politinės krizės metu.

Po šio tyrimo publikavimo D. Ščigelskis buvo priverstas išvykti iš Baltarusijos. Jis su „Radio Svoboda“ („Laisvės radiju“) pasidalijo savo mintimis apie A. Lukašenkos būklę.

– Pastarųjų dienų įvykiai patvirtina prieš daug metų nustatytas diagnozes?

– Visas jo gyvenimas patvirtina. Tiesiog pastarosiomis dienomis tai pamatė visi. Viskas virto tokiu grotesku, kad tai tapo akivaizdu net ne specialistams.

– Dokumentininkas Jurijus Chaščevatskis sako, kad A. Lukašenka smarkiai pasikeitė nuo 90-ųjų. Didžiausias pokytis – jis ėmė daug labiau niekinti žmones. Sutinkate su tuo?

– Nors labai gerbiu J. Chaščevatskį, tačiau nesutikčiau. Jo požiūris į žmones nesikeitė nuo pat jaunystės. Tiesiog jis laikui bėgant ėmė mažiau tai slėpti. Žmogaus asmenybę itin išryškina neeilinės aplinkybės, tai – karas, kalėjimas, valdžia, pinigai, ekstremalios situacijos, stichinės nelaimės.

Kitu laiku žmogaus asmenybė užmaskuojama išsilavinimu, visuotinai priimtinomis taisyklėmis. Kol žmogus nepatenka į stresinę situaciją, jo asmenybė neišryškėja.

A. Lukašenkos požiūris į žmones, empatijos trūkumas, specialistams buvo visuomet pastebima, tiesiog dabar nukrito viešųjų ryšių tinkas, politikos technologų makiažas. Nieko naujo su juo neatsitiko.

– Ar yra kas nors, ką jis iš tiesų myli ir vertina? Gal jaunesnįjį sūnų?

– Kolią – taip. Žinote, buvo toks personažas Adolfas Hitleris, jis labai mylėjo vilkšunį Blondį. Tokioms asmenybėms, ypač vėlyvajame periode, gali atsirasti ganėtinai stiprus emocinis ryšys. Dažniausiai vienam objektui.

Emociniai ryšiai su kitais žmonėmis dažniausiai nebūna pastovūs. Šalia jo pasirodo ir išnyksta moterys, jos keičia viena kitą, tačiau neužsibūna. Jis turėjo žmoną, visuomet turėjo daug meilužių, bet jis niekuomet moterų ypač nemylėjo. Su žmona gyveno, nes taip buvo priimta – partija, kolūkio direktorius, buitis, tačiau giluminių emocinių santykių nebuvo. Kai tik jis tapo prezidentu, išvažiavo į Minską, o ji liko.

Kaip bebūtų keista, jis turėjo giluminį emocinį ryšį su uošve. Jo žmonos motina buvo jo mokytoja mokykloje.

A. Lukašenka ir damos

– Neseniai buvo publikuotas tyrimas „Kaip Lukašenka rinkosi moteris“. Tikras Kazanova!

– Aš bendravau žmonėmis jo kaime. Jie vardijo: su ta tada, su kita – štai tada. O po to, žiūrėk, kokią jos padarė karjerą, kai jis tapo prezidentu. Įdomu, kad žmonių sąmonėje toks elgesys jam labiau pliusas, jie kalba: nė vienos nepamiršo, visomis pasirūpino.

– Srities komiteto sekretorius, kai pas jį atėjo A. Lukašenka ir pareiškė, kad nori tapti kolūkio pirmininku, nusiuntė jį pas psichiatrus. Jis iškart pamatė, kad prieš jį nesveikas žmogus. Tačiau, nepaisant to, milijonai žmonių buvo jo užhipnotizuoti. Kaip tai įvyko?

– Mane paskyrė dirbti į Mogiliovo srities ligoninę, o ten buvo gydytojai, kurie jį priėmė. Jie man apie tai pasakojo. Srities komiteto sekretorius šiek tiek išsigando: ateina pas jį žmogus, patriotas, įsitikinęs komunizmo idealais, bet Pedagogikos instituto Istorijos fakulteto absolventas ir reikalauja jį paskirti kolūkio pirmininku.

Sovietinėje sistemoje toks reikalavimas buvo visiška nesąmonė. Gydytojas, kuris tuomet jį priėmė, sakė, kad Leonovas buvo apstulbęs ir bandė A. Lukašenkai paaiškinti, kad jis turėtų dirbti mokykloje ar kažką kita, susijusio su istorija.

