Išsilaisvinęs R. Seibutis – apie skaudžią pamoką

Lemiamas Karaliaus Mindaugo taurės kovas R.Seibutis stebėjo per televizorių. Jis užsidaręs namuose su šeima norėjo išgyventi tą pralaimėjimą Alytaus „Dzūkijai“.

Renaldas už savų sienų slėpėsi nuo viso to bjauraus triukšmo: „Neptūno“ sirgalių skanduočių „gėda! gėda!“ ar Klaipėdos mero pareiškimų apie „sarmatą“.

Visi šie purvai apdrabstė „Neptūną“ po sensacingo pasitraukimo iš Karaliaus Mindaugo taurės ketvirtfinalio, kai klaipėdiečius jų namuose apiplėšė „Dzūkija“.

Tai klaipėdiečiai KMT pusfinalyje turėjo sutikti Vilniaus „Lietuvos rytą“. Ko gero, „Švyturio“ arenos šeimininkai būtų metę gerokai rimtesnį iššūkį nei alytiškiai. Bet vakarėlio durys pačiam vakarėlio šeimininkui buvo užtrenktos.

„Kad ažiotažas būtų buvęs didesnis, tai faktas. Bet vėlgi... Negalima atimti nuopelnų iš „Dzūkijos“. Jie ten buvo ir tądien tai reiškė, kad turėjo būti. Reikia iš to pasiimti patirtį, kad kai ateis lemiamos kovos, būtų kitaip“, – 24sek Palangoje pasakojo R.Seibutis.

Dukart LKL čempionas šį sezoną išgyveno dar ne tokių sukrėtimų.

Finansinių problemų bangų daužytas „Neptūno“ laivas prakiuro ir ėmė semtis vandens, kai gruodį į „Lietuvos rytą“ persikėlė du branduolio žaidėjai Arnas Butkevičius ir Mindaugas Girdžiūnas.

Sausį į šiltąją Turkiją persikėlė naudingiausias ir rezultatyviausias „Neptūno“ narys Juanas Palaciosas.

Bet kai Klaipėdos komanda neteko savo lyderių, žaidėjai žinojo, kuo gali pasitikėti. Uostamiestį palikus M.Girdžiūnui ir A.Butkevičiui, Reno LKL pirmenybėse ėmė pelnyti vid. 18,1 taško, atkovojo 4,1 kamuolio, atliko po 3 rezultatyvius perdavimus ir rinko 22,1 naudingumo balo.

„Neptūno“ vedlys tapo naudingiausiu sausio mėnesio LKL krepšininku ir į rinktinę atvyksta puikios formos.

Tokia Renaldo versija – visiška priešingybė pernykštei, kai atstovaudamas Kauno „Žalgiriui“ krepšininkas kartais nedrįsdavo pažiūrėti į krepšį, nors atsidurdavo geroje padėtyje.

Patyręs žaidėjas susigrąžino žudiko instinktą. Vienose rungtynėse Pasvalyje jis nuo galinės linijos atsivarė kamuolį iki varžovų aikštės pusės, pasiprašė užtvaros, ankstyvoje atakos fazėje atsispyrė nuo trijų taškų zonos ir ryžtingai įleido tritaškį.

Į Lietuvos rinktinės stovyklą R.Seibutis atvyksta drąsus ir išmokęs skaudžią pamoką, kuri pravers prieš vasario 23 ir 26 d. kovas su Vengrija ir Kosovu.

– Renaldai, kas „Neptūnui“ nutiko su „Dzūkija“? – 24sek paklausė R.Seibučio.

– Turbūt viskas susideda. Sakyti, kad vienas ar kitas konkretus dalykas, būtų pasiteisinimas. O aš niekada nesiteisinau. Ieškoti kaltų dabar būtų gan neetiška ir netaktiška.

Turbūt viskas susidėjo. Šiemet klube turėjome daug judesio. Buvo daug aplinkybių, kurios galėjo tą lemti. Bet kaip buvo iš tikrųjų... Kaip žaidėjas ir žmogus stengiausi išgyventi tai, ką kitąkart daryčiau kitaip. Pradedant nuo savęs, reikėjo geresnio mano žaidimo. Lemiamu metu visi turėjome sužaisti kitaip.

Yra kaip yra.

– Komandą nušvilpė savi sirgaliai, skandavo „gėda“, feisbuke tulžį liejo ir Klaipėdos meras. Kaip reagavote?

