Mūsų parolimpiečiams - Klaipėdos medaliai

Klaipėdos miesto vadovas antradienį parolimpiečius pasikvietė į miesto rotušę ir už nuopelnus Klaipėdos sportui apdovanojo Klaipėdos miesto medaliais.

R. Adomaitienės mamai ir trenerei Alginai Marijai Vilčinskienei bei A. Navicko treneriui Liudvikui Mileškai įteikti padėkos raštai.

"Jūs Klaipėdos ir visos Lietuvos vardą garsinate pačiu garbingiausiu tikslu. Jūsų pasiaukojimas ir nuoširdus darbas, pirmiausia įveikiant save, žavi tiek mane, tiek daugelį aplinkinių. Nors jūs parolimpinėse žaidynėse medalių neiškovojote, tačiau pelnėte pačią didžiausią pergalę - prieš likimo mestus išbandymus. Galiu drąsiai pasakyti, kad Klaipėda jumis didžiuojasi", - sveikinimo kalbą rėžė V. Grubliauskas.

Prie sveikinimų prisidėjo ir Klaipėdos sporto vadas Saulius Paliulis.

"Jūs esate pavyzdys visiems sportininkams, įskaitant ir sveikuosius. Jūsų pasiaukojamas darbas negali nežavėti", - teigė S. Paliulis.

Trūksta pinigų gydymo prietaisui

R. Adomaitienė ir jos mama akcentavo, kad Rio de Žaneire kaustė jaudulys, tačiau visus kūno skausmus ir bėdas privalėjo pamiršti, kadangi buvo vienas tikslas - kuo geriau atstovauti savo šaliai.

"Kai varžiausi Rio de Žaneire, pamiršau apie savo negalias. Tiesiog privalėjau pasirodyti kuo geriau. Deja, šuolio į tolį varžybose iki medalio pritrūko vos vieno centimetro - likau ketvirta", - sakė R. Adomaitienė.

A. M. Vilčinskienė išdavė paslaptį, kad jos dukrą nuolat kamuoja įvairūs kūno skausmai.

"Ramunė man prieš varžybas sakė: "Reikia žūtbūt iškovoti medalį, kad gautume premiją ir galėtume įsigyti gydomąjį lazerį." Deja, nepavyko iškovoti medalio ir minėtojo lazerio įsigyti neišgalime. Ieškome žmonių, kurie mums galėtų padėti. Juk tai sporto ir visos Klaipėdos garsinimo labui", - pabrėžė parolimpietės trenerė.

Tiek R. Adomaitienė, tiek A. Navickas tikisi, kad 2020 metais vyksiančios Tokijo parolimpinės žaidynės jiems bus sėkmingesnės.

"Ramunė šiame sporte jau daugelį metų, o aš prieš ketverius metus patyriau traumą ir parolimpinėms žaidynėms pradėjau ruoštis, apie tai svajoti tik prieš dvejus metus. Pirmoji svajonė - dalyvauti žaidynėse išsipildė, kitoje parolimpiadoje jau norėčiau pasiekti geresnių rezultatų", - sakė A. Navickas. Jis Rio de Žaneire vyrų vienviečių valčių B finale 1000 m distanciją įveikė per 5 min. 10,21 sek. ir finišavo ketvirtas. Bendroje įskaitoje A. Navickui atiteko 10-a vieta tarp 12 dalyvių.

Likimo išbandymai

Jau ne kartą rašėme, kad A. Navicko gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė prieš ketverius metus, kai jis patyrė skaudžią traumą, kuri jį prisukaustė prie neįgaliojo vežimėlio.

"Bėgau nuo civilizacijos pas močiutę, kuri gyvena miškingoje vietovėje. Ten buvo ir kažkas panašaus į kalnų trasą. Tai su bičiuliu dviračiais "pavarėm" taip, kad persiverčiau. Ir susilaužiau stuburą. Bet nepuoliau į depresiją, neaimanavau. Atvirkščiai, buvau dėkingas likimui už pamoką. Galėjo būti ir blogiau, nes, neturėdamas vairavimo teisių, automobiliu lėkdavau, galima sakyti, žaibu. Ištikus nelaimei, iš manęs būtų likęs blynas... Negaliu sakyti, kad susilaužęs stuburą euforiškai džiūgavau. Buvo ir nevilties minučių. Bet gal po metų, po visų reabilitacijų sugrįžo noras aktyviai gyventi, o ne verkšlenti, tuo labiau pulti į alkoholio ar kokius kitus liūnus", - kalbėjo irkluotojas.

Dar dramatiškesnius gyvenimo išbandymus iškentė R. Adomaitienė. Ji prieš bemaž 20 metų pateko į tragišką eismo įvykį.

R. Adomaitienė kartu su vyru vyko automobiliu ir susidūrė su traukiniu, Ramunės vyras žuvo, o ji buvo sunkiai sužalota, mėnesį gulėjo lovoje be gyvybės ženklų komos būklės.

"Gydytojai kalbėjo, kad išsaugoti gyvybę beveik nėra šansų. Tačiau Ramunei padėjo nežmoniškas pasišventimas, charakteris, noras ir ryžtas gyventi. Šios savybės jai padeda ir sportuojant. Pasakysiu atvirai, labiau pasišventusio sportui žmogaus nesu sutikusi", - teigė čempionės mama ir trenerė A. M. Vilčinskienė.

Po to, kai R. Adomaitienė atsigavo po komos, sveiko itin sparčiai.

"Medikai prognozavo, kad likusį gyvenimą praleis neįgaliųjų vežimėlyje, tačiau ji visomis pastangomis stengėsi tai paneigti: Palangoje per reabilitacijos laikotarpį stengėsi ištrūkti iš vežimėlio, negalėdama paeiti, tiesiog šliaužė žeme. Darė viską, kad tik nesėdėtų jame, - apie dukros ryžtą ir užsispyrimą kalbėjo A. M. Vilčinskienė. - Pakilti iš ligos patalo padėjo sportas. Ji nuo vaikystės atkakliai sportavo, buvo daugkartinė daugiakovės prizininkė."

MEDALIAI. Štai tokie medaliai buvo įteikti Ramunei Adomaitienei ir irkluotojui Augustui Navickui.

Praėjus 1,5 metų po tragiškos avarijos, Ramunė pasirodė sporto arenose ir profesionalios sportininkės karjerą tęsia iki šiol.