Mažylis ir tautos širdžių čempionai

Rezultatas subyrėjo į akmenis, galutinėje automobilių klasės įskaitoje užima 26-oji vieta. Pozicija gerokai prastesnė nei pernai, lietuvių rekordas nepagerintas, tačiau komandos nuoširdumas ir paprastumas papirko visus, į gimtinę grįžę Vaidotas ir Saulius sulaukė didžiulio palaikymo.

- Po Dakaro ralio jau praėjo beveik savaitė, kaip jaučiatės, ar pavyko bent kiek pailsėti? - „Vakaro žinios“ paklausė Vaidoto Žalos.

- Apie poilsį dar nėra kada galvoti. Kol kas grafikas vis dar įtemptas, dar turbūt pora savaičių tokių bus. Manau, kažkada tiesiog reikės dėti tašką ir išvažiuoti dviem savaitėms į „niekur“. Tuomet ir bus poilsis, nes dabar dar vyksta procesas (šypsosi).

- Dažnai sportininkams tas „povaržybinis“ susitikimų ir interviu maratonas būna sunkesnis nei pačios varžybos. O jums?

- Galima sakyti, jog tai irgi tam tikra darbo dalis. Galbūt čia lengviau nei važiuoti dykumoje, tačiau grįžome su „nusėdusiomis baterijomis“, tad maratono bėgti dabar turbūt negalėčiau (juokiasi). Nors, apskritai, viskas gerai. Nuotaika tokia „pusė velnio“, niekas čia mūsų nemuša už nuotykius. Taigi judame į priekį.

- Ar kasmet, grįžę iš Dakaro, pastebite, jog sulaukiate vis didesnio visuomenės dėmesio, kad šios lenktynės mūsų šalyje nuolat populiarėja? Kaip buvo šiemet po finišo?

- Šiais metais, kai grįžome, tai labai ryškiai pasijautė. Ten, dykumoje, nelabai turime kada domėtis, ten nelabai jaučiasi, o kai grįžti, supranti, kiek čia reikalų. Šiemet tas žingsnis į priekį buvo ryškiausias. Viskas susideda iš mažų detalių - ir pasitikimo oro uoste, ir gautų žinučių, ir žmonių bendravimo.

Tai džiugina ir suteikia vilties, kad ir vėl ten galėsime atsirasti. Nors, atrodo, pernai grįžome su geresniu rezultatu (12-oji vieta bendrojoje automobilių klasės įskaitoje - aut. past.), tačiau šiemet galbūt pirma diena visus labai nudžiugino. Paskui drama sudomino. Nežinau, kodėl taip įvyko, turbūt belieka tik filosofuoti. Tačiau kol kas įspūdis teigiamas.

- Būna ir tokių atvejų, kad tauta sportininką myli tik tiek, kiek jis aukso medalių parveža, o iškart po pirmo suklupimo, nuo jo nusisuka. Tačiau jūsų atveju, panašu, jog paskutinis skausmingas Dakaro etapas jus padarė tautos širdžių čempionais.

- Manau, mes vis dar naudojamės pirmosios Dakaro ralio dienos kreditu (juokiasi). Pirmojo etapo rezultatas, kai finišavome pirmi, buvo šokas ir mums, ir visam pasauliui. Galbūt tai ir gelbėja, pataiso bendrą vaizdą. Jei būtume tiesiog atvažiavę ir dar pabaigoje prisidirbę reikalų, manau, tiek gerų emocijų nebūtų. O dabar taip išėjo, kad viskas buvo banguotai, tačiau su geromis emocijomis.

- Kokį pažymį parašytumėte savo ekipažui ir automobiliui už „Dakar 2020“?

- Automobilis turbūt gautų aštuonetą. Pats važiavimas su „Mini“ buvo tikrai vertas dešimtuko. Tai tikrai tobuliausias automobilis, kokį tik esu vairavęs Dakare. Ir tai apskritai viena tobuliausių technikų, kurią dabar galima sutikti Dakare. Tačiau galbūt šiek tiek mus nuvylė tas menkas gedimas, „suvalgęs“ dvi valandas.

Tiesa, tai nėra dažnas atvejis. „X-Raid“ komanda sako, jog tai pirmas atvejis per penkerius metus, o automobilių jie turi daug, kilometražą susuka didelį. Taigi statistinė tikimybė yra nedidelė.

Tačiau tuo metu vis tiek šiek tiek nusivylėme. Tačiau važiavimo prasme, visi kilometrai „sukosi“ labai džiugiai, „kaifavau“ nuo lėkimo, ypač nuo greitų sekcijų. Kalbant apie balą ekipažui, panašu, kad dar turime daug ką išmokti. Vietomis spustelėjome smagiai, kitur - pasisėmėme klaidų. Tačiau gyvenimas juda į priekį, tikiuosi, jog ir mes judame į priekį. Kol nepradėsi vėl važiuoti, tol nesuprasi, kiek progreso padarei.

- Žinoma, daug „dėmesio sulaukė“ 12-asis etapas, tačiau, žvelgiant į visą Dakarą, kas šiemet buvo sunkiausia? Ar vis dėlto ta paskutinė diena ir pareikalavo daugiausiai jėgų, energijos?

- Turbūt turėjome tris tokius elementus, kurie buvo sunkesni. Pirmiausia - trečiasis etapas, kai „paklojome“ šešis ratus. Tai labai smarkiai kirto per pasitikėjimą ir praktiškai visi kiti likę akmenynai, kuriais teko važiuoti per likusį Dakarą, manau, buvo per daug konservatyvūs.

Tiesiog vėl nesinorėjo grįžti į tą stadiją, kai „dūžta“ ratai. Taip pat nušokęs dirželis „suvalgė“ tam tikrą energijos dalį, nes iki tol dar turėjome vilties, kad galime „pasišakoti“, kažkokį rezultatą suformuoti. Paskui beliko važiuoti iki finišo ir pabaigti darbą iki galo.

O trečiasis dalykas turbūt buvo Sauliaus sveikatos negalavimai. Per antrąją Dakaro dalį tai „suvalgė“ daug nervų, nes visą važiavimą buvo įtampa. Tiek Sauliui buvo skausminga, tiek mane tai stipriai blaškė. Nenorėčiau daugiau atsidurti tokioje situacijoje, kai važiuoji tokioje ekipažo agonijoje. Tie kilometrai buvo sudėtingi - buvo ir labai sunkių akimirkų, ir ramesnių vietomis. Tačiau apskritai tai buvo netikėtas iššūkis ir su juo susidorojome tik per plauką.

- Kas kiekvienoje tokioje situacijoje neleidžia palūžti ir visko mesti, kas vis tiek veda į finišą?

- Viskas čia labai paprasta. Mes puikiai jaučiame atsakomybę partneriams, žiūrovams, visiems palaikantiems. Nėra net minties apie pasidavimą. Net, jeigu paskutinę dieną Sauliui buvo tikrai labai sunku, vietomis turbūt jis būtų mielai išlipęs iš mašinos, nes skausmas buvo žvėriškas.

Tačiau vis tiek visą laiką žinojome, kad reikia judėti į priekį. Apie pasidavimą jokios kalbos nebuvo net ir pačioje juodžiausioje situacijoje. Manau, per tuos metus išmokome, kad visą laiką reikia judėti į priekį. Pasidavimui nėra jokio pasiteisinimo. Vienintelis pasiteisinimas galbūt buvo antri dalyvavimo Dakare metai, kai sprogo variklis. Tuomet jau nieko negali padaryti.

Tačiau, jeigu kažką gali padaryti, visą laiką ir stengiesi tai padaryti. Ir dar padaryti taip, kad galbūt pagal situaciją spėtum į tam tikras rezultatyvias normas.

- Ar po tokio skausmingo finišo ilgai dar galvojote „kas būtų, jeigu būtų“, jeigu rezultatas nebūtų subyrėjęs į akmenis?

