Pažintis su Kėdainių ekipos vairininku: nuo darbo su NBA treneriais iki susižavėjimo Šaru

Tai treneris su itin spalvingu CV. Per keliolika metų trunkančią karjerą D. Gale‘as spėjo padirbėti net keliose NBA organizacijose, o prieš kelerius metus nusprendė persikelti į Europą ir prisijungti prie Liudvigsburgo „MHP Riesen“ klubo.

Prisitaikyti naujoje aplinkoje šiam strategui gali padėti pažintys su tokiais Lietuvos krepšinio rykliais kaip Jonas Valančiūnas ar Linas Kleiza. Be to, amerikietis pripažino pastaraisiais metais akylai sekęs Lietuvos čempionų žaidimą.

„Esu matęs labai daug Kauno „Žalgirio“ rungtynių, net sunku pasakyti apytikslį skaičių, – kalbėjo D. Gale‘as. – Apie čia žaidžiamo krepšinio stilių išmokau daug vien žiūrėdamas rungtynes. Kai kurie dalykai, kuriuos Šarūnas Jasikevičius darė „Žalgiryje“, man buvo labai įdomūs.

Žaidimo stilius čia yra skirtingas nei kitur – puolime yra daug kūrybos. Kai kurie žmonės žiūrėdami lietuvišką krepšinį mano, kad čia tiesiog yra daug didelių ir stiprių žaidėjų, bet kūrybingumas ir skirtingos gynybinės schemos – tokius dalykus stengiausi pasiimti ir pritaikyti sau.“

LKL.lt pristato pirmąją interviu su naujuoju Kėdainių ekipos vairininku dalį, kurioje buvo kalbama apie kelią, atvedusį specialistą prie „Nevėžio-Optibet“ vairo. Antrojoje dalyje – trenerio mintys apie artėjančius iššūkius ir priežastis, pavertusias atvykimą į Kėdainius lengvu sprendimu.

– Prisistatydamas Lietuvos krepšinio sirgaliams minėjote, kad žinote apie krepšinio populiarumą Lietuvoje. Ką dar apie šalį, kurioje dirbsite, žinojote prieš tai?

– Dirbau su nemažai Lietuvos krepšininkų. Pirmuosius šešerius jo karjeros metus dirbau su J. Valančiūnu, abu Toronte atsiradome vienu metu, todėl jį ir jo žmoną puikiai pažįstu. Mačiau jį augantį kaip žaidėją. Stebėjau nemažai Lietuvos rinktinės rungtynių, kuriose jis pasirodė. Mačiau, koks svarbus jam yra krepšinis.

L. Kleiza taip pat buvo ten, su juo irgi turiu draugišką ryšį. Turėjau galimybę šiek tiek padirbėti su Domantu Saboniu, o Vokietijoje teko dirbti su Donatu Sabeckiu. Žinojau, kokią darbo etiką jie turi ir kokie tai protingi žaidėjai. Kai Jonas žaidė Toronte ir tuo metu išėjo filmas „Kita svajonių komanda“, vyko didžiulė premjera ir aš žiūrėjau tą filmą, sužinojau nemažai apie šalies ir pačios rinktinės istoriją.

– Pats NBA praleidote daugiau nei dešimtmetį. Visi krepšiniu besidomintys žmonės puikiai supranta, kaip sunku yra ten patekti – tiek būnant žaidėju, tiek treneriu. Kaip prisimenate savo kelią stipriausioje pasaulio lygoje?

– Viskas yra apie ryšius, sėkmę ir buvimą tinkamoje vietoje tinkamu metu. Man taip ir atsitiko. Buvau koledžo komandos žaidėjas ir vienas iš vyrukų, kurį mano tėtis atstovavo kaip teisininkas, padėjo užmegzti ryšį su NBA vasaros lyga. Aš ir 10 kitų vyrukų buvome atrinkti kaip praktikantai. Dabar tokią galimybę gauna 50-100 žmonių, todėl tada man pasisekė.

Paskutiniais koledžo metais Los Andželo „Clippers“ turėjo vietą video koordinatoriui. Žmogus, tada dirbęs jų generaliniu vadybininku – Neilas Olshey‘us (dabar jis yra Portlando „Trail Blazers“ generalinis vadybininkas, – aut. past.) mane treniravo anksčiau. Jis man suteikė galimybę dirbti su Mike‘u Dunleavy, kuris yra neįtikėtinai sunkiai dirbantis treneris, turintis daug žinių. Supratau, kaip sunkiai reikia dirbti, o galimybė buvo tiesiog puiki – dirbau gimtajame mieste, pradėjau nuo įprastinės starto pozicijos, lygiai taip pat, kaip pradėjo Erikas Spoelstra ar Frankas Vogelis (Miami „Heat“ ir Los Andželo „Lakers“ vyriausieji treneriai, – aut. past.).

