Sergejus Jovaiša: Didžiausia problema, kad nebegalėsiu vaidinti jauno

Jubiliejaus išvakarėse S.Jovaiša nepraleido progos pajuokauti. „Šiurpinanti data. Didžiausia problema, kad nebegalėsiu vaidinti jauno“, - šmaikštavo „Vakaro žinioms“ buvęs krepšininkas, o dabar - Seimo narys. Aikštelėje jis atrodė amžinai jaunas ir tapo ilgaamžiškumo pavyzdžiu. Tais laikais daugelio krepšininkų karjera nebuvo labai ilga, o 1954 m. gimęs S.Jovaiša žaidė iki 1998 m. „Rungtyniavau jau žemesniame lygyje ir be ypatingų treniruočių. Kiek buvau kapitalo susikrovęs, tiek po truputį aikštelėje jį dalijau“, - svarstė S.Jovaiša.

- Tačiau būdamas 37-erių dar tapote olimpinių žaidynių prizininku. Kas padėjo taip ilgai išlikti krepšinyje - tvirtas kūnas ar stipri dvasia?

- Noras ir kritiškas savęs vertinimas, kad jei negali labai padėti, tai bent nesugadink. Žemesnėje lygoje dar galėjau krutėti. Dar vienas dalykas - reikėjo parodyti pavyzdį, kad gerai prisižiūrint ilgaamžiškumas įmanomas. Pažiūrėkime, kaip Arvydas Sabonis žaidė net būdamas 40-ies, kai tapo naudingiausiu Eurolygos krepšininku. Gal jis nusižiūrėjo. (Juokiasi.) Yra tokių atvejų, kai labai nori žaisti, dar negadini reikalo ir niekas tau nesako, kad esi nereikalingas.

- Kurį karjeros momentą dabar dažniausiai prisimenate?

- Be abejo, 1992 m. olimpines žaidynes, kai Barselonoje žaidėme jau plazdant nepriklausomos Lietuvos vėliavai. Esu labai laimingas, kad dar suspėjau, sportinis ilgaamžiškumas padėjo. Nebuvau labai svarbus žaidėjas, kaip anksčiau, tačiau tas pasiekimas maloniausias. Suspėjau prasmingai pabaigti savo ilgą karjerą.

- O lemiamas tritaškis 1985 m. TSRS čempionato finale, kuris jums ir „Žalgiriui“ padėjo pirmą kartą kovoje dėl aukso įveikti Maskvos CASK?

- Lemiamų metimų yra buvę ir daugiau, tačiau šis - pats svarbiausias. Pirmą kartą tapome čempionais, įrodėme savo jėgą. Iki tol keletą kartų buvome per žingsnį nuo aukščiausio laiptelio. Į tą metimą buvo sudėta viskas - ir viltis, ir noras, ir pyktis. Kamuolys tiesiog įkrito ir istorijoje atsirado auksinė eilutė.

- Geriausius karjeros metus praleidote „Žalgiryje“, o išvykti rungtyniauti į užsienį apskritai negalėjote. Kaip dabar tai vertinate - jaučiatės nuskriaustas ar galimybę ilgai žaisti vienoje komandoje vertinate kaip likimo dovaną?

- Žiūriu į tai visiškai paprastai. Tiesiog pasikeitė laikmetis. Daug labai aukšto lygio sportininkų anksčiau gyveno visiškai kitaip. Mums svarbesni buvo pasiekimai, komandos prestižas, noras įveikti varžovus visur ir visada. Kiek įmanoma, tai darydavome ir tikrai negalvodavome, kiek esame verti finansiškai.

- Auksiniame „Žalgiryje“ žaidėte su žmonėmis, kurie yra ne tik išskirtiniai krepšininkai, bet ir išskirtinės asmenybės - A.Saboniu, Rimu Kurtinaičiu, Valdemaru Chomičiumi. Ar visada pavykdavo išvengti aštrių kampų, susikirtimų?

- Bendras tikslas panaikindavo visus kampus. Daugiausia jų atsirasdavo dėl vieno ar kito žmogaus ne iki galo įdedamų pastangų, atsipalaidavimo. Tačiau tikslas ir rezultatas buvo varomoji jėga. Mes tikrai buvome maksimalistai. Ir dabar matome, kaip A.Sabonis stengiasi, kad Lietuvos krepšinis visada būtų viršūnėje, kaip R.Kurtinaitis, dirbdamas treneriu, siekia pačių aukščiausių tikslų. Visi šie žmonės turi lyderystės gyslelę. Jie neįsivaizduoja, kad būtų galima nuleisti rankas, sustoti pusiaukelėje, pasiduoti. Tikslas visada buvo laimėti. Buvome išsiugdę tikrai stiprų nugalėtojų mentalitetą. Eidami į aikštelę jautėme varžovų baimę ir pagarbą mums. Tais laikais padėtas pamatas toks stiprus, kad „Žalgirio“ vardas iki šiol yra labai vertinamas.

- Kaip manote, ar jūsų kartos pasiekimai ir dabar gali įkvėpti jaunimą?

- Daugelis krepšininkų, tarp jų ir Šarūnas Jasikevičius, yra pripažinę, kad mūsų laikų komandos pavyzdys buvo varomoji jėga ir motyvacija. Daug kartų girdėjau, kad Lietuvoje vaikai išsirinkdavo savo favoritus, užsirašydavo jų pavardes, bandydavo imituoti judesius. Čia nėra nieko nuostabaus. Lygiai taip pat ir aš kadaise, kai buvau paauglys, turėjau kuo sekti. Lietuvos krepšinio laimė ir yra ta, kad visada turime sektinų pavyzdžių.

- Viešumoje, žiniasklaidoje dažnai būdavote vadinamas Gudriuoju lapinu. Tačiau komandoje jūsų turbūt taip nevadino...

- Tuo metu, kai buvau vyriausias, komandoje mane vadino Senuku. O Lapino pravardė yra trenerio Aleksandro Gomelskio sugalvota ir žurnalistų plačiau paviešinta. Aš dėl to visai nesikremtu.

- Esate iškovojęs medalius ir veteranų čempionatuose. Ar tikitės dar papildyti jų kolekciją?

- Veteranų varžybose tapome ir pasaulio, ir Europos čempionais. Dalyvavau gal dešimtyje čempionatų, gal ir daugiau. Apdovanojimai buvo visokių spalvų. Tikrai malonu, kai nuvažiuoji ir sutinki savo amžiaus žmones, kurie tave pažįsta. Matyti, kad palikome ryškų pėdsaką tarptautinėje arenoje, mus gerbia ir pripažįsta, mielai su mumis bendrauja. Jei bus didelis pareikalavimas, galbūt dar dalyvausiu varžybose, tačiau dabar į aikštelę išbėgu tik išskirtiniais atvejais..

Dosjė

Gimė 1954 m. gruodžio 17 d. Anykščiuose.

Pasiekimai: 1982 m. pasaulio čempionas, 1981 ir 1985 m. Europos čempionas. 1978 m. pasaulio ir 1987 m. Europos čempionatuose iškovojo sidabro medalius, 1980 ir 1992 m. olimpinėse žaidynėse bei 1983 m. Europos čempionate - bronzos medalius. 1986 m. Tarpžemyninės Džonso taurės laimėtojas. 1985, 1986 ir 1987 m. TSRS čempionas.

Komandos: Kauno „Žalgiris“ (1973-1989 m.), Hageno „Brandt“ (Vokietija, 1989-1995 m.), „ATS Cuxhaven“ (Vokietija, 1995-1998 m.).