Pasaulio čempionatui artėjant: futbolo mitai

Pajūrio provincijos miestelyje antradienį išsirikiuodavome prie vienintelio spaudos kiosko laukti negausių "Futbol-Chokej" egzempliorių, o kiemai buvo pilni vaikų, kurie stengdavosi pamėgdžioti žvaigždžių žaidimą.

Visi žino, kad futbolo čempionatas yra didelis biznis, atnešantis ne tik pelno, bet ir nuostolių. Pavyzdžiui, Brazilijoje žmonės pusiau oficialiai dirba ne visą darbo dieną. Kaip savo studijoje "Sporto aistros ir finansų rinka" rašo ekonomistai Alexas Edmanas, Diego Garcia ir Ovindas Norli, akcijos ir vertybiniai popieriai vietinėse rinkose krenta tuomet, kai nacionalinė futbolo komanda pralaimi svarbias rungtynes.

Autoriai išanalizavo 1 162 futbolo rungtynes, kurios buvo sužaistos 39 šalyse nuo 1973 iki 2000 metų, ir nustatė, jog pralaimėjimai, prasidedantys pasaulio taurės aštuntfinalyje "kitą dieną lemia nenormalų - 49 punktų akcijų kritimą vertybinių popierių rinkoje". Šis kritimas labiau paveikia smukiųjų kompanijų akcijas, nes pagrindiniai investuotojai čia yra vidutines pajamas gaunantys gyventojai, kurie paprastai domisi futbolu. Beje, komandos sėkmė, kaip teigia ekonomistai, neturi jokio rimtesnio poveikio akcijų rinkai.

Tiesa, kad futbolas ir propaganda, futbolas ir politika kartais būna susiję. Kartą net vyko futbolo karas. Škotijos Glazgo komandų "Rangers" ir "Celtics" rungtynėse kylančią įtampą galima vertinti kaip kovą tarp katalikų ir protestantų, bet toks vertinimas būtų pritemptas.

Kai olandai 1988 metais Europos čempionato pusfinalyje nugalėjo Vokietiją, sirgalių euforija tai susiejo su prisiminimais iš Antrojo pasaulinio karo. 1970 metų brazilų pergalė čempionate padėjo išsilaikyti karinei chuntai valdžioje.

Bet kartais ribos yra peržengiamos. Kai žaidžia Londono "Totenhamo Hotspur", kitų klubų sirgaliai rėkia "Yiddos! Yiddos!" (Žydai! Žyda!), nes šis klubas asocijuojasi su rajonu, kuriame nuo seno gyveno žydai. Amsterdamo "Ajax" sirgaliai patys save vadina žydais, šaukdami "Mes esame žydai! Žydai - čempionai!", nes šis klubas įsikūręs buvusiame žydiškame kvartale. Į tai "Feyenordo" klubo sirgaliai rėkia: "Hamas! Hamas! Žydus į dujų kameras!" Beje, ar daug kas žino, kad prieš karą tas pats "Ajax" buvo atvykęs žaisti į Klaipėdą ir pralaimėjo rezultatu 1-4 Klaipėdos miesto komandai?

Netiesa, kad futbolo čempionate pergalė yra viskas. Futbolo gerbėjai prisimena gražų vengrų futbolą, nors ši komanda pralaimėjo Vokietijai 1954 metų pasaulio taurės finale, olandus, kurie pralaimėjo finale vokiečiams 1974 metais, puikius brazilus, suklupusius 1982 metais. Jų pralaimėjimai yra futbolo legendos dalis. Buvęs olandų komandos kapitonas Johanas Cruyffas sako, kad 1974 metais Olandija "iš tikrųjų" laimėjo taurę, nes visas pasaulis prisimena jų komandą, o ne nugalėtojus vokiečius.

Komentatoriai yra mestelėję frazę, kad žaidėjams, atėjusiems iš lūšnynų, futbolas yra vienintelė galimybė išlipti iš skurdo. Iš tiesų jie tikrai gali materialiai gyventi daug geriau negu gimtajame Afrikos kaime. Tačiau vargu, ar turtingų šalių jaunuoliai nėra tokie patys užsidegę kovotojai. Jeigu skurdas būtų toks svarbus faktorius, Afrikos komandos taptų pasaulio čempionais. Tačiau taurę paprastai laimi turtingosios šalys - Italija, Vokietija, Prancūzija, Anglija, Urugvajus, kai dar buvo turtingas. Brazilija irgi nėra pačių neturtingiausiųjų pasaulio šalių sąraše. "Turtingos šalys geriausiai žaidžia futbolą", - pažymėjo Goldman Sachs fondo analitikai.

Tiesa, geriausi futbolininkai turtingose šalyse ateina iš darbininkų ir ypač - iš emigrantų sluoksnių. Bet net ir šie sluoksniai turtingesni už daugumą Afrikos gyventojų. Tokie emigrantų vaikai, kaip Zinedinas Zidanas, Thierry Henry ar Zlatanas Ibrahimovičius, tapo puikiais žaidėjais ne dėl šių priežasčių. Europoje imigrantams, kaip ir juodaodžiams Amerikoje, tenka augti ir gyventi susispaudus ankštuose butuose. Tad nori nenori, jiems tenka praleisti daugiau laiko lauke nei turtingų tėvų vaikams. Jie taip pat patiria mažiau tėvų spaudimo ruošti namų darbus. Žaisdami sportinius žaidimus daugiabučių rajonuose kartu jie gali įgyti statusą ir prestižą tarp bendraamžių.

Prisiminus prieš ketvertą metų Vokietijoje vykusį pasaulio čempionatą, susidaro įspūdis, kad tuomet didžioji dalis komandų buvo vidutiniokai. Teoriškai dėl pasaulio taurės turėtų kovoti geriausios komandos, tačiau pusė komandų tada nieko gero neparodė. Net sirgaliai suvienodėjo - panašios firminės uniformos, išdažyti veidai ir nuo televizijos reklamų nukopijuoti įvaizdžiai. Kaip bus Pietų Afrikoje?

Verslo santykiai, sporto sukomercinimas ir reklamos plėtra gadina futbolo kokybę. Dar 1978 metais Argentinoje pasaulio futbolo čempionate žaidė 16 komandų, žaidimo lygis buvo gerokai aukštesnis, dabar jų yra 32. Iš jų du trečdaliai, manau, neparodys jokio žaidimo grožio ir atliks statistų vaidmenį. Jeigu komandų skaičius vardan reklamos davėjų plėsis ir toliau, tai vieną dieną pasaulio taurės varžybose galbūt pamatysime žaidžiant ir Lietuvą su Kazachstanu.