Lietuvoje rungtyniaujantis futbolininkas iš Ispanijos: "niekada anksčiau nežaidžiau ant sniego"

Fbk-kaunas.lt pasidomėjo, kaip Juan'ui sekasi Lietuvoje, kaip pradėjo futbolininko karjerą ir ką veikė Afrikoje iš kurios ir atvyko į mūsų kraštą. 30-metis krašto saugas rungtyniavo Ispanijoje, Danijoje, taip pat savo jėgas išmėgino ir dulkėtose aikštelėse Afrikoje, kur atlikdamas savanorio misiją, rūpinosi vietos vaikais.

Kalbėdamas apie Lietuvą, ispanas pabrėžė itin mėgstantis lietuvišką virtuvę, o taip pat pažymėjo gerokai lėtesnį gyvenimo tempą. Tačiau Juan'as taip pat ir susikrimtęs, jog tokia ekipa, kaip „Kaunas" šiuo metu yra prispausta didelių bėdų ir tik sirgalių dėka apskritai neišnyko.

Juan'ai, kada ir kodėl atvykai į Lietuvą?

Į Lietuvą atvykau prieš porą mėnesių, rugsėjo 1-ąją. Mano draugė Eglė yra iš Lietuvos, tad po mūsų bendro gyvenimo Afrikoje mes nusprendėme sugrįžti į Europą. Ji man pasiūlė atvykti į Lietuvą ir nesunkiai mane įtikino.

Kai kuriems žmonėms tai gali atrodyti gana keistai - juk daugiau žmonių Lietuvą palieka, o ne į ją atvyksta, tačiau man patinka pažinti naujus žmones, naujas vietas ir naujas kultūras. Juk gyvename tik kartą ir tuo reikia naudotis, todėl dabar esu labai laimingas ir manau, kad šioje šalyje pasiliksiu ilgam.

Lietuvoje žiemos metu būna labai šalta. Ar tu tam jau pasirengęs?

Taip, jau nusipirkau žieminius batus, rūbus, pirštines, šaliką - tai nebus labai nauja, kadangi man jau teko praleisti vieną žiemą Danijoje 2010-aisias, kur taip pat buvo labai šalta, o sniego buvo man iki kelių. Tiesa, mano mergina sakė, kad čia bus dar šalčiau, tad apie tai galėsime pakalbėti vasario mėnesį (šypsosi).

Be to, aš buvau susirgęs, jau antrąją savaitę Lietuvoje, nors tuomet dar net nebuvo šalta. Galiu pasakyti, jog tai buvo baisiausias peršalimas kokį aš esu turėjęs - gerą savaitę jaučiausi blogai, kai paprastai Ispanijoje tai trunka ne daugiau, nei 3 dienas. Net savo pirmąją treniruotę su F.B.K. klubu turėjau dėl to praleisti, todėl dabar darau viską, kad taip nenutiktų dar kartą.

O ką mūsų šalyje veiki laisvalaikiu?

- Na, čia Lietuvoje laisvą laiką leidžiu su savo mergina. Jei oras geras, mėgstame išeiti pasivaikščioti po senamiestį, kartais nueiname į „Akropolį", aplankome jos šeimą, ypač dukterėčią Ugnę ir sūnėną Gustą.

Su savo šeima ar draugais iš Ispanijos bendrauju per „Skype" ar „Facebook". Taip pat kiekvieną savaitgalį seku Ispanijos futbolo lygą. Be to, kadangi aš jau Kaune, esu Kauno „Žalgirio" fanas - einu į jų rungtynes „Žalgirio arenoje", juolab šį sezoną jie pradėjo labai gerai. Bet, manau, dabar, artėjant žiemai, aš daugiau laiko praleisiu namuose.

Nors kalbamės angliškai, tačiau gal jau moki bent keletą lietuviškų žodžių?

- Tiesą pasakius, daug nežinau - tik būtiniausius, kuomet reikia išlipti iš autobuso, pasisveikinti su žmonėmis ir kai kuriuos pavienius žodžius. Išmokti lietuvių kalbą yra vienas iš iššūkių, kuriuos sau čia išsikėliau. Namuose su savo mergina kalbuosi angliškai arba portugališkai, tad iki šiol nejaučiau poreikio mokytis lietuvių kalbos, tačiau dabar jau jaučiu poreikį mokytis, ypač kuomet būnu su komandos nariais ar lankant mano lietuvišką šeimą. Be to, turiu pasakyti, kad labai daug žmonių Lietuvoje kalba angliškai bet ispaniškai, deja - ne.

Žiemos metu turėsiu daugiau laisvo laiko, tad jau dabar planuoju studijuoti 3-4 kartus per savaitę. Gal kitą interviu galėsime atlikti jau lietuviškai (šypsosi).

Ką žinai apie lietuvišką kultūrą, maistą?

