Aklas pasimatymas su kandidatu: Puteikis – apie savo tris nelaimingas meiles ir sprogstamųjų mišinių gaminimą Žvėryno miške

N. Puteikio kalbėjime interviu DELFI galima įžvelgti populizmui būdingų bruožų, kai yra priešinamos dvi visuomenės grupės – elitas prieš paprastus žmones. Tačiau kandidatas pateikė ir netikėtų atsakymų – pavyzdžiui, jis mėgsta neholivudinį kiną, nuo politikos ilsisi skaitydamas naujienas apie Vidurio Rytų politiką, o labiausiai kavos norėtų išgerti su Vokietijos kanclere Angela Merkel, kokia ji buvo iki migrantų krizės.

- Kokią didžiausią išdaigą esate iškrėtęs vaikystėje?

- Yra toks Rytas Staselis – laisvai samdomas korespondentas, jo tėvas ir mano tėvas dirbo vienoje darbovietėje. Pakaitinau virš laužo apvyniojęs polietileno gabalą, kad užsidegtų. Kai lašini, ten būna toks garsas labai gražus, ir užlašinau ant rankos jam ir jo broliui.

O jo tėvas buvo direktorius, mano tėvo darbdavys, tai tėvas su manimi savaitę nekalbėjo. Sakė: „turėjau nemalonumų darbe“.

- Kaip tėvai Jus auklėjo – griežtai ar liberaliai? Kokiomis priemonėmis?

- Tėvas – griežčiau, mama – švelnumu.

- O griežčiau – ką reiškia?

- Jeigu vėlai grįždavau, jis pakeldavo balsą, ir sakydavo: „mama neužmiega, prašau grįžti laiku“.

- Ką veikdavote iki vėlumos?

- Aš gimiau Žvėryne, tai lakstydavome miškais, žaisdavome indėnus.

- Koks buvote mokinys – stropus ar nelabai?

- Iki penktos klasės nebuvo vietos pastabos paraštėse – visur išrašyta: „tampė mergaites už kasų“, „triukšmavo“, „juokėsi“, „kalbėjo garsiai“, „nenustygo vietoje“, „pabandė vaikščioti po klasę“. Nuo penktos klasės dingo visos pastabos, buvau pavyzdinis mokinys.

- Kas atsitiko?

- Nežinau. Išaugau.

- Kokį pažymį turėjote iš elgesio? Sakėte, kad iki penktos klasės turėjote visokių pastabų..

- Po to aš jau buvau ir seniūnu. Tuo metu jie nebuvo renkami, buvo auklėtojų paskiriami. Aš buvau paskirtas, ir išbuvau tris kadencijas.

- Kokie dalykai Jums labiausiai sekėsi?

- Matematika.

- Kokius pažymius turėjote?

- Aukščiausius. Tuo metu aukščiausi buvo penketai. Aš rungtyniaudavau su geriausiais matematikos sprendėjais, kas greičiau kontrolinius išspręs.

- O, pavyzdžiui – fizika?

- Man skaičiai kažkaip labiau patiko negu fizika. Dar chemija patiko. Patiko gaminti sprogstamuosius mišinius. Buvome – tokia penkių bendraklasių grupė, gamindavome sprogstamuosius mišinius ir bandydavome Žvėryno miške.

- Čia – tokia nelabai legali veikla..

- Ačiū Dievui, kad visi likome su pirštais, bet su greitąja tai teko važiuoti.

- Yra toks stereotipas, kad tiems, kas linkę į matematiką, sunkiau sekasi lietuvių kalba, o kaip Jums?

- Iš lietuvių kalbos irgi turėjau aukštus pažymius.

- Kokiais pažymiais baigėte mokyklą?

- Aš iš kalbų (rusų, anglų ir lietuvių) turėjau ketvertus, bet per egzaminus man penketus surašė. Spėju, kad avansu. Jaučiu, kad padėjau du kablelius ne vietoje baigiamajame rašto darbe. Bet parašė penketus, ir paleido mane tokį į gyvenimą.

- Stojote į universitetą?