Tačiau A. Lukašenka negalėjo nurimti, tuomet Leonovas iškvietė apsaugą, bet ji nežinojo, ką su juo daryti. Antisovietinių lozungų nešaukė, už Komunistų partiją, Sovietų Sąjungą, bet nori būti kolūkio pirmininku. Mano nuomone, jie pasielgė logiškai, juk ne į kalėjimą jį reikėjo siųsti.

Kodėl tauta užhipnotizuota? Panašių asmenybės sutrikimų turėjo nemažai istorinių personažų. Psichiatrijoje yra atskira kryptis, tyrinėjanti tokias asmenybes. Daugelis mano, kad panašių sutrikimų turėjo A. Hitleris, kuris taip pat buvo charizmatiškas, puikus oratorius. Jis užhipnotizavo vokiečius.

Psichopatija – konkurencinis pranašumas kovojant dėl valdžios. Jei žmogaus niekas nevaržo, jam nieko negaila, jei jis eina aukštyn bet kokiais būdais, jei žmogus niekuo netiki ir pasirengęs bet ką įtarti, tai juk pliusas, o ne minusas.

Artimiausio A. Lukašenkos aplinkos rato žmonės man pasakojo, kad jis turi gyvulio nuojautą konkurentams. Dažnai net tokią, kad, žmogui dar nespėjus pagalvoti apie tai, kad galėtų pakovoti dėl kokio nors posto, A. Lukašenka jau tai pajunta. Tai padeda išlaikyti valdžią, nes jis sustabdo visus konkurentus dar tuomet, kol jie netapo konkurentais.

– Kai kuriuos jis naikino fiziškai.

– Fiziškai naikino tuos, kurie jau buvo konkurentai. O aš kalbu apie žmones, kurie jam buvo visiškai lojalūs. Jis jaučia, kada jiems kyla minčių apie konkuravimą dar tuomet, kai žmonės patys nebūna spėję apie tai pagalvoti.

– Kaip mediumas?

– Manau, kad jis neturi antgamtinių galių, tiesiog tai itin aštrus ir išlavintas įtarumas. Jis reaguoja į tai, kaip žmogus elgiasi, kaip kalba, kaip juda. Žmogus dar pats nesuvokia, kad turi politinių ambicijų, bet jos jau ryškėja iš jo elgesio. A. Lukašenka, kuris labai pastabus ir turi tiesiog fenomenalią atmintį, visus stebi ir, matydamas net mažiausius ženklus, skaito žmones kaip atverstas knygas.

– Taip pat kaip Josifas Stalinas.

– Kokią diagnozę J. Stalinui nustatė Vladimiras Bechterevas? Paranojikas. Ir čia taip pat mes turime paranoidinį asmenybės sutrikimą, taigi faktiškai tai yra ta pati diagnozė. Jei J. Stalinas nebūtų atsikratęs visų konkurentų, jis niekuomet nebūtų sutelkęs tokios valdžios. A. Lukašenka elgiasi taip pat.

Reikėtų prisiminti 1994-ųjų A. Lukašenką, kai jis dar neturėjo tokios valdžios. Buvo Aukščiausioji Taryba, buvo nepriklausoma teismų sistema, buvo Centrinė rinkimų komisija.

– Tačiau jis akimirksniu su visais susidorojo.

– Maždaug apie 2000 metus. Yra dar kelios mirtys, kurių paprastai nemini baltarusių opozicija. Manau, kad vis dėlto kada nors jos bus ištirtos. Šios mirtys galėjo būti natūralios, bet galėjo būti ir smurtinės. Neatmesčiau, kad išmoko „dirbti“ subtiliau, supratę, kad grubios jėgos kaina per daug didelė.

– Išmoko GRU (Rusijos slaptoji tarnyba – red. past.) nuodijimo metodų?

– Greičiau jau Rusija mokosi. Jeigu palygintume Rusijos ir Baltarusijos politinių sistemų vystymosi dinamiką ir diktatūros įtvirtinimą, pamatytume, jog Baltarusija priekyje, o Rusija dažnai seka iš paskos. Ne A. Lukašenka mokosi iš Vladimiro Putino, o greičiau V. Putinas mokosi iš A. Lukašenkos. Tačiau yra skirtumas: V. Putinas, nepaisant visų jo trūkumų, neturi tokių bruožų, kad būtų galima kalbėti apie ligą.

– Jei mes kalbame apie tai, kad A. Lukašenka psichiškai nesveikas, ar galima teigti, kad jis nepakaltinamas?