– Kiekvienas turi savo nuomonę ir ją laisvoje šalyje gali laisvai reikšti. Tai jų pasirinkimas. Aišku, buvo nemalonu. Vienaip ar kitaip, išėję atiduodame visas jėgas. Toks tas sportas – negali būti du laimėtojai.

Mums nepasisekė, nors turėjome palankesnes aplinkybes: žaidėme namuose ir buvome laimėję prieš tą pačią komandą prieš kelias dienas. Galima tik spėlioti – gal ta lengva pergalė išvykoje padarė meškos paslaugą.

Bet nenoriu atimti iš „Dzūkijos“ nuopelnų. Jie žaidė gerai ir darė mums problemų nuo rungtynių pradžios. Reikia juos tik pasveikinti.

– „Neptūnas“ jau turėjo sunkų laikotarpį, kai gruodį klubą paliko trys starto penketo nariai – Arnas Butkevičius, Mindaugas Girdžiūnas ir Juanas Palaciosas. Kaip klaipėdiečiams tada pavyko išlaikyti neblogus rezultatus nepaisant sukrėtimo?

– Tą lėmė tarpusavio supratimas ir susikaupimas. Vėlgi, komandoje gera atmosfera, nuotaika. Kai sunku, visada kažkaip susiburi į vieną. Lengva tikrai nebuvo ir tikrai nėra. Lengviau ir nebus.

Turime ką turime, bet sezonas dar nesibaigė. Turime kuo greičiau tai pamiršti ir vėl žiūrėti į priekį. Dabar dar yra rinktinės langas, kuris leis visiems apmąstyti, sudėlioti, kas ir kaip įvyko. Ir vėl sukaupus jėgas reikės kuo geriau užbaigti sezoną.

– Kokios mintys sukosi galvoje, kai klube prasidėjo permainos ir ar situacija stabilizavosi?

– Finansiškai, labai tikiu, kad stabilizavosi. Atėjo aktyvūs vadovai ir vyksta dialogas, kurio galbūt anksčiau trūko. Viskas tikrai aiškiau.

Bet turbūt ne man klausimas dėl finansinių galimybių ir skolų. Čia jau vadovai tą mato.

– Bet kaip žaidėjas, ar jaučiatės saugiau?

– Jaučiu, kad eina į gera. Manau ir labai tikiuosi, kad viskas susitvarkys ir iki sezono galo bei ateityje neturėsime problemų.

O žaidimo prasme, turime, ką turime. Kaip suprantu, didesnių galimybių stiprintis jau seniai nėra. Turime verstis su turimais žaidėjais. Bet yra žmonės, kurie nori dirbti ir laimėti. Tad reikia tik toliau norėti ir stengtis kiek įmanoma geriau užbaigti sezoną.

Ir, aišku, kad būtų palaikymas. Neprideda to pasitikėjimo, kai esi nušvilpiamas. Bet visur taip buvo ir yra. Ir visur taip bus.

Visi nori pergalių. Mes norime pergalių, sirgaliai – irgi. Tik noriu nuoširdžiai pasakyti, kad visada eini ir nori laimėti. Stengiesi, sportuoji, treniruojiesi, kad gautum teigiamą rezultatą. Niekas nedirbtų dėl neigiamo. Bet yra kaip yra.

O išėjimai... Kaip suprantu, jie buvo neišvengiami. Aišku, ta tema man jau truputį pabodusi. Jau ir išsekusi. Bet paskutinį kartą pasikartosiu, kad kiekvienas žmogus renkasi. Kiekvienas turi savo gyvenimą ir mąstymą. Čia jau tik jie gali pasakyti, gerai ar blogai.

Aš turiu savo nuomonę ir pasilaikysiu ją sau. Tai su manimi susiję tik tiek, kad jie buvo mano komandos draugai. O visa kita... Linkiu tik žmogiškos sėkmės gyvenime. Duok Dieve, kad jiems sektųsi.

– Ar kai komandą paliko branduolio žaidėjai, reikėjo pačiam dar labiau perimti lyderio vaidmenį?

– Aš visada stengdavausi... Šiaip esu toks žaidėjas, kuris emociškai bando padėti komandai. Ar tai sunku, ar kas, visada stengiuosi vienodai stipriai palaikyti ir išreikšti, kad einame pergalės ir tiek. Kovoti.

Toks jau esu ir žmogus, ir žaidėjas. Vėlgi, tie vaidmenys kažkiek pasikoregavo, bet tai natūralu, kai netenki trijų pagrindinių žaidėjų. Natūralu, kad kažkas keisis. Gal ne kiek deriniai, bet jų išpildytojai.