Turėjau suprasti, kiek video reikia peržiūrėti ir kokį pasišventimą turėti, jog taptum vyriausiuoju treneriu ir kilti lygoje karjeros laiptais. Tai valandų valandos darbo.

Taip pat dirbau ir pas Vinny del Negro ir todėl, kad dirbau sunkiai, gavau galimybę dirbti Toronte tada, kai lokauto metu Dwyane‘as Casey gavo ten darbą. Galima sulyginti šią situaciją su dabartine – žmonos nebuvo su manimi, ji liko namuose, todėl viskas sukosi apie krepšinį. Treneriai Toronte leido man augti ir dirbti padedant žaidėjams tobulėti. Dirbau su Terrence‘u Rossu, DeMaru DeRozanu, J. Valančiūnu.

Dirbau sunkiai, vienas treneris išvyko į Denverį ir aš kitus du metus rungtynes stebėdavau jau iš antrosios trenerių eilės. Mano atsakomybės augo, o aš įdėjau daug darbo, žmonės tai pastebėjo ir suprato, kad esu nusipelnęs kilti. Tuo metu atlikdavau varžovų skautingą, tačiau Toronte turėjome Bruno Caboclo ir Lucasą Nogueirą – du brazilus, su kuriais buvo kuriama tuometinės D lygos komanda ir aš pats pasiprašiau ten tapti trenerio asistentu.

Šioje komandoje turėjau daugiau galimybių, buvau puolimo koordinatorius. Ofise sėdėjome valandas, braižėme derinius ir kalbėjome, kaip tai tinka mums ir koks bus mūsų kamuolio judėjimas, kaip greitai žaisime.

Tai buvo tarsi inkubatorius, kuriame mums buvo leidžiama tobulėti greičiau. Laimėjome D lygą, šios patirties niekad nepamiršiu. Visi treneriai ten smarkiai patobulėdavo. Žmonės NBA nori matyti tave tobulėjantį ir dirbantį, o tu turi parodyti, kad gali tai daryti. Beje, pamiršau paminėti Nicką Nurse‘ą (dabartinis „Raptors“ treneris, – aut. past.). Jis yra genijus.

– Ką jums davė tokių žymių trenerių pamokos?

– Iš visų trenerių išmokau kažko skirtingo. M. Dunleavy – jo pasišventimas video peržiūroms man nėra niekur kitur matytas. Dirbant su V. del Negro viskas sukasi aplink šeimą – komanda yra tavo šeima, jis italas, todėl jam tai labai svarbu. Po treniruočių dažnai visi kartu pietaudavome.

Su D. Casey svarbiausia buvo pastovumas, jis kiekvieną dieną buvo toks pats, nesvarbu, ar sekėsi, ar ne. Žinojai, ką gausi iš jo ir kaip sunkiai jis dirbs. Tuos pačius pratimus darydavome kasdien, todėl tai tapo įpročiais, tai yra labai svarbu, nes įpročiai formuoja tave kaip žmogų.

N. Nurse‘as yra labiausiai netradiciniu mąstymu žmogus, kurį pažįstu. Jokia idėja jam nėra per daug beprotiška, kad būtų išbandyta ir tai ateina iš kelio, kurį jis praėjo. Tai šiek tiek panašu į mano kelią – daug aplankytų šalių ir skirtingų filosofijų, jis viską priimdavo. Jam buvo galima siūlyti įvairiausias idėjas ir tai pakeitė mane patį, nes anksčiau galvodavau, kad kai kurie dalykai niekad neveiks, bet supratau, jog reikia būti atviram idėjoms.

Jerry Stackhouse‘as akcentuodavo patikimumą, būdavo svarbu niekur nevėluoti ir su visais elgtis atitinkamai, būti nusiteikus dirbti ir jausti atsakomybę prieš save bei kitus komandos narius. Jessy Mermuysui svarbu atvirumas ir santykiai, kad žaidėjai tave gerbtų. Kai sudedi visus šiuos dalykus – tai esu aš. Skirtingas savybes sudėjau į save ir jas bandau nusinešti į vis kitas vietas.

– Jums teko dirbti ir su tokiais žaidėjais kaip D. DeRozanas, Kyle‘as Lowry ar Blake‘as Griffinas. Ko galima išmokti iš šių asmenybių?

