Olimpinė istorija: nuo asmeninių Hitlerio žaidynių iki „Kraujo baseine“

Taisyklė laikytis taikos pažeidžiama kone per kiekvienas žaidynes

Senovės Graikijoje olimpinių žaidynių laikotarpis buvo skirtas pagerbti dievams ir neįtikėtinų jėgų turintiems atletams, kurie varžėsi įvairių sporto šakų rungtyse. Daugiau nei prieš 2500 metų (maždaug 776 m. prieš mūsų erą) prasidėjusios olimpinės žaidynės tapdavo taikos laikotarpiu – per jas kariaujančios pusės paskelbdavo paliaubas.

Tokia buvo ir modernių žaidynių pradininko prancūzų pedagogo ir istoriko Pierre`o de Coubertino idėja – viena didele sporto švente suvienyti visas tautas. Olimpinių žaidynių taisyklės su laiku keitėsi – jos pradėtos skirstyti į vasaros ir žiemos, atsirado daugiau sporto šakų, tačiau taikos ir tautų vienybės jausmas išliko nepakitęs – bent jau tiek, kiek jis yra deklaruojamas oficialiai.

Vienas kertinių sporto varžybų aspektų – visi turi laikytis taisyklių. Tačiau dabar, kai jau galime pažvelgti iš 150 metų perspektyvos, akivaizdu, kad taisyklė laikytis taikos pažeidžiama kone per kiekvienas žaidynes.

XX a. valstybės neperėmė senovės graikų palikimo – užuot per olimpiadą nutraukus karą, daroma atvirkščiai – dėl karo nerengiamos žaidynės. Taip nutiko 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau, tankams sustojus ir suskaičiavus nuostolius bei aukas, konfliktai nesibaigdavo – Pirmasis pasaulinis turėjo įtakos 1920 m. Antverpene (Belgijoje) vykusioms žaidynėms. Buvusios Centrinės sąjungos šalys ir jų rėmėjos – Austrija, Vokietija, Vengrija bei Turkija – nebuvo pakviestos dalyvauti.

Estijos sporto muziejaus/Europeana nuotr.

Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“

1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Daugelis tarptautinių organizacijų bei politikų ragino žaidynes boikotuoti, kiti siūlė jas perkelti kitur. Ispanijos vyriausybė kartu su socialistinėmis grupuotėmis organizavo atskirą renginį – Tautų olimpiadą, kurią nutraukė šalyje prasidėjęs pilietinis karas.

Daugiausia susirūpinimo kėlė faktas, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer. Kai kurios šalys, norėdamos apsaugoti savo atletus, neįtraukė žydų kilmės sportininkų į savo komandų sudėtį.

Tarptautinėje bendruomenėje dėl nacistinės politikos kilęs nerimas iš dalies pasiteisina – Hitlerio atsisakymas paspausti ranką amerikiečių šuolių į tolį medalininkui Jesse`iui Owensui buvo laikomas kaip juodaodžio sportininko ignoravimas – tačiau kai kurie komentatoriai pastebi, kad fiureris norėjo sveikinti tik vokiečių laimėtojus.

Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, Europai stengiantis atsilaikyti prieš Hitlerio ir jo sąjungininkų kariuomenę, olimpinės žaidynės nevyko tiek 1940 m., tiek 1944 m., karui besitęsiant. Tradicija buvo atnaujinta dar po ketverių metų Londone. Dviem svarbiausioms Ašies šalims – Vokietijai ir Japonijai – buvo uždrausta dalyvauti. Sovietų Sąjunga, nors ir buvo pakviesta, nusprendė savo sportininkų nesiųsti.

Europeana nuotr.

Konfliktai persikėlė ir į varžybas

Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos.

1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Egiptas, Irakas ir Libanas atsisakė dalyvauti dėl Sueco kanalo krizės, kai Egiptui užėmus kanalą, į šalį įsiveržė Izraelio, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos kariuomenė.

Kinija, likus dviem savaitėms iki žaidynių pradžios, paskelbė nedalyvausianti dėl to, kad jose leista dalyvauti nepripažinto Taivano komandai (ji buvo pasivadinusi „Fumosa“).

Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. Šis konfliktas persikėlė ir į sportines varžybas – vykstant vandensvydžio rungtynėms tarp abiejų šalių, sportininkai nesivaržydami liejo savo įtūžį vienas kito atžvilgiu. Konfliktas, vadinamas „Krauju baseine“, kilo tarp vengrų sportininko Ervino Zadoro ir sovietų atstovo Valentino Prokopovo.

The Wellcome Library/Europeana nuotr.

Maskvos žaidynėse „kraujo dopingas“

1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Palestinos grupuotė „Juodasis rugsėjis“ paėmė į nelaisvę ir nužudė 11 Izraelio olimpinės rinktinės narių – sportininkų, trenerių ir teisėjų.

Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje. Šis draudimas sukėlė nepasitenkinimą, daugybė šalių boikotavo žaidynes – be Taivano, dalyvauti atsisakė ir Kinija, nes Tarptautinis olimpinis komitetas nepripažino bendros kinų delegacijos.

Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980–1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Žaidynėse atsisakė dalyvauti ir daugybė kitų šalių, todėl į vasaros olimpiadą atvyko tik 80 valstybių – tai vienas mažiausių skaičių istorijoje.

Prie boikoto prisidėjusios šalys Pensilvanijos universitete, JAV, surengė alternatyvų renginį – „Liberty Bell Classic“, dar vadinamą Olimpinio boikoto žaidynėmis.

Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos. Vienintelė Rytų bloko šalis, nepaklususi įsakymui boikotuoti olimpiadą Amerikoje, buvo Rumunija – šios šalies delegacija atidarymo šventėje buvo plojama atsistojus.

1989 m. Australijos senato pateiktoje ataskaitoje buvo pareikšta, kad olimpinės žaidynės Maskvoje gali būti vadinamos Chemikų žaidynėmis, nes vargu ar bent vienas medalį laimėjęs sportininkas nevartojo dopingo preparatų. Per šias žaidynes užfiksuoti „kraujo dopingo“ atvejai – prieš startą medalius laimėjusiems bėgikams būdavo perpilama daugiau nei litras kraujo. Tai vienas pirmųjų garsių pareiškimų apie dopingo vartojimą olimpinėse žaidynėse.

Edinburgo universiteto/Europeana nuotr.

XXI a. olimpinės žaidynės neapsieina be dopingo skandalų

Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų – 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų – iš Rusijos. Per kitas vasaros olimpines žaidynes Londone, Didžiojoje Britanijoje, dėl tos pačios priežasties apdovanojimų neteko 13 Rusijos sportininkų.

Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Sočio miestas yra labai arti Abchazijos – teritorijos, dėl kurios kilo konfliktas, – sienos.

Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų. Jos pareiškė kritiką homofobiškai Rusijos politikai, tos pačios lyties poroms taikomiems suvaržymams.

Sočio žiemos olimpinės žaidynės tapo brangiausiu sporto renginiu istorijoje, bet skirti pinigai nenuslėpė vis garsiau skambančių kaltinimų dėl valstybinio dopingo tinklo, į kurį yra įsitraukę sportininkai, treneriai ir politikai.

2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų – kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Bijodama susidorojimo, lengvaatletė su visa šeima išvyko į JAV.

Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą. Rusijos atletikos komandoms buvo uždrausta dalyvauti visose pasaulinėse varžybose.

2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011–2015 m. mažiausiai tūkstantis Rusijos sportininkų, besivaržiusių svarbiausiuose sporto renginiuose (taip pat ir žiemos bei vasaros olimpinėse žaidynėse) vartojo dopingo preparatus.

43 Sočyje pasirodę rusų atletai buvo diskvalifikuoti, iš jų atimta 13 medalių.

Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Likus dienai iki Rio de Žaneiro žaidynių, Tarptautinis olimpinis komitetas išteisino 278 atletus, bet 111 dopingo vartojimu apkaltintų atletų kelialapių į žaidynes neteko. Dauguma sportininkų, kuriems buvo leista dalyvauti varžybose, pasirodė nešini nepriklausomų olimpiečių vėliava.

Europeana nuotr.

Korėjoje – ypatingos saugumo priemonės

Dopingo skandalas lydi ir penktadienį prasidėjusias žiemos olimpines žaidynes Pjongčange, Pietų Korėjoje. Tarptautinis olimpinis komitetas uždraudė dalyvauti žaidynėse visai Rusijos delegacijai. Tie sportininkai, kurie buvo pripažinti kaip „švarūs“, galėtų pasirodyti kaip olimpiečių iš Rusijos komanda.

Kadangi šių metų olimpinės žaidynės vyksta Pietų Korėjoje, šalies įtempti santykiai su Šiaurės Korėja taip pat atsidūrė dėmesio centre. Po ilgų derybų nuspręsta, kad Šiaurės Korėjos delegacija vis dėlto atvyks į Pjongčangą. Šis sprendimas turėtų sumažinti tikimybę, kad Kim Čen Unas per žaidynes lieps įvykdyti branduolinio ginklo bandymą arba kitaip sutrukdys jų eigą.

Pietų Korėjos vyriausybė uždraudė 36 tūkst. užsieniečių įvažiuoti į šalį. Imtasi ir papildomų saugumo priemonių – visoje šalyje atliekamos pratybos, turinčios paruošti visiems įmanomiems scenarijams – nuo sportininkų paėmimo į nelaisvę iki cheminio ginklo panaudojimo.

Šių metų olimpinių žaidynių šeimininkai taip elgiasi ne be pagrindo – 1987 m., likus 10 mėnesių iki vasaros olimpiados Seule pradžios, Šiaurės Korėjos agentai paliko sprogmenį „Korean Air“ lėktuve – per katastrofą žuvo visi lėktuve buvę 115 žmonių.

Ketvirtadienį Šiaurės Korėja surengė įspūdingą karinį paradą. Jis skirtas 70-osioms valstybės kariuomenės įkūrimo metinėms. Paprastai paradas vyksta balandį, bet šiemet jis buvo atkeltas į dieną prieš olimpines žaidynes. Nors JAV ragino šio sumanymo atsisakyti, Šiaurės Korėja pareiškė, kad niekas negali jai nurodinėti.

Nors pastaruoju metu įtampa padidėjusi, žaidynėse dalyvaus 22 Šiaurės Korėjos sportininkai, įskaitant ir bendrą Korėjos moterų ledo ritulio komandą. Abiejų šalių delegacijos per atidarymo ceremoniją žengs po bendra mėlyna ir balta susivienijimo vėliava.

Nors yra nemažai abejojančių, kad toks taikos demonstravimas turės ilgalaikį efektą ir paveiks tarptautinėje erdvėje vyraujančią įtampą, tikimasi, kad šių metų olimpinės žaidynės gali padėti išspręsti daugiau nei pusę amžiaus trunkantį konfliktą ir tapti taikos šaukliu – kaip ir buvo sumanę žaidynių pradininkai antikos laikais.