Treneris: Dainius Adomaitis užlipo ant to paties grėblio kaip ir jo pirmtakai
„Lietuvos stiprybė visuomet būdavo drausmingas žaidimas. Šiemet pasirengimo laikotarpiu ir pirmosiose čempionato rungtynėse matėsi, kad būtent to labiausiai ir trūksta. Drausmė – tai pirmiausiai žaidimas gynyboje ir pasikeitimas ar nesikeitimas ginamaisiais. Taip pat, žinoma, drausmė puolime. Kai Z. Pačulija turi 4 pražangas, o J. Mačiulis, deja, meta iš vidutinio atstumo, tai akivaizdžiai parodo, kad buvo neišnaudotas potencialas“, – pralaimėjimu Gruzijai pasibaigusias „Eurobasket“ rungtynes vertina krepšinio treneris Rūtenis Paulauskas. BNS nuotr.
Apie rinktinės žaidimą ir ką po šių rungtynių galima spręsti apskritai – pakalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ su trimis gerai žinomais krepšinio treneriais: Tomu Pačėsu, R. Paulausku ir Rimantu Endrijaičiu.
– Pone Pačėsai, jūsų nuomone, kas lėmė pirmąjį pralaimėjimą Gruzijai?
T. Pačėsas: Manau, nesužaidė lyderiai. Trūko to paties J. Mačiulio ir kiti žaidėjai bei suoliukas nefunkcionavo. Galima įžvelgti ir nemažai pliusų: kova dėl kamuolio, mažai padarytų klaidų. Kitas dalykas, gal ir lemiamas – nesužaidėme prieš vieną žmogų, T. Šengelija dominavo šiandien ir praktiškai vienas apžaidė mūsų komandą. Ir tai nebuvo derinių žaidimas, tai buvo žaidimas vienas prieš vieną: tiek veidu į krepšį, tiek nugara į krepšį. Manau, neradome žmogaus, kuris tinkamai su juo „tvarkytųsi“. Nei D. Motiejūnas, nei M. Kuzminskas tinkamai nesusitvarkė. Ir pagalbos nebuvo, bijojome atidaryti metikus. Visi tie niuansai nulėmė, kad šiandien pralaimėjome.
R. Endrijaitis: buvo tokų momentų, kada mūsų žaidėjas ar keli žaidėjai, turėdami gerą situaciją, nerealizavo metimų iš geros situacijos. Tai kainuoja. Vis tik žaidėjas, turintis gerą situaciją, kamuolį ir be ypatingo trukdymo, turi „padaryti“ rezultatą. Buvo situacijų, kai mes nemokėjome pasinaudoti susiklosčiusia puikia proga.
– Matėte kažkokių sisteminių problemų, kurios rodytų kažkokias didesnes bėdas?
R. Endrijaitis: kartais buvo piktnaudžiaujama neparuoštais metimais iš vidutinių distancijų, nors galbūt kamuolys galėjo „ateiti“ arčiau krepšio. Ten, kur galima sukelti pavojų ir varžovas bandytų bauduoti – taip gruzinai būtų greičiau surinkę pražangas. Juo labiau, kad beveik visos mūsų atakos iš vidutinio nuotolio neduodavo efekto. Kažkurioje atkarpoje paleidome gruzinus greitame puolime, nesugebėjome sugrįžt.
– Pone Paulauskai, jūsų nuomone, kokie esminiai dalykai lėmė pralaimėjimą?
R. Paulauskas: Aš pritarčiau tam, ką sako kolegos, bet galvočiau, kad Lietuvos stiprybė visuomet būdavo drausmingas žaidimas. Šiemet pasirengimo laikotarpiu ir pirmosiose čempionato rungtynėse matėsi, kad būtent to labiausiai ir trūksta. Drausmė – tai pirmiausiai žaidimas gynyboje ir pasikeitimas ar nesikeitimas ginamaisiais. Taip pat, žinoma, drausmė puolime. Kai Z. Pačulija turi 4 pražangas, o J. Mačiulis, deja, meta iš vidutinio atstumo, tai akivaizdžiai parodo, kad buvo neišnaudotas potencialas. Kitas dalykas, mes turime pajėgius trečiuosius numerius – tai ir J. Mačiulį, ir M. Kuzminską. Žaidžiant prieš mažesnius žaidėjus, manau, juos buvo galima išnaudoti. Manau, kad buvo palikta per daug laisvės improvizuoti, o mums tai nelabai tiko.