– Šie vyrukai yra išskirtiniai, unikalūs. Jau iš to galima išmokti, kad su visais reikia dirbti skirtingai. Visi trys yra vieni sunkiausiai dirbančių žmonių, kuriuos sutikau. Jauniems žaidėjams nuolat sakau – nėra jokios slaptos formulės tam, kad pasiektum tai, ką pasiekė jie. Geriausi žaidėjai yra sunkiausiai dirbantys, be abejonės. Taip, jie yra labai talentingi, bet visa tai sudėjus su darbu, kurį jie įdeda, jie tampa geresniais už kitus.

B. Griffinas būdamas naujoku patyrė sunkią kelio traumą ir atliko reabilitaciją, negalėjo gauti per daug krūvio, turėjo daug ilsėtis. Jis pykdavo ant gydytojų, nes norėjo dirbti ir toliau. D. DeRozanas ir K. Lowry naktį prieš rungtynes ateidavo atlikti metimų, tai buvo jų rutina. Kol kiti žiūrėdavo filmus, serialus ar ilsėjosi, šie žmonės dešimtą valandą vakaro eidavo pamėtyti. Tuo pačiu K. Lowry ateidavo ir likus porai valandų iki rytinės treniruotės.

Žmonės dažnai klausia, su kuriais žaidėjais dirbti buvo sunkiausia, kuris yra blogiausias. Visgi šie žaidėjai yra nuostabūs, tokiame lygyje išmoksti gerbti visus ir būti mandagus visiems be išimčių. Tai – puikūs žmonės.

– Kalbant apie jūsų patirtį Vokietijoje, kaip ją prisimenate? Ar prisitaikymas prie europietiško gyvenimo nesukėlė sunkumų?

– Vokietija yra dėkinga vieta gyventi. Kainos nėra didelės, o parduotuvių ir restoranų pasirinkimas didelis, infrastruktūra labai gera. Vokietija yra paprasta, bet tai vis tiek buvo kitoks gyvenimas. Reikėjo mokytis apsipirkinėti ar įsipilti degalų. Bet buvimas ten palengvina dabartinę patirtį. Televizija taip pat yra skirtinga, Kanadoje išmokau naudotis VPN ir tada galėjau vėl mėgautis savo programomis.

Tai viską palengvina. Sunkiausia yra tvarkytis su laiko skirtumu, o to nelabai palengvinsi. Noras bendrauti su artimaisiais reikalauja derintis tvarkaraštį ir tai tapo didžiausiu iššūkiu pripratus prie europietiško gyvenimo.

– Darbas Kėdainiuose bus jūsų pirmoji patirtis už komandos vairo, jei neskaitysime Liudvigsburgo „MHP Riesen“ dublerių ekipos. Kiek kitokia tai patirtis ir kaip smarkiai jos laukiate?

– Taip, tai bus mano pirmoji patirtis kaip aukščiausio diviziono komandos trenerio. Manau, kad kiekvienas žingsnis iki šiol mane tam paruošė. Per praėjusius keturiolika metų kaip treneris ir žaidėjas dirbau su nuostabiais specialistais, iš jų išmokau skirtingų dalykų ir vis atnaujinau tai, ką laikau savo krepšinio filosofija. Žinau, kad esu pasiruošęs šiai galimybei ir labai jos laukiu.

Buvimas vyriausiuoju treneriu Liudvigsburge – žinau, kad Europoje tai nurašoma, kaip antrosios lygos patirtis, darbas su jaunimu, bet man buvo suteikta galimybė su ta komanda daryti tai, ką noriu. Turėjau asistentus, fizinio parengimo trenerius, sporto direktorių ir kelis jaunus žaidėjus, kuriuos ruošėme pagrindinei komandai.

– Ar darbas su jaunomis komandomis jums yra kažkuo ypatingas ir jaudinantis?

– Taip! Man patinka formuoti šiuos žmones. Kol kas man labiau patinka dirbti su jaunimu nei su vyresniais žaidėjais, kurie gali manęs neklausyti. Turime daug jaunų žmonių ir manau, kad stilius, kurį noriu pritaikyti, labiau tinka šviežesniems kūnams. Jei turėtume kitokią komandą, reikėtų keisti stilių.

Treniruoti Vokietijoje buvo nuostabu, nors nuo to, kad dirbau su B. Griffinu, perėjau prie to, kad dalinu nurodymus šešiolikmečiams vokiečių vaikinams. Tai keistas minčių procesas. Dirbdamas su europiečiais supratau, jog jie daug greičiau supranta, ko iš jų norima, jie atviresni skirtingiems konceptams. Jaunuolius Vokietijoje mokiau milijonų skirtingų dalykų ir jie tai suprasdavo kur kas greičiau nei tai padarytų amerikiečiai.

