Kęstutis Kemzūra: "Nesutinku, kad Londono olimpinėse žaidynėse įvyko Lietuvos krepšinio nuopolis"

Strategas stojo prie Gydnės „Asseco Prokom“ ekipos vairo, tačiau iš Eurolygos pasitraukė jau reguliariajame sezone. Gruodžio viduryje kaunietis atsisveikino su Lenkijos klubu ir šiuo metu dairosi naujos komandos.

„BasketNews.lt radijo“ laidoje K. Kemzūra vertino savo rezultatus krepšinio aikštėje praėjusiais metais ir apgailestavo, kad vasarą Donatas Motiejūnas iškeitė Lietuvos rinktinę į norą įsitvirtinti NBA čempionate.

– Ar pagrindinė išsiskyrimo su „Asseco Prokom“ ekipa priežastis buvo tai, kad Eurolygos reguliarųjį sezoną baigėte su 2 pergalėmis ir 8 pralaimėjimais?

– Pagrindinė priežastis buvo tai, kad komanda turi finansinių sunkumų. Ji ir taip nebuvo labai gera, o vėliau ir dar pablogėjo. Išsiskyrėme abipusiu susitarimu. Man buvo paaiškinta, kad jie nebeįstengia manęs išlaikyti.

– Vis dėlto „Asseco Prokom“ nėra skurdžiausias Lenkijos klubas, tiesa?

– Jis nebūtų skurdžiausias, bet negalime lyginti jų finansinės padėties su geriausiais laikais. Biudžetas sumažėjo daug kartų. Dar buriant komandą niekas ten nesitikėjo skambių pergalių Eurolygoje. Žinoma, buvo slaptų ambicijų patekti į Top16 etapą. Reikia suprasti, kad naujai suburtai komandai reikia laiko, juo labiau, kad tinkamo pasiruošimo neturėjome. Kiekvienos rungtynės mums buvo sunkios. Juo labiau, kad Lenkijoje kiekvienas varžovas rungtynėms su „Asseco Prokom“ nusiteikė išskirtinai. Turėjome daug ir jaunų žaidėjų. Likus dviem savaitėm iki čempionato pradžios, pradėjome pasiruošimą su 5 krepšininkais. Mums nebuvo lengva, bet vėliau pradėjome žaisti geriau. Tai natūralus procesas. Prieš man paliekant klubą pavyko pasiekti nieko nelemiančių, bet labai svarbių pergalių. Tokia buvo ir su Sienos „Montepaschi“. Tokie laimėjimai suteikia pozityvumo ir tikėjimo, kad einame teisinga kryptimi.

– Su lenkų komanda atsisveikinote daugiau nei prieš mėnesį. Kuo užsiimate pastaruoju metu?

– Daugiau atostogauju, aplankau draugus ir artimuosius. Žinoma, stebiu ir krepšinio rungtynes. Yra galimybė matyti tiek Eurolygos, tiek Europos taurės, tiek Vieningosios lygos, tiek LKL susitikimų.

– Ieškote darbo ar vis dar norite pailsėti?

– Šiuo metu yra gana sunku surasti darbą. Nenoriu vėl pulti į bet kokią situaciją. Žinoma, esu atviras pasiūlymams ir linkęs svarstyti bet kurį. Vis dėlto tokio, kuris mane suintriguotų, dar negavau.

– Lietuvos krepšinį visai neseniai sudrebino rimtas įvykis – federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas apkaltintas sukčiavimu, kyšininkavimu ir dokumentų klastojimu. Jūs trejus metus intensyviai bendravote su pačiu M. Balčiūnu. Ką manote apie tai?

– Mesti kaltinimai yra rimti. Nesinori tikėti ir aš netikiu, kad Mindaugas galėjo taip pasielgti. Tikiu, kad viskas bus išsiaiškinta. Džiaugiuosi, kad prokuratūra išleido jį namo. Nesu teisėjas ir nežinau visų niuansų, bet tikrai negaliu pasakyti nieko blogo apie Mindaugą. Manau, kad tai kažkokia klaida ar nesusipratimas. Tik gaila, kad žmogui ir jo artimiesiems tiek reikėjo praeiti. Palaikau Mindaugą ir tikiuosi, kad viskas greitai išaiškės.

– Neseniai palydėjome senuosius 2012 metus, kurie jums, iš pažiūros, klostėsi ne pernelyg sėkmingai. Londono olimpinėse žaidynėse nelabai pasisekė, vėliau teko palikti rinktinės trenerio postą, o dar po kelių mėnesių išsiskyrėte ir su „Asseco Prokom“ komanda. Kaip pats sau vertinate praėjusius metus?

– Matote, čia kaip pažiūrėsi. Dabar nepulsiu įrodinėti, kad viskas čia gražu ir labai gerai, tai ką mes pasiekėme su rinktine ar „Asseco Prokom“ komanda. Viskas yra realiatyvu ir reikia žiūrėti į priežastis. Kalbant apie rinktinę, didžiausia tragedija būtų, jei net nebūtume patekę į olimpines žaidynes. To labiausiai slapčia bijojome, nes tokia galimybė buvo. Liūdna, kad olimpiadoje nepraėjome to ketvirtfinalio barjero. Liūdna dėl kai kurių rungtynių. Ypač su Argentina. Nors ši komanda demonstravo tikrai gerą krepšinį, bet tos pirmos rungtynės mums buvo vienos prasčiausių. Vertinant maksimalius tikslus, yra tikrai liūdna ir nereikia čia jokios paguodos. Bet nesutiksiu su tuo, kad čia yra Lietuvos krepšinio nuopolis, kad mes kažkur nusiritome. Vis dėlto nedaug šnekėjau laimėjęs, tai pralaimėjęs kalbėsiu dar mažiau.

Kalbant apie „Asseco Prokom“, mano pasirinkimas buvo ne pats teisingiausias. Žinojau, kad jie turi problemų, kad ne visai tinkama komandos komplektacija. Kalbėjome, kad stiprinsime sudėtį, bet tai neįvyko. Su tais žaidėjais, kuriuos turėjome, nemanau, kad mūsų pasiekimai buvo prasti. Galų gale iškovojome 2 pergales. Nebuvo daug pergalių, dėl kurių galėtume daug džiaugtis. Buvo daug nervų ir sunkaus darbo. Kuo silpnesnius žaidėjus turi, tuo stipriau dirbi kaip treneris. Tuo pačiu - daugiau tobulėji.

– Ar tiesa, kad aikštingas Donato Motiejūno charakteris ir išskirtiniai reikalavimai lėmė jo nedalyvavimą rinktinės gyvenime?

– Nereikia eskaluoti tų temų. Čia bandė pripiešti visokias politikas ir užkulisinius žaidimus. Visada sakiau ir dar kartą kartoju – jokių žaidimų nebuvo. Man nebuvo jokio skirtumo, kuriam klubui žaidėjas atstovauja. Turėjau savo viziją, kurią bandžiau įgyvendinti. Pirmais dvejais metais Donatas nepateko dėl vienokių priežasčių, nors pripažįstu, kad jis labai stengėsi ir buvo vienas energingiausių ir nuoširdžiausiai dirbančių.

– Yra sakančių, kad po tų poros nesėkmingų bandymų D. Motiejūnas tiesiog supyko.

– Čia jau jo reikalas, supyko ar ne. Yra taip, kad sporte tu pykti negali. Turi eiti ir vėl įrodinėti. Jis puikiai žino, kad paskutiniais metais kvietėme jį į rinktinę. Manau, kad jis tikrai būtų patekęs į tą sudėtį. Jo apsisprendimas buvo kitas. Donatas labai norėjo patekti į NBA ir nusprendė tą laiką skirti patekimui ir įsitvirtinimui. Tai visiškai suprantama. Tai, kad Motiejūnas man būnant treneriu taip ir nepateko į rinktinę, kažkam suteikė teisę prisigalvoti visokių būtų ir nebūtų dalykų. Gaila, kad taip atsitiko, bet aš linkiu jam viso ko geriausio. Tikiu, kad greitai jis bus vienas pagrindinių mūsų rinktinės ramsčių.

– Šalies krepšinis gali susidurti ir su kita problema, apie kurią taip pat ilgą laiką netyla kalbos. Susidaro toks įspūdis, kad aukšto lygio įžaidėjų stoka greitai neišsisklaidys. Vieni netgi prakalbo apie galimybę natūralizuoti kokį nors užsienio krepšininką. Ką jūs apie tai galvojate?

– Mane kartais žeidžia tokios kalbos. Jūs įsivaizduokite, kaip jaustis tiems įžaidėjams, kurie atvažiuoja į rinktinę. Visi tik kalba, kad neturime įžaidėjų, bet esamiems krepšininkais tai irgi neprideda to pasitikėjimo. Jie nori tik dar labiau visiems įrodyti, o tai tik dar labiau kiša koją. Dėl to aš dažnai sakydavau, kad mes neturime tos problemos. Dabar jau yra naujas treneris, kuris viską sudėlios. Kalbant apie natūralizaciją, aš su tuo nesutinku. Nemanau, kad tai yra teisingas kelias. Man rinktinė visada buvo kažkas daugiau, nei šiaip darbas. Tai kitokie jausmai, kitokios nuotaikos, kitoks įkvėpimas, kitokia motyvacija. Iš to darbo atsimenu būtent tokius jausmus. Nežinau, kaip tam natūralizuotam žmogui reikėtų taip įsilieti į visą rinktinės virtuvę. Nežinau, ar tai tikras faktas ar ne, bet teko girdėti nutikimą, kai Rusijos moterų rinktinės natūralizuota žaidėja, pasibaigus kažkokiam turnyrui, valstybės pasą išmetė į klozetą. Man nesinorėtų, kad Lietuvos Respublikos pasas, pasibaigus kažkokioms rungtynėms, būtų kažkur išmestas.