Olimpinis čempionas Modestas Paulauskas: Niekada nesakykite, kad pralaimėsite

Olimpinis čempionas Modestas Paulauskas: Niekada nesakykite, kad pralaimėsite

Tituluočiausias Lietuvos krepšininkas Modestas Paulauskas labai dažnai prisimindavo tris sekundes, nulėmusias nugalėtojus 1972 m. Miuncheno olimpinių žaidynių finale. Dabar istorinį momentą primena ir rekordus gerinantis filmas „Trys sekundės“. Pokalbyje su M.Paulausku pabandėme atskirti, kiek filme yra realybės atspindžių, ir kiek - fantazijos. Pasak olimpinio čempiono, fantazijos yra nemažai. Nepaisant to, M.Paulauskas yra įsitikinęs, kad jaunimui būtų naudinga susipažinti su šia istorija. Ji primena, kad niekada negalima nuleisti rankų.

Olimpine istorija pagrįstas filmas Rusijoje sulaukė milžiniško susidomėjimo. Dar sausį jis pagal surinktas pajamas pakilo į antrąją vietą tarp visų laikų pelningiausių kino juostų. Aukščiau yra tik „Įsikūnijimas“, bet „Trys sekundės“ (originalus pavadinimas - „Dviženije vverch“) startavo net geriau už jį. Prognozuojama, kad ir „Įsikūnijimas“ bus aplenktas.

Filmo sėkmė nestebina, nes Miuncheno istorija buvo nuostabi pati savaime, jai nereikia daug pagražinimų. „Visus 45 metus prisimindavau tą finalą. Manau, kad tas paskutines 3 sek. prisimena visi žaidėjai, kurie ten buvo“, - sakė M.Paulauskas.

- Norisi atskirti, kas filme buvo meninė išmonė, o kas atitiko realybę. Pavyzdžiui, filme rodoma, kad niekas netikėjo galimybe olimpinėse žaidynėse įveikti amerikiečius ir komanda tuo patikėjo tik trenerio dėka. Ar tikėjimą iš tiesų įkvėpė būtent treneris Vladimiras Kondrašinas?


- Mes amerikiečius įveikdavome pasaulio čempionatuose, draugiškuose turnyruose. Patirties turėjome. Dar 1968 m., kai rinktinei vadovavo Aleksandras Gomelskis, visas pasirengimas buvo skirtas būtent tam. Ruošėmės įveikti amerikiečius jau Meksiko olimpiadoje, tačiau pakišo koją tai, kad pusfinalyje pralaimėjome Jugoslavijai. Uždavinys visada buvo ne tik patekti į finalą, bet ir užimti aukščiausią vietą. Ir Miuncheno olimpinėse žaidynėse tam ruošėmės. Finalo rungtynėse viena iš V.Kondrašino gudrybių buvo ta, kad jis į startinį penketą išleido du gruzinus, kurie prieš tai nežaidė nė vienose rungtynėse. Jis įjungė du krepšininkus, kad žaidimas būtų panašesnis į amerikiečių. V.Kondrašinas norėjo žaisti amerikonišką krepšinį, kad patys amerikiečiai, su tuo susidūrę, nesusitvarkytų.

- Filme yra epizodas, kuriame komanda, ir ypač jūsų personažas, labai šaltai priima V.Kondrašiną pirmoje treniruotėje. Iš tiesų būta nepasitikėjimo?

- Kai ateina naujas žmogus, seni žaidėjai iškart nepuola prie jo rankas išskėtę ir dantis rodydami. Kiekvienas sportininkas turi kietą charakterį. Ateina naujas žmogus, vyksta susipažinimas su juo. Tačiau su V.Kondrašinu jau buvome pažįstami. 1970 m. su juo studentų universiadoje laimėjome finalo rungtynes su JAV rinktine. Ta rinktinė buvo gan stipri. Galbūt tai buvo pirmas žingsnis į olimpinę pergalę. Taigi V.Kondrašiną pažinojome. Susitikdavome ir TSRS čempionate, kuriame jis treniravo Leningrado komandą „Spartak“. Jis buvo komunikabilus žmogus, prieidavo, pasikalbėdavo įvairiais klausimais.

- Kalbėjote apie kietą sportininkų charakterį. Filme jūsų herojaus charakteris ypač kietas, M.Paulauskas jame yra labai impulsyvus. Ar žiūrėdami į personažą matėte save?

- Taip, mačiau. Noriu pagirti aktorių Žilviną Tratą. Po filmo jam dėkojau ir sveikinau su puikiu išpildymu. Žinoma, tai yra meninis filmas, galbūt prodiuseriai kai kur stengiasi charakterį parodyti dar kietesnį nei buvo iš tiesų. Tai yra improvizacija.

- Išties nuolat akcentuodavote, kad esate iš Lietuvos, kad tai nėra Rusija?