– Kalbant apie pačią komandos sudėtį, jūsų nuomone, tai idealiai sukomplektuota rinktinė iš to, ką galima buvo rinktis, pone Paulauskai?
R. Paulauskas: Manau, kad į rinktinę buvo pakviesti geriausi žaidėjai, kuriuos galima buvo pakviesti. D. Motiejūno kelionė į JAV prieš pat čempionatą, manau, įnešė šiek tiek chaoso rinktinės pasiruošime. Nereikėtų treneriui sukti galvos atvyks žaidėjas ar neatvyks. Šiuo atveju, manau, atsiskleidė Lietuvos krepšinio federacijos achilo kulnas – tai komunikacija. D. Motiejūnas turėjo būti apgintas, kaip ir Dainius Adomaitis. Turėjo būti pasakyta, kad nesirūpinkite, viskas bus gerai. Mes matėme, kad federacija nieko nesakė, nors kritikos ir įtampos, kad D. Motiejūno dar nėra – buvo. Treneris turėjo atsakinėti į visus tuos klausimus.
– Kaip jūs vertinate, pone Endrijaiti, tokį D. Motiejūno sprendimą? Vaiko gimimas juk yra daugmaž prognozuojamas dalykas?
R. Endrijaitis: Mano du vaikai gimė, kai aš nebuvau Vilniuje, turėjau dirbti – vyko SSRS turai, bet užaugo ir nieko. Bet dabar kita sistema, kitaip žiūri žmonės į tuos reikalus. Bet man iškilo kitas klausimas. Mūsų gerbiami treneriai V. Garastas ir J. Kazlauskas turėjo vieną bėdą – du įžaidėjai. Ir šįkart rengė du įžaidėjus, trečio įžaidėjo nerengė. Dabar gavosi taip, kad L. Lekavičius susilaužė pėdą, o kas pakeis M. Kalnietį? A. Juškevičius nebuvo ruošiamas šiam darbui. Du treneriai buvo susidūrę su šia bėda, dabar D. Adomaitis taip pat užlipo ant to paties grėblio.
– Grįžtant prie D. Motiejūno – kaip vertinate situaciją, pone Pačėsai?
T. Pačėsas: Aš nenoriu vertinti šios situacijos. Kiekvienas žmogus priima sprendimą, juolab, manau, kad šis sprendimas buvo suderintas ir jis gavo leidimą išvykti. Tai jau įvykęs faktas. Ir tikrai nekaltinčiau Donato dėl šiandienos pralaimėjimo, nes Donatas šiandien tikrai stengėsi ir nedarė esminių klaidų. Manau, kad mes šiandien pralošėme gynyboje. Lyginant su ankstesnėmis rinktinėmis, mes ginamės kol kas daug prasčiau. Aš tikrai būčiau į antrą poziciją ėmęs R. Seibutį. Dabar mes labai sulėtinome tempą. Vienas M. Kalnietis visų neaplakstys.
– R. Seibutį būtumėte ėmęs vietoj A. Milaknio?
T. Pačėsas: Net nežinau vietoj ko. Procesas yra ilgas ir pasiruošimo metu matai, kas yra silpnesnis. R. Seibutis duodavo tvirtumo gynyboje, gal mažiau taškų. Bet, žinot, mes, sirgaliai, pirmiausiai norime taškų.
– D. Motiejūnas į rinktinę atskrido ketvirtadienį. Dar sužaidė. Kaip jis sužais po dviejų dienų, pone Paulauskai? Juk yra tam tikri fiziologiniai procesai organizme, adaptacija ir t. t.