– Pagal Baltarusijos įstatymus jis vienareikšmiškai pakaltinamas. Baltarusijoje aš nežinau nė vieno atvejo, kad asmenybės sutrikimas būtų pakankama priežastis pripažinti žmogų nepakaltinamu. Jei žmogus pakaltinamas, supranta savo veiksmus, jų pasekmes, vadinasi, jis gali būti patrauktas atsakomybėn.

– Dabar daugelis Baltarusijoje laukia to teismo ir galvoja, kad netrukus diktatūrai ateis galas. Žinau, kad jūs kitos nuomonės.

– Iš kur kyla tokių vertinimų? Pirmiausia, galvojama, kad Baltarusijos režimą ištiks ankstesnių kitų diktatoriškų režimų likimas. Žmonėms norisi, kad taip būtų, todėl jie pastebi atvejus, kai revoliucijos nuversdavo diktatorius, ir ignoruoja tuos atvejus, kai nepavykdavo. Antra, žmonės linkę manyti, kad visi diktatoriai vienodi. Bet taip nėra.

A. Lukašenka nėra toks, koks buvo nuverstas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius. Jis eis iki galo. Valdžia ir jos atributai – svarbiausia, ką savo gyvenime turėjo ir turi A. Lukašenka.

Jis pasirengęs kovoti, jo pasaulio suvokimas – paranojiškas. Jis mano, kad kovoja su agresija: visokie nesuprantami „Telegram“ kanalai, panaudodami naujausias technologijas, veikia žmonių pasąmonę, programuoja ir daro iš jų marionetes.

Šios marionetės, vykdydamos užsienio jėgų interesus, kovoja su nelaiminga Baltarusija, o jis toks praeities sakmių herojus, kuris privalo apginti Baltarusiją. Jo aplinka dažnai pradeda panašiai suvokti tikrovę, pradeda tuo tikėti ir patenka į visišką jo įtaką.

Dalis šalies gyvena išgalvotoje realybėje, kur ypač kvalifikuoti specialistai, naudodamiesi visokiomis technikomis, hipnoze, neurolingvistiniu programavimu, baltarusiams plauna smegenis internetu ir verčia juos pėstininkais, kovojant prieš šalį, o tuo tarpu ją saugo tik A. Lukašenka ir jo režimas.

– Manote, kad tai panašu į Venesuelą, kur diktatūra, nepaisant masinių protestų, išsilaikė?

– Aš jau seniai turiu idėją, kad mums reikia labai atidžiai stebėti Venesuelą, nes labai gali būti, kad revoliucija baigsis niekuo, sustings jėgų pusiausvyroje. Turėsime LIAUDIES ŪKĮ, ekonomiką, socialinius ir politinius santykius, kurie taps vis labiau archajiški ir primityvės.

– Kaip po tiek metų diktatūros Baltarusijoje galėjo susiklostyti revoliucinė situacija?

– Nuo 2011 m. iki 2017 m. buvo periodas, kai opozicija tapo žmonių, kurie iš esmės aukojo tam savo gyvenimus, reikalu. Opozicionierius neturėjo darbo, normalaus gyvenimo, nuolat gaudavo baudas, buvo sodinamas į kalėjimą. Likusi visuomenės dalis buvo apolitiška. Yra atlyginimas, televizorius, galima išvažiuoti atostogų, viskas gerai.

2017 m. A. Lukašenka paskelbė įsaką dėl veltėdžiavimo, štai tuomet ir kilo pirmosios protesto judėjimų bangos. Socialinis protestas pažadino tą visuomenės dalį, kuri nebuvo politizuota. Iki tol A. Lukašenka su piliečiais turėjo susitarimą: aš jums užtikrinu daugiau mažiau normalų gyvenimą, o jūs nelendate į politiką. Kai jis įlindo į privatų žmonių gyvenimą, prasidėjo politizacijos procesas.

Antra svarbia priežastimi tapo koronaviruso pandemija, kai A. Lukašenka žiauriai suklydo, bandydamas ignoruoti šią problemą. Daugelis baltarusių staiga pastebėjo jo neadekvatumą, kai pandemijos įkarštyje jis pradėjo kalbėti, kad nieko nevyksta.

Po to prasidėjo rinkimų kampanija su provokacijomis, atsisakymais registruoti kitus kandidatus, jų areštais. Visa tai įgavo groteskišką atspalvį. Ir paskutinis lašas – smurto kupinos naktys po rinkimų.

