Adamkienės bendraklasės atsiminimai: kai ji dar buvo ilgakasė Telšių gimnazistė, vaikinams teko padūsauti

Kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus sutuoktinė, buvusi pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė daugelio apibrėžiama kaip elegancijos etalonas. Visada pasitempusi 92-ąją sukaktį jau atšventusi A. Adamkienė jos bendraklasės Antrojo pasaulinio karo metais atsimenama kaip viena gražiausių Telšių gimnazijos moksleivių, dėl kurios teko ne vienam bendraamžiui gimnazijoje padūsauti.

Krikčioniškos demokratinės minties laikraštis „Apžvalga“ 1998 metais, iš karto po prezidento rinkimų, kuriuose laimėjo V. Adamkus spausdino buvusios ponios Almos bendraklasės atsiminimus apie pirmąją šalies ponią. Socialinių mokslų daktarė Regina Žukienė savo atsiminimus surašė į tekstą, kurį pavadino „Apie pirmąją Lietuvos ponią, kai ji dar buvo ilgakasė Telšių gimnazistė“ .

Dažnai lankydavosi Almos namuose

R. Žukienė kartu su dar šimtu mergaičių ir berniukų 1939 metų rugsėjo 1 dieną peržengė Telšių gimnazijos pirmosios klasės slenkstį.

„Dauguma, ypač atvažiavusių iš kaimų ir miestelių, buvome nedrąsūs, nepasitikėjome savimi, ilgėjomės namie paliktų savųjų. Gimnazija buvo graži, nauja, pastatyta vos prieš trejus metus. Mokytojai malonūs, draugiški ir teisingi“, – atsimena teksto autorė R. Žukienė.

Ji rašė, kad tada dar niekas nenutuokė, kaip ir kur visus moksleivius išblaškys nenuspėjama Antrojo pasaulio karo šmėkla.

„Tada dar nesupratome, kad ji čia pat, šalia mūsų, kad jau tiesia savo rankas, kad greitai vienus nuneš į šaltąjį Sibirą vargo vargti, kiti be tėvynės klajos po Vokietiją, Ameriką ar pateks net tolimon, iš vadovėlių menkai pažįstamon Australijon, treti pabirs po Lietuvą, bijodami pasakyti iš kur kilę ir kur mokęsi, o kai kurie, nespėję net užaugti kris pakirsti žudiko kulkos...

Ir tik kelios mergaitės iš šių pirmaklasių baigs Telšių gimnaziją“, – „Apžvalgoje“ rašo R. Žukienė.

Pačią pirmąją dieną R. Žukienė susipažino ir su bendraklase Alma Nutautaite.

„Pirmojoje „a“ klasėje mokėsi berniukai, „b“ – mergaitės, o „c“ – mes, mažiausieji. Mane klasės auklėtoja B. Jurkienė pasodino pirmame suole su nediduke telšiete Regina Vosyliūte (dabar kino režisierė).

Keliais suolais toliau, toje pačioje eilėje prie lango sėdėjo dvi draugės iš Telšių pradžios mokyklos: Alma Nutautaitė ir Laima Pulkauninkaitė. Laimos tėvas buvo Telšių komendantas, Almos tėvai centrinėje Telšių gatvėje turėjo radijo aparatų parduotuvę. Abi su kasomis, tik Almos plaukai buvo lino spalvos, o Laimos tamsūs. Visi vilkėjome uniformomis, atrodėme bemaž vienodi“, – prisimena ji.

Autorė prisimena, kad dažnai lankydavosi ir A. Adamkienės, tuometinės A. Nutautaitės namuose. O namai R. Žukienei darė didelį įspūdį.

„Netrukome susipažinti, susidraugauti. Gyvenau su bendraklase, savo vaikystės drauge Barbora Klemanskyte, labai gabia mokine. Susidraugavome ir su Alma Nutautaite. Ji dažnai pakviesdavo mus į savo namus. Jos tėvai Telšiuose, Birutės gatvėje, netoli Katedros, turėjo gražų, naują, dviejų aukštų namą.

Patys gyveno pirmame aukšte, o antras buvo išnuomotas, atrodo, karininko šeimai. Man, atvykusiai mokytis iš mažo Luokės miestelio, Nutautų namas ir butas darė didelį įspūdį. Almos šeima buvo darni, tėvai simpatiški, malonūs žmonės. Tiesa, su tėvu mums bendrauti netekdavo – jis turėjo šeimai uždirbti duoną. Ponia Nutautienė taip pat padėdavo vyrui parduotuvėje.

Alma kambariu dalinosi su jaunesne sese Danute. Atėjusios su Base pas Almą, kartu spręsdavome uždavinius, ruošdavomės prancūzų kalbos rašiniams ar tiesiog plepėdavome“, – jaunystės dienas prisiminė ji.

Vaikinai dėl jos dūsaudavo

R. Žukienė prisimena, kad šešiolikos metų sulaukusi Alma išsaugo į labai gražią merginą – inteligentišką, ramaus ir taikaus būdo. Autorė 1998 metais atsimena, kad niekada nematė Almos supykusios.