Nėra lengva. Ypač vidury sezono, atėjus lemiamoms kovoms. Bet nesiruošiame verkti. Sezonas nesibaigia ir reikia galvoti pozityviai. Gyvenimas tuo nesibaigia.

– Renaldai, įstrigo epizodas, kai labai ankstyvoje atakos fazėje Pasvalyje persivarėte kamuolį ir paleidote greitą užtikrintą tritaškį. Atrodo, dabar truputį kitomis akimis žiūrite į lanką nei pernai „Žalgiryje“?

– Jaučiuosi laisviau. Ne tas žodis. Tik taip, galiu būti laimingas dėl to, kad turėjau galimybę pajausti tą malonumą. Aš to ir norėjau. Tie dveji paskutiniai metai „Žalgiryje“ buvo superiniai. Du LKL čempiono žiedai, KMT trofėjus... Ko galima daugiau norėti?

Negali pykti už tai, kad komanda laimi čempionatą, bet gal pačiam individualiai viskas ne taip, kaip norėtųsi. Tačiau kiekvienas treneris turi sistemą, su kuria susitaikai arba ne. Niekada nebuvau žaidėjas, kuris eitų prieš sistemą ir kažką bandytų įrodyti, tad priėmiau tą vaidmenį.

Labai tikiuosi, kad kažko nepridariau ir nepasakiau, kuo nesu. Dėl nieko nesigailiu. Šiemet turiu visai kitokį vaidmenį. Tas krepšinio jutimas yra kitoks. Kai žaidi virš 30 minučių, lemiamas akimirkas ir turi kamuolį 50 proc. daugiau, nei turėdavai, viskas natūralu.

Tai yra žaidybinis ritmas. Bet kol kas nėra ko gailėtis. Sakau, krepšinio žaisti nebaigiau.

Stengiuosi mėgautis kiekviena diena. Ta krepšininko karjera labai trapi ir nėra ilga. Duok Dieve, kad būtų sveikatos ir žaisčiau tiek, kiek Broliai (šypsosi). Stengiuosi į viską žiūrėti su šypsena. Ir kažkada ramiai atsisėdus pakalbėti su vaikais, kaip buvo gerai ir kaip džiaugiuosi, kad padariau ir bandžiau atiduodi visą save, kad ir kaip ten pasisekdavo.

– Kalbant apie rinktinę, ta FIBA pertrauka nuo klubo dabar turbūt pačiu geriausiu laiku?

– Kiekviena laisva diena yra pliusas. Ypač po tokių rungtynių. Be abejo, tos priverstinės laisvos dienos, kai norisi dalyvauti finaliniame turnyre, tikiuosi, išeis į naudą. Kaip bus, pamatysime.

Energijos ir noro, kaip visada, yra.

– Laukia Vengrija ir Kosovas...

– Pavojingi abu varžovai. Nieko nuvertinti negalima (pabrėžia). Viskas prasideda nuo pradžių. Reikia susižaidimo per trumpiausią įmanomą laiką. Galvoti, kad viskas pasiekta, būtų didžiulė klaida.

Kosovas turi pavojingų žaidėjų. Vengrai gal ir be Hangos, bet vis tiek turi gerų žaidėjų ir gerą tarpusavio ryšį. Tai tik patvirtina, kad nebus lengva.

– Renaldai, esate žaidęs krūvą finalų, kovojote dėl čempionatų medalių, grūmėtės su tokiomis rinktinėmis kaip JAV ar Ispanija. Kaip susitelkti dvikovoms su Vengrija ir Kosovu?

– Šią akimirką problemų nekyla. Tiesiog kitoks turnyro formatas. Kai vasarą atvažiuodavau ir dirbdavau pusantro mėnesio, tai vis tiek, susižaidimas ir ryšys buvo kitokie. Per daugelį metų, jei atvykdavo tie patys žaidėjai, atrodo, būdavo dar lengviau.

Bet nieko didelio ir naujo neišrasi. Turi prisibijoti kiekvieno, nes jei tik neįvertinsi, tai tėra vienos rungtynės, kurios daug ką duoda ir lemia.

Tas pats buvo ir mums su „Dzūkija“. Atrodė, kad kaip ir favoritai, bet kas iš to? Vienos rungtynės ir niekam neįdomu, kad buvai favoritas. Reikia viską įvertinti su šaltu protu. Nieko nebijoti, bet gerbti.