Svarbiausia, kad – beprasmio, iracionalaus smurto. Griebė ir mušė visus iš eilės, dažnai net nedalyvavusius protestuose žmones, kurie tiesiog pasitaikė po ranka ar atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu metu. Štai, žmogus eina sau iš darbo, nieko nežino apie jokius protestus, o jį sučiumpa.

– Jūs kalbėjote, kad ekstremaliomis akimirkomis žmogaus esmė atsiskleidžia. Štai, teisėsaugos sistemoje atsirado tiek sadistų...

– Ne, taip nėra. Jei pasikalbėsite su Baltarusijos opozicijos veteranais, jums papasakos, kaip dešimtojo dešimtmečio pabaigoje vyko tas pats. Tik tuomet OMON vertė ne giedoti himną, o dainuoti „Sėdėjo žolėje žiogas“. Žmones guldė eilėmis kaip malkas, taip pat žiauriai mušė, vertė atsiprašinėti.

Tiesiog nebuvo tuomet interneto, tai nepateko į didžiąją žiniasklaidą, nepasiekė didžiosios dalies visuomenės, bet OMON veiksmai niekuo nesiskyrė savo žiaurumu nuo dabartinių. O viskas prasidėjo nuo A. Lukašenkos politinių oponentų žudymo. Jėgos struktūrų atstovai suvokė, jog jiems viskas galima, nėra jokios atsakomybės.

A. Lukašenka tuomet pasakė: tai mano žmonės. Per daugiau nei dvidešimt metų nė vienas omonininkas ne tik nebuvo nuteistas, bet net premijos neprarado dėl smurto ir sadizmo vaikydamas protesto akcijas. Be to, jiems nuolat plauna smegenis.

Aš bendravau su žmonėmis, kurie tarnavo tokiose struktūrose. Su jais ilgai, profesionaliai, gerai dirbo psichologai, išugdę jiems ypatingą požiūrį į pasaulį. Jie laiko save ypatinga kasta, kuri yra aukščiau už įstatymą. Tai tiesa: jiems įstatymas negalioja. Jie mano, kad saugo nelaimingą baltarusių tautą kaip piemenys, ganantys bandą dėl gero tikslo. Jie tuo tiki, laiko save riterių ordinu.

– Kitaip tariant, jiems įteigiamas A. Lukašenkos paranojiškas pasaulio vaizdas?

– Visiškai teisingai: visa tai perduodama jo pavaldiniams ir tai tęsiasi 26 metus.

– Taip išeina, kad jis daugelį žmonių išvedė iš proto?

– Negalima pasakyti, kad šie žmonės išėjo iš proto, jie tiesiog turi iškreiptą realybės suvokimą. Žmogaus psichika – itin patvari. Jei dings ši nuolatinė propaganda, manau, daugelis greitai grįš į normalią realybę.

– Negalima pasakyti, kad vienas beprotis išvedė iš proto visą šalį?

– Ne, jis iškreipė dalies šalies žvilgsnį į realybę, pasaulio vaizdą. Aš įspėčiau visuomenę nuo euforijos kupino padėties vertinimo. Aš būsiu laimingas, jei jis ims ir pasitrauks. Bet nemanau, kad jis atras sąžinę, tai labai mažai tikėtina.

Tikiuosi, kad jo aplinkoje yra žmonių, kurie supras, kad A. Lukašenka tokios būklės gali tiesiog padegti šalį. Jis dėl valdžios išsaugojimo dabar pasiryžęs bet kam, net karo paskelbimui, kad per išorės priešą suvienytų tautą. Viliuosi, kad atsiras kas nors, kas sugebės jį sustabdyti. Bijau, kad turėsime ilgą susipriešinimą, kuris gali tapti kruvinas.

Niekada negalvojau, kad kreipsiuosi į KGB karininkus, prezidento apsaugos tarnybą, bet norėčiau, jog prisimintų, kad priesaiką davė baltarusių tautai, o ne A. Lukašenkai. Ir kad sulaikytų jį bet kokiais būdais, jei jis sumanytų padegti šalį ar užlieti ją krauju. Mano manymu, Baltarusijoje padėtis labai pavojinga.

Pastaba: Tarptautinėje ICD-10 ligų klasifikacijoje nėra tokio susirgimo kaip „Mozaikinė šizofrenija“. Straipsnyje minimas susirgimas atitinka F.61.0 ir F.61.1 ligų kodus, tai – F61.0 Mišrūs asmenybės sutrikimai ir F61.1 Sukeliantys nerimą asmenybės pakitimai.