- Į Istorijos fakultetą, norėjau būti archeologu. Bet ištiko Sąjūdis, teko gelbėti paminklus, kultūros paveldą. Paminklosauga, Sąjūdis, paminklosaugos jaunimo klubai – ir viskas baigėsi tuo, kad po Kovo 11-osios buvau paskirtas vyriausiuoju paminklų apsaugos inspekcijos vadovu. Tuo metu ta institucija buvo atskaitinga Aukščiausiajai Tarybai, ji ir paskyrė. (…) Universitete baigiamąjį darbą parašiau metais vėliau.

- Gal galėtumėte truputį plačiau prisiminti tą laikotarpį, kai aktyviai užsiėmėte visuomenine veikla?

- Buvo sovietmetis, trūko sovietinėje kariuomenėje eilinių kareivių, pradėjo iš studentų imti. Aš patekau į pirmą bangą, iš antro kurso paėmė šauktiniu kareiviu. Tada tarnyba truko dvejus metus. Baigiantis pirmiesiems metams išsiuntė į Afganistaną kariauti.

Grįžus iš ten mano statusas vadinosi „karys internacionalistas“, mums išduodavo specialius žalius pažymėjimus, su jais nemokamai buvo galima važinėti troleibusais ir autobusais. Kartu sovietmečiu tai buvo tam tikra privilegija – kaip karo veteranas. Tada galėjai būti drąsesnis, valdžiai akis paplėšyti, buvo vartojamas toks pasakymas: „nes aš čia kraują už tėvynę liejau“.

Bendraklasis paskambino, kad Kernavės piliakalnio papėdė išarta, matosi kažkokie rąstai. Buvo ruduo. Mes nuvažiavome, nufotografavome. Iš tikrųjų buvo labai giliais plūgais išarta senovės gyvenvietė. To anksčiau ten nedarydavo. Ir aš nunešiau į „Švyturio“ redakciją straipsnį su nuotraukomis. Kilo baisus skandalas, nes tai buvo tarsi išpuolis prieš tarybų valdžią, nukentėjo „Švyturio“ redakcijos darbuotojai.

Po to paskambino kiti žmonės, kad iškasė prie Katedros dabartinių Valdovų rūmų pamatą. Tai aš vėl nuėjau, nufotografavau, nunešiau į „Jaunimo gretas“, jau į kitą žurnalą, nes „Švyturys“ jau buvo represuotas, ir „Jaunimo gretos“ patyrė represijų.

Mane irgi bandė mesti iš Istorijos fakulteto už šitą veiklą, bet labai gynė Bronislovas Genzelis. Jis buvo Komunistų partijos atsakingas darbuotojas universitete, ir jis mane apgynė. Bet gindavo taip, sakydavo: „jūs nelyskite prie kario internacionalisto“. Tuo metu buvo tokie laikai.

O čia – Sąjūdis, gamtosauga, prasideda klubai, „žalieji“, Istorijos fakulteto kieme padarėme stendą su nuotraukomis, nuotraukas dėjome, kas ką senamiestyje griauna. Tokiu būdu aš pasukau iš archeologo į paminklosaugą.

- Papasakokite truputį daugiau apie savo patirtį Afganistane..

- Aš gal tik vieną epizodą pasakysiu, kuris nėra aprašytas literatūroje. Vienam amerikiečių mokslininkui papasakojau, tai jis sakė, kad pirmą kartą girdi, nors jis tyrinėja tą karą.

Tris kartus per dieną trečias pagal dydį Afganistano miestas Heratas buvo apšaudomas pabūklais, kuri vadinasi „Grad“ – raketinė artilerija, kur mes matome filmuose apie karą Ukrainoje arba Sirijoje. Tai yra baisus ginklas.

Miestas buvo mudžahedų rankose. Mūsų karinė stovykla buvo plynaukštėje virš miesto. Mes matydavome, kaip iš kitos karinės stovyklos pusryčiams, pietums ir vakarienei šaudavo apie 60-80 sviedinių. Jie sukrisdavo šachmatine tvarka, ir degdavo tris-keturias valandas tokia melsvai raudona spalva. Visi sakydavo, kad čia napalmas.

