Šaras prisiminė kelią į šlovę: buvau tingus ir vėlyvesnio brendimo

Tinklalaidės vedėjas, praeityje garsus lietuvių kilmės krepšininkas Joe Arlauckas, smagiame pokalbyje iš Šaro išgirdo ne vieną įdomų pasakojimą.

„Gimęs sportininkų šeimoje, vienintelis žaidėjas Europos krepšinio istorijoje, tapęs Eurolygos čempionu su trimis skirtingais klubais ir žaidęs su daugybe ryškiausių žvaigždžių“, – šios savaitės „The Crossover“ pašnekovą pristatė Eurolygos svetainė, pateikusi įdomiausių pokalbio ištraukų.

„Mane visada mokė būti tvirtą ir niekada nepasiduoti, neieškoti pasiteisinimų. Abu tėvai buvo užgrūdinti sportininkai su tvirtu charakteriu, tad šios savybės man atrodė natūralios“, – sakė „Žalgirio“ treneris. Minėtos savybės jam padėjo tapti geru krepšininku, nors vaikystėje kelią į elitą skynėsi nelengvai.

„Buvau kiek pašėlęs vaikis. Žaisdavau su metais vyresniais už save, o tokiame amžiuje vienų metų skirtumas lemia daug. Todėl neatrodžiau geras tarp jų ir netgi kiek tingus. Man sakė, kad esu vėlyvesnio brendimo. Tai truko maždaug iki 15 metų“, – prisiminė Šaras, kaip ir dauguma to meto paauglių besižavėjęs Arvydo Sabonio žaidimu.

„Jis buvo mano herojus. Viskas, ko aš norėjau, – žaisti kartu su A. Saboniu ir Rimu Kurtinaičiu. Kai pagalvoji, kad dabar esame geri draugai, atrodo visiškai keista, – juokėsi Š. Jasikevičius. – Dažnai kalbamės, susirašome žinutėmis, susitinkame bendruose renginiuose ar vakarėliuose.“

Dažniausiai tiesiog Šaru vadinamas sportininkas pirmą Eurolygos trofėjų iškovojo 2003 m. su „Barcelonos“ klubu. Nors pamena, kaip jaudinosi prieš Finalo ketverto turnyrą: „Savaitę beveik nemiegojau, gal po vieną ar dvi valandas. Drebėjau nuo įtampos.“

2004 ir 2005 m. jis tapo čempionu su Tel Avivo „Maccabi“, 2009 m. – su Atėnų „Panathinaikos“. Įspūdingiausias buvo 2004-ųjų kelias į šlovę, kai „Maccabi“ stebuklingai ištraukė rungtynes su „Žalgiriu“ ir sužlugdė A. Sabonio svajonę karjerą baigti laimėjus Eurolygą su gimtojo miesto klubu.

„Nemėgstu kalbėti ir tikėti sėkme, bet tai buvo rungtynės, kai aš taip ir nesupratau, kaip viskas įvyko. Kad laimėtų „Maccabi“, tuomet mums palankiai sukrito gal septynios ar aštuonios aplinkybės, kitu atveju būtume tiesiog pralaimėję. Tada mums tikrai pasisekė“, – įsitikinęs Š. Jasikevičius.

Visai kitaip buvo 2009-aisiais triumfavus su „Panathinaikos“. Tą komandą treniravo lietuvio itin gerbiamas Željko Obradovičius.

„Željko buvo bosas ir toks yra iki šiol. Jis taip pat pasižymi puikiomis žmogiškosiomis savybėmis“, – tvirtino buvęs įžaidėjas.

2018-aisiais Šaras pats sudrebino Europos krepšinį, kai su „Žalgirio“ komanda Eurolygoje iškovojo 3-ią vietą.

„Turėjau nusileisti iki žaidėjų lygmens norėdamas suprasti jų mąstyseną bei mintis. Manau, kad tai padėjo jiems tapti dar geresniems. Treneriams svarbu matyti situacijos visumą. Kiekvienas žaidėjas komandoje labai svarbus. Jis yra visos dėlionės dalis“, – neabejojo treneris.

„Žalgiris“ Šarui buvo brangus nuo pat vaikystės, bet taip sutapo, kad kai kauniečiai 1999-aisiais sensacingai laimėjo Eurolygą, jis žaidė dar tik bręstančių Kauno klubo varžovų Vilniaus „Lietuvos ryto“ stovykloje. Š. Jasikevičius J. Arlauckui atskleidė, kad pats dažnai stebėdavo žalgiriečių rungtynes ir su jais kartu švęsdavo skambias pergales: „Tikrai taip. Juk aš esu „Žalgirio“ berniukas.“

Šarūno mama Rita Jasikevičienė buvo garsi rankininkė ir su SSRS rinktine turėjo žaisti 1976-ųjų Monrealio olimpinėse žaidynėse. Artėjant pasirengimo olimpiadai procesui, R. Jasikevičienė sužinojo, kad laukiasi. Nepaisydama to meto sporto valdininkų spaudimo, moteris atsisakė galimybės žaisti Monrealyje (ten SSRS rinktinė laimėjo auksą) ir pasirinko gimdyti berniuką, vėliau išgarsėjusį visame krepšinio pasaulyje.

„Pirmą kartą šią istoriją išgirdau būdamas dešimties ar vienuolikos. Komunistų pasaulyje negalėjai turėti didelių norų, bet mama laukėsi ir progos žaisti olimpiadoje atsisakė. Iš pradžių nelabai suvokiau, ką ji dėl manęs paaukojo“, – teigė Š. Jasikevičius.