- Šito nebuvo, mes visi buvome TSRS rinktinės nariai. Net minčių nebuvo stengtis išreikšti labai griežtą nuomonę. Aš jaučiausi Lietuvos pilietis. TSRS komandoje mes dirbome savo darbą, ir aš asmeniškai dirbau savo darbą, nors širdyje buvau lietuvis. Jausdavau malonumą, kai, pavyzdžiui, Brazilijoje, visur būdavo parašyta, kad Modestas Paulauskas yra iš Lietuvos. Visi tai puikiai žinojo. Dėl to nebūdavo susikirtimų su kitais komandos nariais, tai - tik meninio filmo improvizacija.

- Viena ryškesnių siužeto linijų filme yra ta, kad jūs sulaukiate pasiūlymo emigruoti ir ketinate tai padaryti. Ši linija irgi yra visiška improvizacija?

- Tai, kas buvo parodyta filme, kad manęs jau laukia mašina ir aš jau važiuoju ta mašina, yra scenarijaus išmonė.

- Tačiau su užsienio lietuviais kelionėse susitikdavote?

- Taip, bet tai būdavo tik susitikimai. Iš pradžių nuvažiavus į Ameriką manęs net neišleisdavo apsilankyti pas lietuvius. Paskui jau išleisdavo, kai būdavo laisva diena, kad galėčiau pabendrauti su lietuviais. Jokių problemų dėl to nebuvo. Tačiau sėsti į mašiną ir išvažiuoti jie tikrai nesiūlydavo.

- Prisiminkite ne filmą, o pačias rungtynes. Sprendžiant pagal statistiką, asmeniškai jums tai nebuvo pačios sėkmingiausios rungtynės?

- Iš tiesų nebuvo. Teisinu tai tuo, kad išvakarėse pusfinalio rungtynėse su Kuba buvau rezultatyviausias žaidėjas, o finale staiga nepatekau į starto penketą. Manau, krepšininkai, buvę tokioje situacijoje, viską supranta. Pirmąsias 20 min. prasėdėjau ant suolo, psichologiškai perdegiau ir antrajame kėlinyje nesugebėjau įjungti aukščiausios pavaros. Nebebuvo užtikrintumo, tikrojo mano žaidimo. Stengiausi nepakenkti, darydamas netinkamus žingsnius. Dariau tai, kas, jaučiau, tuo momentu yra reikalinga. Tačiau per antrąją rungtynių pusę ant suolelio buvau prisėdęs tik labai trumpam.

- Po rungtynių amerikiečiai pareiškė protestą. Kaip prabėgo tos kelios valandos sprendimo belaukiant?


- Sėdėjome rūbinėje ne tai, kad nusiminę, bet pavargę. Buvo laukimo nežinomybė. Buvo minčių, kad kitą dieną galbūt teks peržaisti rungtynes. Sužinojome, kad FIBA prezidentas Viljamas Džonsas (William Jones) nutarė sušaukti kelių asmenų grupę, ji kelias valandas peržiūrinėjo tas kelias sekundes. Kai mums pasakė, kad sprendimas priimtas ir esame olimpiniai čempionai, palengva grįžome į olimpinį kaimelį, jau paryčiais. Tą naktį nemiegojome, ne miegas buvo galvoje.

- Kaip vertinate visą filmą. Jis - tik pramoga, ar kartu tai ir istorija, iš kurios dabar galėtų pasimokyti jaunimas, nematęs Miuncheno rungtynių?


- Manau, kad tai puiki istorija. Gaila, kad girdžiu sakant, jog į filmą eina daugiau vyresnės kartos žmonės. Gal nuomonė pasikeis, juolab kad filmo reitingai tokie aukšti, jis yra giriamas, ir ne be reikalo. Jaunimui būtų naudinga susipažinti su šia istorija. Viena iš pamokų - niekada nenuleisti rankų. Nei einant į rungtynes, nei joms vykstant, net jei atsilieki, niekada negalima sakyti, kad mes nelaimėsime. Visada reikia kovoti iki galo. Galų gale, jei ir pralaimėsi, galėsi pridėti ranką prie širdies ir pasakyti: aš padariau viską, ką galėjau. Tada viskas yra tvarkoje.


Faktai


Miuncheno olimpinių žaidynių krepšinio turnyro finalas įvyko 1972 m. rugsėjo 9 d. TSRS rinktinė finale pranoko JAV komandą rezultatu 51:50. Iki tol amerikiečiai nė vienose olimpinėse žaidynėse nebuvo pralaimėję nė vieno mačo.

Lemiamai atakai TSRS krepšininkai turėjo 3 sek. Po Ivano Jedeškos perdavimo per visą aikštelę pergalingą metimą pataikė Aleksandras Belovas.

Modestas Paulauskas buvo TSRS rinktinės kapitonas. Finale jis pelnė 3 tšk., bet per visą olimpinį turnyrą buvo vienas svarbiausių komandos žaidėjų. M.Paulausko taškų vidurkis buvo 11,1.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder