Krepšinis - ne visiems religija

To paklausėme žinomų žmonių, kuriems dėl krepšinio nei šilta, nei šalta.

Tie patys gladiatorių žaidimai

Paulius SUBAČIUS, Vilniaus universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras

Kaip europietiškos civilizacijos įpėdiniai, prisiminkime senovės Romą, kai buvo labai naiviai suprantama, kas yra žaidimas. Gladiatorių kovos parodė, kad reikia duonos ir žaidimų. Autoritariški Romos valdovai suprato, kad tokios žaidynės yra socialiai nepavojingos išlieti emocijoms, agresijai, įveikti priešams. Aš nemanau, kad kas pasikeitė nuo tų laikų ir nesidomėdamas sportu vertinu tai kaip pozityvų reiškinį. Šiuo atveju turime ir ekonominės naudos, bet kalbėti, jog tauta tapo vieninga ir nedaloma, ir jos piliečiai tokių renginių dėka įgyja daugiau sąmoningumo, tapatybę, yra visiški plepalai, nieko bendra neturintys su tikrove. Žiniasklaidai ir politikams yra labai patogu vaizduoti, kad pergalė ar pačios varžybos sutelkia tautą, pakylėja į kitą lygmenį.

Blaiviai pažiūrėkime į sociologinius vertinimus, tikrai ne dauguma Lietuvos domisi šiomis varžybomis. Tai yra nuotaikos pakilimas kelioms dienoms, greitai išsivadėsiantis. Nereikia sureikšminti pergalių, o pralaimėjimų laikyti tautine ar valstybės tragedija. Olimpiniai čempionatai parodo valstybės galingumą ir pajėgumą. Internetinės skverbties laipsnis, kreditinių kortelių vartojimas ar pagaliau suvalgyto jogurto kiekis labiau parodo valstybės civilizacijos ir ekonominę būklę, negu tokios varžybos ar gebėjimas jose dalyvauti.

Kalbant apie tautos išrinktuosius, didvyrius, nereikia norėti, kad posovietinė visuomenė blaiviai suvoktų savo vertingiausius žmones. Akivaizdu, kad suvokti pirmumą paminint ne savo mokslininkus ar menininkus, o kelias krepšinio pasaulio pavardes, neprireikia išsilavinimo, nei specialių gebėjimų.

Euforija nėra intymus artumas

Viktoras ŠAPUROVAS, individualios psichologijos (Adlerio) analitikas

Atskirkime psichologinę sirgalių būseną, kai sėdi salėje varžybų metu, ir stebint jas kažkur kitur. Įsivaizduojama, jog pirmųjų veiksmai, rėkimas, skandavimas yra pagalba komandai, padedanti jai mobilizuotis. Sėdintieji prie ekranų neturi įtakos.

Nesakyčiau, jog rungtynių emocijos itin glaudžiai susijusios su seksualumu; žmogus didžiausią pasitenkinimą gauna iš to, ką gali padaryti jis pats. Tik fikcija yra galvoti, kad šaukdamas esu labai galingas, tvinksintis, susivienijęs su tūkstantine minia. Atskiro žmogaus indėlis į komandos pergalę yra labai nedidelis. Žinoma, pergalė yra nuostabu, tačiau pasąmonėje žmogus vis tiek suvokia, kad tai ne jis lėmė pergalę, o tai baigiasi nusivylimu savimi.

O štai nerealizuoti troškimai gatvėse gali virsti prievarta kitų žmonių atžvilgiu. Jeigu žmogus turi vidinių problemų, yra neurotiškas, labai įsitempęs, gali būti, jis pasijus iš tikrųjų esąs kovos lauke, ir kad dabar yra metas nužudyti priešus.

Svaigalų vartojimas rungtynių metu, triukšmavimas, ritualai yra proga pabrėžti vyrams priklausymą stipresnei lyčiai. Iš tiesų stipriems viduje nieko pabrėžti nereikia, dėl to masinių renginių poveikis psichiškai stabiliems žmonėms yra kiek mažesnis.

Ir nors varžybų stebėjimas, nežinant baigties, sukelia nemažą įtampą, sirgti už savo šalį yra nuostabi galimybė pajusti bendrumo džiaugsmą.

Trijų savaičių patriotizmas

Andrius VARNAS, buriuotojas

Aš kliedžiu dėl buriavimo. Daugiau pasaulio šalių yra pamišusių dėl futbolo. Į krepšinio isteriją žiūriu atsainiai. Aišku, džiaugiuosi, jei laimi, bet man kur kas liūdniau, kad užmirštamas moterų krepšinis, kitos sporto šakos, netgi disko metikas Virgilijus Alekna, užėmęs VI vietą pasaulyje būdamas tokio amžiaus, lengvaatletė Austra Skujytė, papuolusi į aštuntuką.

Bet kuriuo atveju negerai visokie nukrypimai į kraštutinumus - kaip radikalusis islamas ar radikalioji krikščionybė (Norvegijos tragiškasis atvejis). Nukrypimu laikyčiau ir mūsų vadinamąjį krepšinio patriotizmą. Jį reikia įrodyti kitur, kad nebūtų apgailėtinas. Grįžau iš kelionės su jachta Viduržemio jūroje, ir daugelyje šalių net kaimuose mačiau paminklus, kiek žmonių žuvo I ir II pasauliniuose karuose. Pas mus net nėra atminimo lentos, kiek jūrininkų yra paskendę jūroje: jie lygiai taip pat nusipelnė pagarbos, nešė Lietuvos vėliavą, tokie pat didvyriai. O dėl krepšinio - laimės ar ne - gyvenimas nesustoja. Manau, kad čia yra daugiau pompastikos ir laikinumo.

Jokia vertybė

Juozas ŠIKŠNELIS, rašytojas, Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorius

Jau seniai neberaustu iš gėdos, kad krepšinis man "dzin". Tas televizijos reklamų, spaudos vajus jau viršija proto ribas. Mes iš mažumo, iš "biednystės" esam linkę viską nesveikai perdėti, kaip ir meilę Tėvynei. Nesame krepšinio šalis, krepšinio lopšys, mums jis nėra antroji religija. Man patinka gražios rungtynės, kai laimi Lietuva, bet kad sirgčiau tuo ir bet kokiomis priemonėmis siekčiau pergalės - visgi nenormalu.

Skamba Lietuvos vardas? Lietuvos vardą garsina ir nusikaltėliai Skandinavijos šalyse ar kitur. Krepšinis nėra jokia vertybė - tik sportinės varžybos, kur laimi greitesnis, gudresnis, geriau pasirengęs, motyvuotas. Šiandien tu laimi, rytoj - aš. Pasidavęs minios instinktams, tūlas linksi galva ir, norėdamas pasirodyti esąs ant bangos, madingas, žinantis, kas vyksta, klausinėja visų: "Ar žiūrėjai?" Gal aš šimtą metų žiūriu, bet neklausinėju, nesu snobas.