Lietuvių kultūra skiriasi nuo ispaniškos. Ispanijoje mažiau laiko praleidžiame namuose ir daugiau laiko leidžiame su draugais, lankomės baruose ar einame į paplūdimį. Lietuvoje, mano nuomone, galbūt ir dėl oro sąlygų, daugiau laiko praleidžiama namuose su šeima. Manasis gyvenimo tempas čia kur kas lėtesnis, nei Ispanijoje.

Vienas dalykas ką aš mėgstu Lietuvoje, tai maistas. Man patinka tokie patiekalai kaip cepelinai, koldūnai, balandėliai ar šašlykai. Kartą per savaitę mes paprastai einame į restoraną valgyti lietuviškų patiekalų, nors turiu pasakyti, kad mano mergina gamina labai gerai.

Man taip pat labai patinka saldumynai - mėgstu spurgas. Taip pat mėgstu eiti į Laisvės alėją, atsigerti kavos ir valgyti spurgas toje įžymiojoje spurginėje (šypsosi).

Aš turiu dar daug ką pamatyti, paragauti, sužinoti apie lietuvišką maistą, kultūrą, tradicijas - aš visuomet sakau, kad atvykęs į naują vietą tu turi prie jos pritapti, o ne atvirkščiai ir manai, kad kol kas man sekasi gerai.

Žinome, jog kurį laiką gyvenai Afrikoje. Ką ten veikei?

Taip, aš 6 mėnesius gyvenau Mozambike bei metus ir 8 mėnesius Angoloje.

Esu sporto mokytojas, todėl nevyriausybinių organizacijų pagalba, po pasiruošimo laikotarpio Danijoje, turėjau galimybę nuvykti į Afriką. Tai buvo svajonė, kurią turėjau dar būdamas vaikas, o sulaukus 27-erių supratau, kad atėjo laikas tai svajonei išsipildyti.

Mozambike dirbau mokykloje - vaikų namuose su 800 vaikų. Dirbau mokytoju, socialiniu darbuotoju, taip pat buvau atsakingas už tokius projektus, kaip sveika mityba, sveikata, švietimas ir sportas tiek mokykloje, tiek ir bendruomenėje.

Na, o Angoloje dirbau projektų vadovu vienoje profesinėje mokykloje, kurioje mokėsi vaikai, kurių amžius nuo 12 iki 16 metų. Buvau atsakingas už raštingumo, sveikatos, higienos, sporto, statybų, bendruomenės vystymo projektus.

Galiu pasakyti, jog tai buvo fantastiškas laikotarpis mano gyvenime. Ten patyriau įvairiausius jausmus ir pakliuvau į tokias situacijas, kurias sunku patirti čia, Europoje. Manau, kad galėčiau apie tai parašyti knygą - galbūt vieną dieną tai ir padarysiu.

Kuomet mano kontraktas pasibaigė, kartu su savo mergina nusprendžiau grįžti į Europą. Jeigu kam įdomu, mano internetiniame puslapyje juansevilla.es galima rasti daugiau informacijos apie mano potyrius Afrikoje.

Gerai, pakalbėkime apie futbolą. Kada pradėjai žaisti šį žaidimą?

Kiek pamenu, futbolą žaidžiau visą savo gyvenimą. Atsimenu, kuomet su draugais bėgdavome po pamokų namo vien tam, kad galėtume kuo greičiau apsirengti futbolo aprangą ir žaisti gatvėje iki vėlumos. Žiema Ispanijoje ne tokia kaip Lietuvoje, tad žaidimas lauke jokių problemų nesukelia.

Pirmojoje komandoje žaidžiau jau nuo šešerių metų. Galima teigti, jog oficialiai futbolą žaidžiu 24 metus, o tai gana ilgas laiko tarpas.

Kokiuose klubuose žaidei per visą savo karjerą?

Žaidžiau Ispanijoje, Danijoje, Mozambike ir Angoloje (Afrikoje žaidžiau vietinėse lygose). Ispanijoje žaidžiau už CF „Ulldecona", CD „Batlló", „Mercat Nou", CD „Tajamar", CF „San Agustín" bei CF „Traiguera". Gimtinėje niekada nežaidžiau aukčiau nei trečiajame divizione, tačiau Ispanijoje jų yra net devyni. 2009-aisiais persikėliau į Daniją, ten žaidžiau už FC „Sydvest 05".

Mozambike (2010 m.) ir Angoloje (2011-2012 m.) žaidžiau su vietinėmis komandomis regioninėse lygose. Buvau treneris ir žaidėjas vienu metu. Žaidėme tiesiog savo malonumui lauke, pilname smėlio ir duobių, tad galite tik pabandyti įsivaizduoti, koks tai turėjo būti futbolas.

Kaip ir pats minėjai, futbolą žaidi jau 24-erius metus. Koks buvo įsimintiniausias karjeros įvykis?

