Rimantas Cibauskas: "LKF gali lipti į dar aukštesnius kalnus"

Spalio mėnesio pabaigoje Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF) įvyko permainų - aštuonerius metus Lietuvos krepšiniui vadovavęs Vladas Garastas užleido šį postą kone labiausiai Lietuvai krepšinio srityje nusipelniusiam buvusiam žaidėjui Arvydui Saboniui. Jo pavaduotoju, t.y. LKF viceprezidentu išrinktas klaipėdietis Rimantas Cibauskas. "Vakarų ekspresas" nusprendė pakalbinti R. Cibauską, prisiminti V. Garasto vadovavimo metus, nuveiktus darbus ir padiskutuoti apie naujus LKF užmojus.

Arvydui Saboniui savo kėdę užleidęs V. Garastas paskelbtas LKF garbės prezidentu. Jums teko nemažai metų dirbti su šiuo krepšinio patriarchu. Pastarojo vadovavimo metais buvote LKF vykdomojo komiteto nariu, vėliau viceprezidentu. Kaip jus suvedė keliai? Ką galite papasakoti apie V. Garasto vadovavimą?

Su Vladu Garastu mes artimiau susipažinome 2003 metais, kuomet Skulptūrų parke įvyko pirmosios "Time Team" krepšinio aikštelės atidarymo iškilmės. Galima sakyti, kad ši aikštelė mus suartino.

Vėliau nusprendžiau prisidėti prie Lietuvos krepšinio rinktinės palydų į Švediją, į Europos čempionatą. Daug bendravome su V. Garastu. Palydėtuves nuspręsta surengti iš Klaipėdos. Tai pasiteisino su kaupu - susirinko minios žmonių, buvo surengta tikra šventė.

Nors Lietuvos rinktinė į čempionatą važiavo kaip vidutiniokė, tačiau privertė nusilenkti visą Europą - po 64 metų pertraukos Lietuva vėl iškovojo senojo žemyno čempionų titulą.

Iš V. Garasto mums visiems reikėtų pasimokyti išminties, atsakomybės ir pedagoginio talento. Peržvelgus jo vadovavimo metus, akivaizdu, kad krepšinis Lietuvoje kilstelėtas į aukštesnį lygmenį.

Jo sėkmingo vadovavimo metu Lietuvos vyrų rinktinė 2003 metais Švedijoje tapo Europos čempione, 2007 metais Ispanijoje iškovoti Senojo žemyno bronzos medaliai, 2010 metais pasaulio čempionate Turkijoje taip pat pelnyti bronzos medaliai.

Lietuvos jaunimo rinktinės taip pat yra iškovojusios nemažai svarbių pergalių. Viena iš ryškesnių pasiekta 2005 metais, kai Lietuvos vaikinų jaunimo rinktinė Argentinoje tapo pasaulio čempione. Merginų jaunimo rinktinė (iki 18 metų) 2008 metais tapo Europos čempione.

2011 metais pasaulio jaunimo (U-19) čempionate nenugalimi buvo lietuvaičiai su Jonu Valančiūnu priešaky.

Žibėjo ir Lietuvos studentų rinktinė - 2007 metais Tailande tapo universiados čempionais, 2011 metais Kinijoje iškovoti bronzos medaliai. VDU ekipa - penkiskart Europos studentų čempionė.

Galiu drąsiai teigti, kad tai įspūdingų pergalių kelias, net įvardinčiau aukso laikotarpiu, kilstelėjusiu Lietuvos prestižą į aukštesnį lygmenį. Visa tai dėka sėkmingo V. Garasto vadovavimo, LKF atstovų indėlio. Visur reikėjo išminties. Pavyzdžiui, daug kas atkalbinėjo, kad būtų paskirtas treneris Kęstutis Kemzūra, tačiau LKF paskyrė jį ir Turkijoje iškovojome pasaulio bronzos medalius. Kai kur reikia ir surizikuoti bei matyti kelis ėjimus į priekį.

---

Anksčiau mes nuolat su pavydu žiūrėdavome į užsienio šalių krepšinio sporto bazes, o Europos čempionato metu buvo atvirkščiai - užsieniečiai į mus žvelgė su pavydo gaidele. Turime vienas geriausių krepšinio arenų. Gal padaugės ir krepšinio pergalių?

Žinoma, kad krepšininkams daug maloniau rungtyniauti šiuolaikinėse arenose, stebint tūkstantinėms minioms savų žiūrovų. Tai dar labiau užveda ir paskatina siekti aukštesnių rezultatų.

Krepšinio infrastruktūra Lietuvoje gera - susiformavo puikus krepšinio arenų tinklas.

Kauno arena - patenka į geriausių, didžiausių arenų penketuką Europoje, jauki ir graži yra ir Klaipėdos bei kitos arenos.

Visi tie arenų klausimai judėjo po truputį, LKF prezidentas nuolat bendravo su premjeru, vyriausybės atstovais. Nuolat vyko diplomatinis darbas.

Taip pat nuosekliai tvarkomos rajonų bei miestelių krepšinio sporto salės. Krepšinio infrastruktūra iš esmės pasikeitė. Anksčiau mes lygiuodavomės į užsienio arenas, dabar yra atvirkščiai - užsieniečiai į mus žvelgia su pavydu.

---

Lietuvoje yra pesimistų, kurie dejuoja ir kalba: Europos čempionatui pristatė arenų, o kas dabar bus, ar išsilaikys ir panašiai.