R. Paulauskas: Man atrodo, kad nelabai ilgai liko laukti. Mes trečią dieną pamatysime, kaip D. Motiejūnas jausis. Žinoma, norisi tikėti, kad ta adaptacija bus lengva. Gerai bent tai, kad jis buvo pakankamai trumpai už Atlanto. Galbūt nespėjo įvykti ta aklimatizacija JAV, tuomet ir čia adaptuosis labai greitai.
– Kokios mūsų rinktinės pagrindinės problemos kol kas, pone Endrijaiti? Kalbant sistemiškai, ne tik apie rungtynes su Gruzija.
R. Endrijaitis: Drausmė. Pirmoji rungtynių su Gruzija pusė buvo labai drausminga, bet antroje pusėje subyrėjo gynyba, prasidėjo blaškymasis ir dėl to turime tokį rezultatą. Manau, ne vienoje situacijoje, ypač rungtynių pabaigoje, prasidėjo laimės bandymas. O krepšinis juk yra racionalus sportas, yra tam tikra logika, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
T. Pačėsas: aš manau, kad mes kol kas naudojame labai siaurą sudėtį. Gruzinai turėjo dar trumpesnę sudėtį, bet mes negreitinome žaidimo. Manau, vienas iš esminių momentų buvo antro kėlinio pirmos 4 minutės, kai gruzinai įmetė 3 taškus, o mes padarėme dviženklę persvarą. Pritrūko to žudikiško instinkto, kad reikia priešininkus sumušti iki galo ir pasiekti dvidešimties taškų persvarą. Tai būtų jau kur kas saugesnis atstumas. Kitas dalykas, mes labai daug situacijų vienas prieš vieną pralaimėjome. Dėl to iš tiesų nustebau. Manau, ir treneriai, ir D. Adomaitis tikėjosi, kad mes tose situacijose bent jau nepralošime. Taip pat problema ta, kad atliekant derinį, jeigu nėra reikiamos laisvos pozicijos ir suplanuoto metimo, kaip, pavyzdžiui, kelis kartus padarė M. Kalnietis, komanda pasimeta ir prasideda kamuolio mėtimas vienas kitam, improvizacija per jėgą.
R. Paulauskas: aš dar pridėčiau, kad šiandien Lietuvos rinktinei trūksta vieno žaidėjo, kuris galbūt galėjo keisti situaciją pakilęs nuo suoliuko – tai Luko Lekavičiaus. Sisteminių apibendrinimų dar negalime daryti po vienų rungtynių, reikia palaukti bent dar poros ar apskritai pogrupio pabaigos.
– Lietuvių grupėje yra Gruzija, Ukraina, Italija, Vokietija, Izraelis. Matėte kurias nors rungtynes, pone Pačėsai? Kokie įspūdžiai?
T. Pačėsas: Žiūrėjau Ukrainos ir Vokietijos susitikimą. Vokiečiai paliko labai gerą įspūdį visose pozicijose. Tai labai pajėgi, atletiška komanda. Manau, su vokiečiais mums bus panašios rungtynės kaip su Gruzija, gal net sunkesnės. Ypač žinant, kad M. Kalnietis iš esmės žais vienas visas 40 minučių, tikrai bus labai sunku ir nedrįsčiau prognozuoti baigties. Ukraina taip pat labai fiziškai stipri, kaunasi iki paskutinės sekundės. Taigi mūsų grupė tikrai nėra labai lengva. Žinoma, manau, kad vienos iš pagrindinių rungtynių grupėje mūsų laukia šeštadienį su Izraeliu. Jie šeimininkai ir jeigu mes pradėsime čempionatą su dviem pralaimėjimais, situacija labai komplikuosis.
R. Endrijaitis: vokiečių labai stiprus įžaidėjas, kuris rungtyniauja NBA. Šiandien jis žaidė fantastiškas rungtynes. Jis gali pataikyti iš įvairių nuotolių ir puikiai vadovauja komandai. Labai galinga priekinė komandos linija, gera sudėtis.
R. Paulauskas: vokiečiai iš tiesų labai galingi, tačiau nepamirškime ir italų, kurie žymiai geriau žaidžia gynyboje.
Rašyti komentarą