Miestas buvo periodiškai tikrąja ta žodžio prasme naikinamas. Šaudydavo į civilių kvartalus. Amerikiečių mokslininkas, kuriam pasakojau, sakė, kad pirmą kartą apie tai girdi. Aštuonis mėnesius šimtas lietuvių iš Žemaitijos ir mes, dešimt lietuvių kitame padalinyje, visa tai matėme. Jeigu reikia, galima ir daugiau liudininkų surasti.

- Ar Jūs tuo metu darėte ką nors, kas Jums dar iki šiol guli ant sąžinės?

- Ne, aš nebuvau desantininkas, naktį išsodinamas kalnuose, nesvaidžiau granatų per langus. Mano sąžinė rami. Bet man išliko tik tas vaizdas, kai matai, kad už kelių kilometrų stovi raketiniai įrenginiai daro tokį darbą. Ir tai vykdavo dieną. Mes su žiūronais matydavome sargybinį, stovintį ant tilto priešo teritorijoje. Jis pradėdavo žiūrėti į laiką, kai artėdavo apšaudymas, ir lįsdavo po tiltu. Matydavosi, kaip jis dingsta.

Aš atvykau į tą karinį dalinį, aštuonis mėnesius jame buvau, aš tai mačiau, ir po to, kai išvykau, man draugai rašydavo, kad tas apšaudymas tęsiasi.

- Peršokime prie kardinaliai kitos temos – kokia buvo Jūsų pirmoji meilė?

- Įsimylėjau bendraklasę be atsako. Kartu šokius lankėme. O šokiuose taip būna – su kuo šoki, tą ir įsimyli. Tai su trimis šokau, visas tris įsimylėjau. Visas tris be atsako.

- Gal prisimenate, kiek Jums tada buvo metų?

- Keturiolika.

- Ką Jums patinka skaityti?

- Aš užsikabinau, turbūt, gal penktoje klasėje – buvo toks žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“. Ten buvo spausdinami įdomūs straipsniai apie archeologiją, Šumero, Egipto civilizacijas iš užsienio žurnalų. Mane pagavo toks azartas, aš pradėjau ieškoti „Mokslo ir gyvenimo“, tapau šito žurnalo fanu. Kartais ten spausdindavo ir išsigalvojimus, bet fantazijai užsikurti padėjo. Labai užsinorėjau būti archeologu.

Po to patekau pas archeologą Vytautą Urbanavičių į ekspediciją, jis atrado pirmą ir paskutinę povandeninę laidojimo vietą Lietuvoje. Aš pirmas kojomis po vandeniu pajaučiau sudegusių žmonių kaulus, ir pakėliau virš ežerų bangų tą mišinį – sudegusių kaulų, pelenų. Durpingame vandenyje išlieka neužsioksidavę žalvariniai papuošalai, tai vandenyje išliko mažos sagutės, auskarai, kurie paprastai archeologinėje medžiagoje neišlieka, nes žemėje juos sugriaužia rūgštys. Aš tapau archeologu fanu, bet iki galo negalėjau juo tapti.

Archeologija man susijungė su tarnyba Afganistane. Jau vaikystėje perskaičiau visas knygas lietuvių kalba apie senovės civilizacijas, o nuo Afganistano laikų domiuosi Afganistanu, Iraku, Sirija, Iranu, dalimi Turkijos – Kurdistanu, Tunisu, Libija.

Toks – mano hobis. Jeigu būna labai sunkūs posėdžiai arba sunkios politinės kovos, tai aš paskui įsijungiu ir paskaitau ką nors. Dabar jau daugiau skaitau apie tai, kas šiuo metu vyksta Sirijoje. Mano galva ten vyksta labai svarbūs procesai, įtakojantys viso pasaulio likimą, nes iš ten kilo emigrantų banga, kuri numušė A. Merkel populiarumą, ir iš esmės visoje ES keičiasi Vyriausybės, partijos. Ta pradžia yra prieš 6000 m. Viskas kyla iš tarpupio, senovės Babilono teritorijos.

