Žaidėja treniruotėje, direktorė po jos

Praėjęs sezonas 31 metų gynėjai buvo sėkmingas, bet baigėsi jis liūdna gaida. R.Žemantauskaitė-Matlašaitienė Lietuvos čempionate vidutiniškai pelnė 17,2 tšk. To užteko, kad kaunienė gautų rezultatyviausios žaidėjos prizą, o „Sirenos“ pasipuoštų bronzos medaliais. Rasa rengėsi dalyvauti ir 2013 m. Europos čempionato atrankos varžybose, tačiau padėti Lietuvos rinktinei jai sutrukdė trauma. Pasak krepšininkės, nacionalinė komanda išlieka vienu iš jos tikslų, o „Sirenos“ šį sezoną vargu ar pasitenkintų LMKL bronza.

Savo rogėse

- Kaip atsitiko, kad rezultatyviausia LMKL krepšininkė tapo ir direktore? Gal tai klubo prizas už gerą žaidimą? - „Sporto žmonės“ paklausė R.Žemantauskaitės-Matlašaitienės.

- Tą galimybę svarsčiau gan ilgai. Priėmiau tokį sprendimą todėl, kad sportininko gyvenimas vis tiek vieną dieną baigsis. Ir vasarą rinktinėje patirta trauma tai priminė. Dabar turiu dvi pareigybes. Priimant šį sprendimą mane visi palaikė - ir Kauno rajono meras, ir federacijos atstovai, ir moterų lyga. Jie džiaugėsi, kad ateina žmogus, turintis krepšininko patirties. Penkerius metus žaidžiau užsienyje, Prancūzijoje. Ten irgi mačiau, kaip viskas daroma. Norisi, kad moterų krepšinis kiltų, o ne eitų žemyn.

- Sakoma, kad sėdint ant dviejų kėdžių visada yra pavojus įkristi į tarpą. Nebijote to?

- Tarpas šiuo atveju turbūt būtų trenerės darbas. (Juokiasi.) Ne, nebijau. Esu maksimalistė. Jei ką darau, darau iki galo. Nemanau, kad turėtų būti problemų. Tiesiog reikiamu laiku žaidėjos karjerą vis tiek reikės baigti, kad ir kaip būtų gaila.

- Ar sutiktumėte būti direktore kitoje srityje, ne krepšinio? Norėtumėte tapti firmos, įmonės vadove?

- Aš visada gyvenau krepšiniu, man tai nėra naujiena. Manau, kad mano komandos narėms irgi lengviau, kai direktorė yra moteris, mama. Šiuo metu negaliu pasakyti, ar norėčiau vadovaujamų pareigų, nesusijusių su krepšiniu. Dabar tikrai neičiau niekur kitur, nes sėdžiu savose rogėse. Neičiau dirbti, pavyzdžiui, kompiuterių firmos direktore. O čia esu toje pačioje virtuvėje.

Viršininkės nevaidina

- Ar dabar klube nėra problemų dėl subordinacijos? Viena vertus, treneris Linas Šalkus lyg ir yra jūsų viršininkas. Antra vertus, lyg ir jūs esate jo viršininkė.

- Iš karto pasakiau klube, kad nesu viršininkė. Mes visi sėdime tame pačiame laive, mums taip pat rūpi pergalės, pralaimėjimų priežastys. Sakau, kad jei ateinu į salę, esu ne direktorė, o lygiai tokia pati žaidėja kaip ir kitos. Paskui galiu būti direktore. Pati esu taip nusprendusi.

- Tačiau jaunosioms komandos krepšininkėms dabar galbūt atrodo šiek tiek kitaip?

- Negaliu įlįsti į visų vidų. Tiesiog visoms nuoširdžiai ir maloniai sakau, kad klaustų manęs, jei reikia. Tačiau tų klausimų negali būti per treniruotę, nes tada esu žaidėja. Krepšininkės tai labai gerai žino. Jei iškyla klausimų, mes bendraujame po treniruočių.

Vyrams lengviau

- Į LMKL atėjote maždaug prieš dešimtmetį. Kaip per tą laiką pasikeitė lyga?

- Dabar yra atidarymo ir uždarymo šventės. Tada viskas būdavo kur kas uždariau. Kai kas užmiršta, kad jos gali dar būti ir mamos, ir gražios, idealios žmonos. Vyras, gyvenantis su sportininke, žino, kad ji daug ką padaro. O kas negyvena, mano, kad yra visai kitaip. Dėl sportininkų vyrų aišku - viską daro žmona. O moteris sportininkė kartu yra ir žmona, ir mama. Tos pareigos niekur nedingsta.

