Gintautas Igaris: "Esu laimės kūdikis"

Dėl avarijos, po kurios maždaug 20 minučių buvo praradęs sąmonę, patyrė smegenų sukrėtimą, susilaužė delnikaulį ir sraigtasparniu buvo išgabentas į ligoninę, G. Igaris jau nebesuka galvos.

"Svarbiausia - esu gyvas, vaikštau savo kojomis, turiu rankas, su galva viskas gerai. Toliau džiaugiuosi gyvenimu", - optimistiškai nusiteikęs kalbėjo vyriškis.

POZICIJA. Gintautas Igaris po šešių greičio ruožų buvo 103 vietoje tarp 149 dalyvių ir Argentinoje tikėjosi dar per keliasdešimt vietų pakilti aukščiau.

Kiek atsidusęs jis pripažino, kad viskas galėjo baigtis kur kas liūdniau: "Vietomis buvo labai akmenuotų ir pavojingų vietų. Gal galva trenkiausi kiek į minkštesnę vietą. Galima sakyti, esu laimės kūdikis. Kažkas iš viršaus mane saugo", - "Vakarų ekspresui sakė lenktynininkas.

Pernai po pirmojo savo Dakaro ralio, kuriame motociklų įskaitoje finišavote 81-as iš 97-ių lenktynininkų, gimtajame Kartenos miestelyje buvote pasitiktas su muzika, laužais ir šūksniais. Kaip tai vyko šįkart? - pasiteiravome G. Igario.

Šįkart viskas vyko dar gražiau ir įdomiau - nors sekmadienį grįžau tik apie 1 valandą nakties, tačiau pasitinkančiųjų su laužais, fakelais ir žvakėmis netrūko. Malonu, kad saviškiai taip palaiko. Tai pamalonina širdį ir paskatina dar labiau pasitempti.

Šiemet Jums teko patirti skaudžių dalykų - papuolėte į avariją, patyrėte sužalojimų. Papasakokite, kaip viskas įvyko. Ar viską pamenate?

Pamenu tik įvykio nuotrupas: kanjonas, tarpeklis, sekundei pakėliau akis pasižiūrėti artėjančio posūkio ir vos nuleidus akis, patyriau didžiulį smūgį. Niekaip nebepavyko suvaldyti motociklo... Skridau per vairą. Greitis buvo gal iki 100 km/h. Lenktynininkai retai žiūri į spidometrą, tačiau apytikris greitis galėjo būti maždaug toks. Kažkas iš aukščiau mane palaiko. Kritimo metu paklojo labai gražų kilimą.

Man sakė, kad aš be sąmonės išbuvau gal 15-20 minučių. Pirmas vaizdas kurį atmerkęs akis pamačiau - mane fotografavęs ir filmavęs žmogus. Viskas buvo lyg sulėtintame filme. Iš pradžių dar atsistojau ir nužvelgiau motociklą, mąsčiau, kad reikia dar tęsti varžybas, tačiau netrukus supratau, kad lenktynės man jau baigtos.

Ar ilgai teko laukti pagalbos?

Man atrodė, kad akimirksniu atvyko pagalba, tačiau juk aš dar ilgai buvau be sąmonės. Atvykę medikai mane apžiūrėjo ir pasakė, kad man, kalbant boksininkų terminais, - nokautas ir neleido tęsti varžybų. Reikia padėkoti šalmą skyrusiems rėmėjams. Jų geras šūkis: apsaugokit svajones. Jos juk yra galvoje - galiu džiaugtis, kad jas vis dar turiu (šypsosi, - Aut. past.).

Po avarijos teigėte, kad didžiausias jūsų noras - pamatyti avarijos vaizdo įrašą ir išanalizuoti, kokią klaidą padarėte. Ar matėte įrašą?

Įrašą mačiau, tik, deja, jame neužfiksuota pati avarijos pradžia. Buvau filmuojamas tik nuo avarijos vidurio, tad net negaliu tiksliai pasakyti savo klaidos.

Teko girdėti, kad 2013 metų Dakaro ralyje avarija - ne vienintelė jūsų bėda. Sugedo ir jus aptarnaujantis vilkikas, kuriame buvo jūsų rūbai bei kiti daiktai.

Sakoma: bėda po vieną nevaikšto. Po avarijos paaiškėjo, kad įvyko gedimas ir sunkvežimis likęs senojoje stovykloje. Gerai, kad šalia buvo geras lietuvių kolektyvas, kuris davė rūbų, antklodžių ir pavyko šiek tiek numigti. Dabar laukiu į Lietuvą grįžtančių savo daiktų, į gimtinę grįžau pasipuošęs net svetimais batais ir drabužiais.

Po šešių greičio ruožų buvote 103 vietoje tarp 149 dar dalyvavusių motociklininkų. Turbūt dar tikėjotės pakilti į viršų?

Visos mano viltys buvo siejamos su etapu Argentinoje. Mano stiprioji pusė - šlapia danga ir purvas, tad šiame etape buvau nusiteikęs rimčiau pakovoti. Dar lenktyniauti trukdė ir užklupusi žarnyno infekcija, kuri mūsų stovyklavietėje kankino ne vieną. Buvo dienų, kuomet lenktyniavau ir visą dieną nevalgęs. Tai taip pat apsunkino varžybas.

Baigėsi lenktynės. Ką dabar planuojate veikti?

Nors ir lenktynės baigėsi anksčiau laiko, tačiau atostogauti neketinu, reikia toliau gyventi, darbuotis, užsiimti savo verslu, sugrįžti į senas vėžes. Juk gyvenimas vietoje nestovi.