Aš skaitau anglų, rusų kalba visų kariaujančių šalių pagrindinius puslapius. Drįstu teigti, kad esu vienas geriausių Vidurio Rytų politikos išmanytojų.

- Kokios muzikos klausotės, pavyzdžiui, važiuodamas mašina?

- Kol tėvas buvo gyvas, kai tėvą vežiodavau, jis klausydavo LRT Klasiką. Dabar kartais aš užsidedu Klasiką, bet dažniau vis dėlto pasileidžiu kokią nors popsinę stotį. Tikriausiai tai yra suprantama – kai Seimo posėdžiai, įskaitant frakcijų susitikimus, vyksta nuo 8 iki 20 val., tai galva reikalauja, kad kas nors būtų visiškai priešingo tam žmonių kalbėjimui, kurį visą dieną patiri.

- Kaip vertinate holivudinius filmus, ar turite mėgstamiausią?

- Man labiau patinka prancūziški, bet tik tie, kuriuos remia jų Kultūros ministerija arba valstybės rėmimo politika. Nes, jei tik nėra užrašo, kad paremta fondo arba valstybės, tai prancūziškas kinas nusirito iki visiško popso. Mes buvome su žmona nuėję į tris prancūziškus filmus, ir man iš karto kilo įtarimas, kad nėra valstybės paramos, tai buvo visiškas š..

Esu skandinavų ir prancūzų filmų fanas. Žmona man šitą skonį išugdė.

- Kaip užsidirbote pirmuosius pinigus?

- Kai dirbau paminklosaugoje, ten politikoje susiginčijo kairė su dešine, ir tą paveldo inspekciją panaikino, aš tapau bedarbiu. Tada mišką pjoviau su benzininiais pjūklais, ir vežėme į popieriaus fabriką Grigiškėse. Užsidirbau labai įspūdingą pinigų sumą. Niekaip negalėjau patikėti, kad tiek pinigų yra mano rankose. Tai prilygo turbūt tuometiniams penkiems atlyginimams – tris dienas gerai padirbėjus, žiemą pjaunant medžius.

- Kaip pats auklėjate savo vaikus? Ar esate griežtas tėvas?

- Nesu griežtas ir piktas, gal net ir per daug atlaidus.

- Tai niekada nebuvote pakėlęs balso?

- Ant sūnaus galbūt esu pakėlęs balsą, bet ne daugiau, apsaugok Viešpatie.

- Iš ko gyvensite išėjęs į pensiją?

- Turbūt, vis dėlto iš politikos. Nesiruošiu mesti politikos. Politika yra viešųjų reikalų tvarkymas viešai. Man tai patinka, ir aš galvoju, kad man tai sekasi.

- Su kokia istorine asmenybe norėtumėte išgerti kavos, jei ji galėtų prisikelti? Ir apie ką kalbėtumėte?

- Aš norėčiau su dabartine asmenybe išgerti kavos – su A. Merkel. Bet ne šita A. Merkel, o su ta, kuri buvo iki arabų antplūdžio. Kalbėtume apie tai, kaip ji sugeba suderinti katalikišką, protestantišką kultūras ir vienodai teisingą valstybę visiems. Mane domina socialinio teisingumo klausimai.

Ji gi sugebėdavo dirbti kartu ir su socialdemokratais. Dabar po arabų antplūdžio viskas pasikeitė, bet iki tol – Vokietijos mokesčių sistema kiekvieną žmogų padarė lygių galimybių. Jeigu jam nesisekė, jam valstybė per mokesčius padėdavo. Kitaip tariant – tokia didelė motina Merkel, kaip motina Vokietija, rūpinasi kiekvienu Vokietijos vaiku, suaugusiuoju ir seneliu. Vokietija iki arabų man yra tobulos valstybės pavyzdys.

Man labai įdomu, kaip veikia tas mechanizmas, kaip vokiečiai jį priima, kaip žmogus, užaugęs Rytų Vokietijoje, pastoriaus šeimoje, integravosi į Vakarų Vokietijos gyvenimą, ir kaip ji sujungė tas abi Vokietijas?