„Prasidėjo sovietų, o vėliau vokiečių okupacija. Kasmet klasėje mokinių mažėjo... Tapome paauglėmis, netruko ateiti ir šešioliktieji. Alma išaugo į labai gražią merginą, tipišką lietuvaitę, apdainuotą mūsų poetų: mėlynos akys, geltonos kasos, taisyklingi švelnūs veido bruožai, daili figūra. Buvo inteligentiška, ramaus, taikaus būdo, niekada nemačiau jos supykusios“, – rašė ji.

Ir nors gąsdino karo negandos, tačiau jaunyste moksleivės mėgavosi, netrūko ir simpatijų. O ir Alma turėjo gerbėjų, dėl jos jie slapta dūsaudavo.

"Alma Nutautaitė, viena iš gražiausių gimnazisčių, gerbėjų turėjo pakankamai, dažnas dėl jos slapčia dūsaudavo“

„Nors buvo karo ir nepriteklių metai ir širdį stingdė baimė, kad raudonieji gali sugrįžti, jaunystė liko jaunyste. Negalėjome visą laiką liūdėti ir jaudintis dėl nežinomos ateities. Gimnazijoje buvo rengiami vakarėliai, patys ruošdavome jų programas, savo kūrybą skaitydavome literatų būrelyje, šokdavome, simpatizuodavome berniukams. Alma Nutautaitė, viena iš gražiausių gimnazisčių, gerbėjų turėjo pakankamai, dažnas dėl jos slapčia dūsaudavo“, – rašė R. Žukienė.

Autorė prisimena, kad dažnai buvo kalbama apie ateitį ir svajojama, dažnai pamirštant, kad fronto linija vis greičiau artėja prie Lietuvos.

„Alma sakydavo, kad ji galbūt studijuos farmaciją – bus vaistininkė, o gal stomatologiją? Visos troškome pakeliauti, pamatyti naujų kraštų ir miestų“, – jaunystę prisimena autorė.

Priartėjus karo frontui, teko palikti Tėvynę

R. Žukienė prisimena, kad besimokant septintoje Telšių gimnazijos klasėje, frontas visai priartėjo. Naktimis virš miesto skrisdavo rusų lėktuvai, mieste neliko nė žiburėlio. Gimnazijos pastatą teko palikti – jame vokiečiai įsirengė karo ligoninę. Teko persikelti į senąjį gimnazijos pastatą, bet ir iš jo teko pasitraukti ir mokslą tęsti pradžios mokykloje.

„Dieną joje mokėsi pradinukai. Eidavome būriu tamsiomis gatvėmis, tik sniegas švietė. Pavasarėjant iškėlė ir iš čia. Šį kartą atsidūrėme senoje „špitolėje“ netoli Katedros. Daug vaikinų išėjo į gen. Plechavičiaus organizuotą vietos rinktinę“, – rašė autorė.

Atsiimant septintos klasės pažymėjus, jau „visai netoli dundėjo patrankos“.

„Telšiuose daugėjo pabėgėlių iš Rytų Lietuvos, Vilniaus, Kauno. Sklido šiurpinantys gandai apie sovietų armijos žiaurumus, išžudytas šeimas. Daugelis inteligentų, turtingesnių žmonių, besimokančio jaunimo, bijodami būsimų sovietų represijų, prisimindami Rainių tragediją, areštus ir trėmimus, ryžosi palikti Tėvynę ir ieškoti išsigelbėjimo Vakaruose“, – rašė R. Žukienė.

Į Vakarus išvyko ir Nutautų šeima. Almai teko pamiršti svajones apie aukštąjį mokslą ir padėti išlaikyti šeimą. Mokslus paaukojo ji ir dėl savo vyro Valdo. Kol jis mokėsi, ji dirbo, kad galėtų šeimą remti finansiškai.

„Alma karo pabaigos sulaukė Vokietijoje, paskui – pabėgėlių stovykla, mokslas gimnazijoje, veikla lietuviškose organizacijose ir viltis grįžti į Lietuvą. Bet metai ėjo, ir viltis blėso.

Vokietijoje sutiko ir savo būsimą vyrą Valdą Adamkų iš Kauno. Prasidėjus emigracijai, Nutautams pasisekė patekti į JAV.

Tėvai labai norėjo, kad dukros baigtų aukštąjį mokslą, tačiau viena norėti, kita – galėti. Reikėjo užsidirbti duoną, išmokti kalbą. Išeivio duona nesaldi, o dar jei esi neturtingas (o tokie buvo mūsų visi tautiečiai), išskėstomis rankomis tavęs niekas nelaukia.

Ir Almai vietoje studijų teko dirbti kojinių fabrike, laboratorijoje, draudimo bendrovėje. Ištekėjo. Vyras studijavo, Alma dirbo, nes reikėjo pinigų mokslui ir pragyventi. Savo studijas ji paaukojo vyro labui.

Vėliau rūpinosi sergančia seserimi, jos vaikais. Mirus tėvui, globojo seną mamą“, – rašė R. Žukienė.

Apgailestaudama, kad ryšiai su Alma nutrūko 1944 metais. Ir tik 1988 metais sužinojo, kad Alma tapo V. Adamkaus žmona.