- Taigi pagrindinis pasikeitimas būtų tas, kad dabar yra daugiau viešumo?

- Taip, jo tikrai daugiau. Lygos direktorė Audra Ginelevičienė stengiasi, kad žiūrovai ateitų ne tik į vyrų krepšinį. Ten eina visi. Moterų krepšinis visada sulaukia mažiau dėmesio.

- Tas vyrų krepšinio šešėlis visada kabo virš moterų. Ką padaryti, kad būtų kitaip? Vyrai aukščiau šoka, greičiau bėga, yra stipresni. Kokie gali būti moterų koziriai?

- Pirmiausiai - grožis. Lygoje yra labai gražių moterų, merginų. Be to, moterys daugelį dalykų padaro iki galo. Vyrai turi greitį, jėgą, tačiau sakoma, kad jie niekada neatlieka derinio iki galo. (Juokiasi.) Moterys visada išpildo ir dar daugiau padaro.

Tarp pretendenčių

- Praėjusio sezono čempionė Kauno „Viči-Aisčių“ ekipa jau neegzistuoja, LMKL sostas yra laisvas. Ar daug matote komandų pretendenčių jam užimti?

- Šiemet komandos tikrai tapo stipresnės. Pernai viskas buvo aiškiau. Šiemet sustiprėjo Šiauliai, Marijampolė. Vilniaus „Kibirkštis“, kaip aš sakau, suėjo į bendrą katilą su „Viči-Aistėmis“. Manau, šis sezonas bus įdomesnis nei praėjęs.

- O „Sirenas“ matote tarp pretendenčių į titulą?

- Be abejo.

- Pristatykite pagrindinius komandos pasikeitimus.

- Visi sako, kad didelė yra Kristinos Alminaitės netektis. Aš negalėčiau taip pasakyti. Taip, praradome aukštą vidurio puolėją, bet į jos vietą atėjo tikrai solidi krepšininkė Iveta Šalkauskė, rinktinės žaidėja, ilgus metus žaidusi užsienio klubuose. Daugiau lyderių mūsų komanda neprarado. Atėjo daugiausiai kamuolių lygoje atkovojusi krepšininkė Kornelija Balčiūnaitė. Taip pat atėjo Gintarė Jasiunskaitė ir Monika Petrauskaitė.

- „Sirenose“ nėra legionierių. Nerandate tinkamų ar tai yra principinė nuostata?

- Ne, ne principinė. Žiūrėsime vėliau, ar mums to reikia. Pernai užėmėme trečiąją vietą, kai trys krepšininkės žaidė po 40 minučių. Šiemet suolelis yra ilgesnis.

13 - laimingas skaičius

- Tikitės vėl gauti rezultatyviausios žaidėjos prizą?

- Net nesvarstau apie tai. Buvau rezultatyviausia ir 2005-2006 m. sezone. Paskui išvažiavau, penkerius metus žaidžiau užsienyje. Grįžau ir vėl tapau rezultatyviausia. Manau, kad vėl reikia padaryti pertrauką. Aš nekovoju dėl to prizo, tiesiog dirbu savo darbą. Darbas sezono pabaigoje ir duoda vaisių.

- Pokalbio pradžioje minėjote traumą, dėl kurios vasarą negalėjote padėti rinktinei. Turbūt labai išgyvenote?

- Nuolat taip atsitinka. Kai jau tikrai žinau, kad turėsiu vietą rinktinės 12-uke, likus penkioms ar dešimčiai dienų išgirstu, kad žaisti negalėsiu. Apmaudu, bet aš stengiuosi kilti į viršų. Neišgyvenu, nes yra, kaip yra. Gal 2013-ieji bus sėkmingesni. Man skaičius 13 yra sėkmingas. Į rinktinę buvau patekusi 2002-2003 m. Buvo pasaulio čempionatas Kinijoje, atranka. O paskui - rankos lūžis, kojos. Visada baigdavosi taip. Paskui buvo ir motinystės atostogos.

- Tačiau rinktinė išlieka vienas iš tikslų?

- Aš dar norėčiau joje pažaisti. Norėčiau ateinančiais metais dalyvauti Europos čempionate Prancūzijoje. Pastaruoju metu rinktinei vis kažko pritrūksta. Daug kam iš žaidėjų patinka 13-as numeris. Gal šitie metai mums bus sėkmingiausi.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"