- Jums atrodo priimtinas toks lyderio archetipas – kaip „motina“, „tėvas“?

- Trumpas mane žavi ryžtingumu, bet Trumpas yra kaubojus iš Teksaso. O vis dėlto Lietuvos valstybei reikia merkeliško rūpesčio. Bet jis galėtų būti sumaišytas su Trumpo ryžtingais žingsniais.

Nes čia – tokia lietuviška politikos šaltiena, kai visi vadinasi kaip nori, bet visi viduje yra liberalai – tik už turtingus, tik jų interesus atstovauja, mane tai motyvuoja didinti apsukas politikoje, stiprinti Centro partiją ir išstumti liberalus iš visų tų partijų, kurios neturi savo pavadinime žodžio „liberalai“. Mane motyvuoja veikti neteisingumo jausmas.

- Kurio politiko pažiūros Jums labiausiai nepatinka?

- Ką vargšai lietuviai beišrinktų, Vyriausybė visada paskiriama ultraliberali, o finansų ministrai visada būna dar liberalesni negu būtų galima įsivaizduoti. Man nepriimtina, kai politikas iki rinkimų užrašo programose, kad rūpinsis visais žmonėmis – ypač tais, kurie yra mažų pajamų, o kai patenka į koalicines Seimo daugumas arba Vyriausybes, jie kažkaip visi tampa vieno veido, vienų pažiūrų, o tos pažiūros vadinasi „mums neįdomu eilinis Lietuvos žmogus“.

- Pasakykite, prašau, pavardę arba pavardžių..

- Gal man būtų lengviau pasakyti, kas netapo tokiais – tai yra amžiną atilsį Julius Veselka, Povilas Gylys. Jie netapo nomenklatūrininkais, jie nepriėmė suelitėjimo blogąja ta žodžio prasme taisyklių, nesutiko tokiais tapti, ir jie buvo išstumti. Aš noriu būti kaip jie, bet nesiruošiu būti išstumtas. Neleisiu savęs išstumti, aš kitus išstumsiu – šituos beveidžius liberalus.

- Ar Vytautą Landsbergį reikėtų oficialiai pripažinti faktiniu valstybės vadovu?

- Čia yra toks techninis klausimas. Be abejo reikėtų kažkaip pavadinti įstatyme jį tuo, kuo jis iš tikrųjų buvo. Tai buvo faktinis Lietuvos vadovas, su tuo niuansu, kad neišrinktas tiesiogiai žmonių. Bet, pavyzdžiui, Latvijos ir Estijos pirmieji kompartijos sektoriai, po to jų Sąjūdžių iškelti pirmieji asmenys taip pat nebuvo tiesiogiai išrinkti. Bet jie laikomi Estijos ir Latvijos vadovais dėl skirtingos istorijos ir skirtingų rinkiminių sistemų .

Mūsų prezidentai dabar mažiau turi įtakos valstybės likimui negu tuo metu, kai jis buvo. Reikia, kad teisininkai ir istorikai surašytų tas formules, ir įdėtų į įstatymą. Man atrodo, kad tie, kurie priešinasi tokiam veiksmui, jie serga puikybe labiau negu..

- Jeigu Putinas pasiūlytų susitikti, ar važiuotumėte?

- Ne, po Krymo jokiais būdais.

- Nepadarytumėte taip, kaip R. Paksas?

- Ne, čia iš viso nesąmonė. Juk Kerčės tiltas į Krymą atkerta du Ukrainos uostus, atima iš jų didžiulę pakrantę. Pati Krymo okupacija nesibaigia, tilto statymas yra tos okupacijos tęsinys. Visas Vakarų pasaulis, išskyrus Ameriką, nedaro jokių ryžtingų žingsnių. Vienintelės JAV skelbia sankcijas tiems, kas dalyvauja tilto statyboje. Tilta statyba yra ilgai veikiantis, nuodijantis Ukrainą dalykas, griaunantis jos ekonomiką. Jokiais būdais nevykčiau susitikti.