Labai sunku išskirti tik vieną. Visada prisimenu savo pirmąsias mėgėjiškas rungtynes. Man buvo tik 15 metų ir žmogus atsakingas už CF „Illdecona" suteikė man galimybę keletą minučių žaisti už pirmąją komanda. Tuomet aš buvau labai laimingas, o jau po dviejų metų tapau pirmosios komandos nariu ir nors buvau tam per jaunas, žaidžiau visas rungtynes.

Mano manymu, geriausias mano sezonas buvo 2008-aisiais, kuomet atstovavau Madrido CD „Tajamar". Tą sezoną aš pelnydavau daug įvarčių ir jaučiausi geriau nei bet kada. Tačiau žaisti Danijoje taip pat buvo fantastiška. Pasiūlymas prisijungti buvo labai netikėtas, tačiau galiausiai rungtyniavau antrajame šalies divizione. Tai yra aukščiausias lygis, kuriame aš esu žaidęs.

Tiesa, rungtyniauti patiko visose komandose - susiradau daug draugų bei turėjau galimybę pamatyti ir išbandyti skirtingus žaidimo stilius.

Ką žinai apie F.B.K. „Kauno" ekipą?

Pirmą kartą apie FBK „Kauną" išgirdau 2008-aisiais, kuomet jie išspyrė Glazgo „Rangers" iš Čempionų lygos kvalifikacinių varžybų. Atsimenu, jog naujieną apie tai mačiau keliuose apie futbolą rašančiuose Ispanijos laikraščiuose.

Kai atvykau čia pirmą kartą 2010-aisiais, nusprendžiau paieškoti informacijos apie Lietuvos futbolo komandas ir pamačiau kad FBK „Kaunas" buvo pati žymiausia komanda, po nepriklausomybės atkūrimo laimėjusi daugiausią čempionatų ir rungtynių Lietuvoje, lyginant su kitomis šalies ekipomis.

Na, o dabar po visų problemų ir sunkumų su kuriais susidūrė šis klubas, aš matau labai ambicingą ir jaudinantį projektą, todėl labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėdamas būti to dalimi.

Jau spėjai sužaisti ir keletą draugiškų susitikimų, atstovaudamas Geltonai Žalius. Palygink žaidimą čia ir kitose šalyse.

Lietuvišką futbolą galėčiau prilyginti daniškam, kuomet labai svarbus faktorius yra fizinė jėga. Čia yra daug fizinio kontakto. Kaip ir Danijoje, man reikia priprasti prie čia vyraujančio futbolo stiliaus, nes aš nesu aukštas ar stiprus žaidėjas, todėl man reikia rasti būdą žaisti vengiant fizinio kontakto, bandant surasti erdvę ir išnaudoti savo greitį.

Ispanijoje treneriai labiau akcentuoja taktiką ir pozicijas aikštėje, o teisėjai nepateisina fizinio kontakto, tad nors žaidimas ir tas pats, aš galiu rasti daug žaidybinių skirtumų tarp šalių kuriose esu žaidęs.

Lietuvoje jau teko futbolą pažaisti ir ant sniego. Koks buvo jausmas?

Buvo labai keista. Visų pirma dėl šalčio - mano kojos rungtynių pradžioje buvo lyg užblokuotos. Antra, dėl to, kad kamuolys darė keistus judesius ir man reikėjo labai susikoncentruoti.

Man yra tekę žaisti lyjant lietui, pučiant stipriam vėjui, purve bet niekada anksčiau nežaidžiau ant sniego. Ir nors sekėsi neblogai, visgi man labiau patinka žaisti normaliomis sąlygomis.

Ar turi kažkokių prietarų susijusių su futbolu?

- Kuomet buvau jaunesnis, ko gero jų turėjau daugiau. Pavyzdžiui, naudoti tas pačias kojines ar marškinėlius. Dabar aš tiesiog stengiuosi gerai maitintis ir išsimiegoti prieš varžybas. Turbūt dabar aš rūpinuosi savimi daugiau nei anksčiau, kalbant apie maistą ar poilsį. Gal dėl to kad man jau nebe 20 metų.

Vienas prietaras, kurio aš laikausi - suploti 3 kartus prieš rungtynes. Tik neklauskite kodėl (šypsosi). Galbūt turiu ir dar kokių įpročių ar prietarų, tačiau aš juos darau nesąmoningai. Gal aplinkiniai galėtų apie tai ką nors pasakyti.

Ačiū tau už pokalbį.

Pabaigoje norėčiau paprašyti visų futbolui neabejingų asmenų pagalbos, padedant šiai komandai. Tokia ekipa nusipelno kur kas daugiau, nei turi dabar, todėl tikiuosi, jog greitai F.B.K. „Kauną" mes išvysime ten, kur jis ir turi būti - aukščiausioje šalies lygoje.