– Minėjote, kad stebite Š. Jasikevičiaus komandų žaidimą. Ko galima pasimokyti iš šio stratego?

– Iš jo galima išmokti intensyvumo. Nemanau, kad tai pamatysite manyje, nebent labai nedaug (juokiasi). Taktiškai jis gynyboje daro labai daug įdomių dalykų. Nenoriu per daug išsiduoti, bet kai kuriuos dalykus čia darysiu panašiai. Jo žaidėjų „centravimas“ irgi kitoks, yra ir izoliacinio krepšinio, kurio nepamatysi Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ar Vokietijoje. Jo būdai keisti žaidimo tėkmę yra įdomūs, jis sugeba priversti kitą komandą jaustis nepatogiai. Puolime Šaras Barselonoje naudoja panašius dalykus kaip ir Kaune.

Pastebėjau, kad Lietuvoje kaip niekur kitur dažnai žaidžiamas pikenrolas aikštės pašonėje, o ne viduryje. To kitur nepamatysi, žmonės Vokietijoje tokiems dalykams netgi priešinosi, bet čia tai daro kone visi.

Tą bandžiau daryti dirbdamas su jaunimu. Taip pat man patinka tai, kaip jis dalina nurodymus minutės pertraukėlių metu ir kaip jam, švelniai tariant, nerūpi, ką pasakys, Šaras gali tiesiai šviesiai išrėžti, ką galvoja ir tai yra puiku.

– Prieš kelis metus Š. Jasikevičius buvo svarstomas kaip kandidatas į Toronto „Raptors“ vyriausiojo trenerio postą. Ar tai buvo pirmasis kartas, kai apie jį išgirdote?

– Ne, tai nebuvo pirmasis kartas. Jis žaidė NBA, o aš užaugau žiūrėdamas labai daug NBA krepšinio. Augau Los Andžele devintajame dešimtmetyje – „Lakers“ tuo metu išgyveno showtime erą su Magicu Johnsonu priešakyje.

Kai mokiausi vidurinėje, čia dominavo Shaquille‘as O‘Nealas ir Kobe Bryantas. Kai Šaras atėjo į NBA, žinojau, kas jis yra, nes buvau apsėstas krepšiniu nuo pat mažų dienų. Mačiau jį žaidžiantį Indianoje ir San Franciske, nors jis čia neturėjo tokios puikios karjeros kaip Europoje.

Kai pirmus metus dirbau Vokietijoje, susisiekiau su juo dėl D. Sabeckio, taip pat abu treniravome ir Axelį Toupaną. Tada šiek tiek kalbėjome, bet ne per daugiausiai, nes jis ruošėsi Eurolygos finaliniam ketvertui.

Žinau, kad Toronte apie jį galvojama labai gerai. Jie man sakė, jog kažkuriuo metu Šaras treniruos NBA komandą, jei tik pats to norės. Vis dar stebiu jį Barselonoje, tai puikus treneris, o čia jis laikomas dievu.

– Koks yra jūsų ilgalaikis tikslas? Ar tai yra tapimas vyriausiuoju treneriu NBA komandoje? Per kiek laiko tai tikitės pasiekti?

– Taip, tokia yra ir visad buvo mano svajonė. Nors ne, iš pradžių tai buvo tapimas NBA žaidėju (juokiasi), bet tai buvo labai seniai. Tikriausiai negalima užsidėti sau kažkokių laiko ribų, bet kai buvau dvidešimtmetis, dirbantis „Clippers“, būčiau sakęs „taip, aš būsiu kitas E. Spoelstra ar Bradas Stevensas – trisdešimtmetis, treniruojantis NBA klubą“. Visgi negalima tokių dalykų nuspėti.

Norėčiau ten atsidurti per penkis metus, nors tai tikriausiai nėra labai realu. Niekada nežinai, galbūt dalykai pasisuks tinkama linkme. Tokio limito neturiu, tiesiog reikia dirbti diena iš dienos ir tikėti, kad tai, ką darai, yra teisinga. Gali atsidurti vietose, kuriose nesitikėjai būti – kaip aš Vokietijoje ar Lietuvoje.

Tiesiog turi pasitikėti ir mokytis. Nors skamba nuvalkiotai, bet aš tikiu, kad vieną dieną ten būsiu. Jei netapsiu NBA treneriu, būsiu nusivylęs, nes tai yra mano tikslas, bet nebūsiu nusiminęs dėl kelionės, kurią nukeliavau per karjerą.