Reikia nedejuoti, o stengtis arenas užpildyti.

Manau, kad krepšinis išaugo į tokį lygmenį, kad gali drąsiai formuoti naujas tradicijas, įpročius.

Pastebiu, kad miesteliuose, miestuose žmonės penktadieniais, šeštadieniais į krepšinio varžybas eina su šeimomis, pasikrauna emocijų, įdomiai praleidžia laisvalaikį. Vienas iš mūsų siekių - pritraukti šeimas, kad į varžybas eitų lyg į šventę.

Apskritai, kalbant apie arenas, galiu pasakyti, kad buvo žmonių, kurie LKF įkalbinėjo nevargti su arenų statybomis. Juk nuolat reikėjo mindyti vyriausybės atstovų durų slenksčius, prižiūrėti statybas ir panašiai. Kiti tiesiog siūlė varžybas rengti tik Vilniuje, tačiau buvo priimtas išmintingas sprendimas išdalinti grupes po visą Lietuvą. Ir tai pasiteisino su kaupu. Norėjome, kad kiekvieno Lietuvos miesto ar miestelio žmonės galėtų pajusti čempionato atmosferą, tikrą šventę. Juk ne kiekvienas turi lėšų ir galimybių iš atokesnės vietovės nuvykti į Vilnių ir panašiai.

Čempionatas taip įtraukė krepšinio sirgalius į tą šventę, kad tai tiesiog tapo jų gyvenimo dalis. Užsieniečiai buvo nustebę, lietuvių požiūrio į krepšinį. Pavyzdžiui, po tos nelemtosios Europos krepšinio čempionato dvikovos su Makedonija lietuvių sirgaliai neėjo reikšti pretenzijų, daužyti stiklų ar kaip kitaip išlieti pyktį, o savyje išgyveno tą nesėkmę. Taip pat ir krepšininkai, LKF nedejavo, nekaltino vieni kitų, o stojosi ir ėjo į priekį. Tai tarsi mama ir jos vaikai. Juk mama, kuri myli savo vaikus, visuomet supranta, paguodžia, atleidžia klaidas. Taip ir su krepšiniu - padėjo didelė meilė.

Krepšinis tampa tarsi gerąja aura, kuri verčia pasidžiaugti, pamiršti bėdas, užklupusią krizę, įsikerojusį politinį cinizmą ir kitas negeroves. Kai šaliai blogai, reikia ieškoti dvasinių vertybių, į kažką atsiremti. Lietuviams krepšininkai tapo lyg artimi žmonės, lyg giminaičiai. Tai daugiau nei antroji religija.

Krepšininkai taip pat stengiasi atsigręžti į žmones, į vargą patiriančius vaikus - kuria įvairius fondus ir stengiasi pasidalinti savo sėkme su kitais. Tai taip pat džiugina.

Puikiai buvo sumąstyti socialiniai projektai, aikštelių atidarymai, "Varom už Lietuvą" projektas, kamuolių pūtimo rekordas, trys gatvės krepšinio tyrnyrai. Buvo sudarytos galimybės kiekvienam žmogui prisiliesti prie krepšinio šventės. Krepšinis taip toli atsiplėšė nuo kitų sporto šakų, kad kiti vis dažniau žvelgia ne tik su baltu pavydu.

LKF pavyko sutelkti krepšinio lygas, sugebėjo krepšinį paversti daugiau nei sportu.

Verslas atsisuko į krepšinį - dabar krepšinis surenka dvigubai daugiau lėšų iš rėmėjų, nei iš vyriausybės.

V. Garastas LKF prezidentu tapo 72 metų. Atrodytų tai garbingas amžius, tačiau jis visus aštuonerius LKF vadovavimo metus rodė daug drąsos, energijos, išminties.

Pagal pasaulio reitingus, jei sudedame vyrų, moterų ir jaunimo pasiekimus, Lietuva yra antra po JAV. Tai jau daug ką pasako.

Kaip vertinate naująjį LKF prezidentą Arvydą Sabonį?

Labai gerai. A. Sabonis - pati geriausia kandidatūra, reprezentuojanti Lietuvos krepšinį. Jis puikiai gali reprezentuoti Lietuvą. Geresnio Lietuvos ambasadoriaus šiuo metu nėra. Arvydas - turbūt labiausiai žinomas lietuvis pasaulyje. Kiti anksčiau nežinojo kas yra Lietuva, o žinojo A. Sabonį.

Su A. Saboniu LKF gali lipti į dar aukštesnius kalnus, jo vardas, žinomumas ir pažinčių ratas itin pravers. Galima organizuoti ir rengti įvairius turnyrus Lietuvoje ir už jos ribų, pritraukti labai daug žinomų krepšinio žvaigždžių.

Arvydas - geras žmogus, turintis dideles šeimos vertybes. Tą pastebėjau šiemet prisidėjęs prie Kazimiero Budrio šeimų turnyro organizavimo.

Būti A. Sabonio pavaduotoju turbūt tikra garbė?

Tai garbingos ir tuo pačiu įpareigojančios pareigos. Reikia tobulėti, nuolat ieškoti kažko naujo, atiduoti dalį savęs. Tuo pačiu tai lyg ir įvertinimas.

Pareigos nėra svarbiausia, svarbiau prisidėti prie kažkokių darbų, kažką veikti, padaryti naudingo, gero darbo. Komanda yra labai svarbu. Turime daug ambicijų ir stengsimės jas įgyvendinti.