- Tikrai ne, nes po to gedimo, kuris iš mūsų atėmė dvi valandas, suvokėme, kad pasitraukėme iš galutinės įskaitos eilutės, kurioje dar galėjome pasvajoti apie geriausio lietuvių rezultato pagerinimą. Tuomet tiesiog važiuoji kiekvieną dieną ir stengiesi padaryti savo darbą gerai.

Tačiau mintimis tu jau būni kitame Dakare ir galvoji, kaip pasitempti, ištaisyti klaidas, kad kitąmet vėl galėtume dairytis į itin gerą sportinį rezultatą galutiniame finiše. Iš tikrųjų netgi keistas jausmas, kai važiuoji viename Dakare, o mintimis jau esi kitame.

- Koks jausmas būti pirmu, kad ir vieną dieną?

- Iš tikrųjų nepatikėjau iki pat vakaro - tol, kol pas mane į palapinę neatėjo prancūzų televizija dėl interviu. Iki to vis dar galvojau, kad viskas gali pasikeisti, jog kažkas kažko neužfiksavo.

Tačiau tos pirmos dienos yra gana intensyvios. Žinoma, būti pirmam buvo malonu, tačiau to nesureikšminau, nes puikiai suprantu, kad tai yra maratonas, tai yra viena diena iš 12. Dėl tokio pirmo finišo, geriausiu atveju, galime tapti labiau matomi ateityje. Tačiau vis tiek darbą reikia daryti į priekį. Kai dabar pagalvoju, ta pirma diena mums užkrovė ir papildomą stresą.

Antrą ir trečią dienomis turbūt per daug „pasportavome“ ir tie ratai „dužo“ tik dėl to, kad bandėme išlaikyti savo tempą lyderių trejetuke, važiuoti tarp „Mini“ bagių. Tačiau tai ne visada yra racionali strategija, nes buvo labai greitas Dakaras ir bandymas vaikytis kelių sekundžių yra pakankamai rizikinga.

- Kiek patiko nauja Dakaro vieta - Saudo Arabija? Ar galite palyginti trasas čia ir Pietų Amerikoje?

- Žinoma, Pietų Amerika turi didelį žavesį, ten tikrai puikus kraštas, žmonės su didelėmis emocijomis ir mums visada buvo malonu ten sugrįžti. Tačiau Saudo Arabija mus tikrai džiugiai sutiko, grįžome maloniai nustebinti. Taip, tai šalis, kuri religiškai dar labai konservatyvi.

Išvažiuodami prisiskaitėme įvairių gandų ir grasinimų, kaip gali blogai baigtis, jei darysite vienaip ar kitaip. Tačiau atvažiavus į vietą, to nesijaučia. Žmonės labai draugiški, turizmas ten dar šviežias reiškinys. Gatvėje jie stoja, signalizuoja, prašo atidaryti langą, klausia, iš kur esi, sveikina atvykus į jų šalį. Aišku, yra ir tam tikrų niuansų, pavyzdžiui, kiauliena, alkoholis, moterų teisės.

Prie tų dalykų reikia šiek tiek priprasti. Tačiau, kaip vietiniai sakė, Saudo Arabija sparčiai keičiasi. Nepalyginsi, kas buvo prieš pusę metų ir dabar. Manau, tai teikia vilties ir artimiausius ketverius metus tai bus puiki lokacija šiam renginiui. Trasa buvo daug ilgesnė nei Peru, bet galbūt buvo kiek per daug supergreitų sekcijų, kurios nebuvo itin techniškos.

Skaitydamas spaudoje apžvalgas suprantu, kad organizatoriai tai supranta ir galvoja, kaip įvesti daugiau techniškumo į Dakarą kitais metais. Jau kalbama, jog beveik garantuotai bus įvesta ir kita šalis. Vyksta evoliucija. Pirmas Saudo Arabijos Dakaro blynas neprisvilo, bet erdvės tobulėjimui yra.

- Tad kitąmet planuojate grįžti į Dakarą?

- Tikrai norime. Manau, galime sakyti, jog planuojame. Tačiau norint susidėlioti galimybes, dar reikia padirbėti.