Didžiausias laimėjimas - kūdikis

Rugpjūčio 5-21 d. Rio de Žaneire vyks visų sportininkų taip laukiamos olimpinės žaidynės. Kiekvienas atletas nuo pirmųjų savo karjeros žingsnių svajoja apie olimpinius medalius. Ne išimtis ir Dovilė Dzindzaletaitė. Tačiau šiemet, nors ir turi olimpinį kelialapį, dėl šios svajonės 22-ejų trišuolininkė nekovos. Mat D.Dzindzaletaitė laukiasi ir gimdyti preliminariai turėtų rugpjūčio 17 d. Tačiau jos širdies draugas 26 metų Didžiosios Britanijos sprinteris Ričardas Kiltis (Richard Kilty) tuomet bus Brazilijoje ir sieks mylimajai bei pirmagimiui iškovoti medalį.

„Jaučiuosi puikiai. Šventėms grįžau į gimtuosius Šiaulius. Juk kai gyvendavau ir treniruodavausi Ispanijoje, dažnai tekdavo praleisti įvairias šventes. Norisi pagaliau daugiau pabūti ir su šeima“, - teigė D.Dzindzaletaitė.

- Kada ir kur susipažinote su Ričardu? Kaip prasidėjo jūsų meilės istorija? - „Vakaro žinios“ paklausė Dovilės Dzindzaletaitės.

- Viskas prasidėjo 2015 m. vasarą, liepos pabaigoje, po „Deimantinės lygos“ varžybų Londone (Didžioji Britanija). Jau per pačias varžybas apsikeitėme žvilgsniais, o po jų jis man parašė žinutę. Paskui susitikome rugpjūtį Pekine (Kinija) vykusiame pasaulio čempionate ir jau nebenorėjome išsiskirti.

- O anksčiau ar atkreipdavote į jį dėmesį per varžybas?

- Taip. Dar 2015 m. kovą, po Europos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionato Prahoje (Čekija), vykusiame vakarėlyje susižvalgėme. Aišku, žinojau, kas jis toks, kad pasaulio čempionas, kad geras sportininkas. Tačiau aš niekada nerašau pirma, nerodau iniciatyvos. Taigi anksčiau ir nesusibendravome.

- Kuo patraukė Ričardas? Kokios jo būdo savybės jums labiausiai patinka?

- Turbūt patraukė savo optimizmu, jis visą laiką geros nuotaikos, pozityvus. Niekada iš jo neišgirsi negatyvių minčių. Jis visada linksmas. Aš irgi visą laiką tokia. Iš tiesų mes turime daug bendrų bruožų. Turbūt tai labiausiai ir suartino.

- Gyvenote ir treniravotės Ispanijoje, o jūsų širdies draugas - Didžiojoje Britanijoje. Kaip bendraudavote?

- Nuo šių metų sausio jau gyvenu Didžiojoje Britanijoje. Žinoma, klimatas skiriasi nuo Ispanijos, tačiau man ir čia patinka. Didžiojoje Britanijoje labai geros sąlygos sportuoti, čia labai rūpinasi savo atletais. Turbūt tokių gerų bazių niekur Europoje daugiau nėra. Taigi persikėlimu čia esu labai patenkinta.

- Ar sunkiau, ar lengviau, kai poroje du sportininkai?

- Lengvojoje atletikoje kiekvienas kovoja už save. Jo ego labai didelis, jis visada turi būti pats geriausias. Aš gal truputį kitokia. Tačiau sakyčiau, kad dviese gal lengviau. Jis supranta, kaip jautiesi po varžybų, prieš varžybas, žino, kaip tau skauda po treniruočių raumenys ir nelenda bei nezyzia, kad nori kažkur, pavyzdžiui, eiti pasivaikščioti. Galbūt tas supratimas didesnis, nes jis irgi tą patį patiria.

- Kaip jūs abu priėmėte žinią apie vaikelį? Kaip naujieną sutiko abiejų tėvai?

- Mums tai buvo netikėta, nes nebuvo planuota. Nors apie vaikus kalbėdavome, kad gal po olimpinių žaidynių. Tačiau išėjo, kaip išėjo. Dabar esame labai laimingi ir net nebeįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. Ir šeima, ir visi artimieji, ir visi draugai džiaugiasi dėl mūsų. Mes laimingi. Tai juk ir yra svarbiausia, o ką galvoja kiti, man nesvarbu.

- Praėjusių metų birželį varžybose Ispanijoje nušokote 14 m 21 cm ir pagerinote Lietuvos rekordą bei įvykdėte rugpjūčio 5-21 d. vyksiančių Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvą. Tačiau jūsų olimpinio debiuto dar teks palaukti, nes preliminari gimdymo data rugpjūčio 17 d., ar dėl to neliūdna? O ir Ričardas negalės būti šalia jūsų per gimdymą, nes pats dalyvaus olimpiadoje.

- Ir 2012 m. buvau įvykdžiusi Londono olimpiados normatyvą, bet ten nedalyvavau, nes reikiamą rezultatą pasiekiau kiek per vėlai. O kalbant apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, nežinau. Toks gyvenimas. Praėjusią vasarą dar buvau su kitokiomis mintimis, dar galvojau, kad važiuosiu į olimpiadą. O dabar jau apie tai net negalvoju. Galbūt kaip tik bus smagu vaikui papasakoti, jog buvau įvykdžiusi normatyvą, bet gimei tu (šypsosi). Tačiau tikiu, kad važiuosiu į 2020 m. ir 2024 m. olimpines žaidynes. Man dar tik 22 metai, tai kažkaip dėl to neliūdna. O dėl Ričardo, tai gal net ir linksmiau, įdomiau, kad jis dalyvaus. Kai grįš, gal parveš medalį (juokiasi).

- Kaip dabar pasikeitė jūsų treniruotės, mažinate krūvius, mažiau sportuojate?

- Iš tiesų niekas labai nepasikeitė. Toliau treniruojuosi. Galbūt kiti dabar ir galvoja, kad aš baigsiu sportinę karjerą, bet taip tikrai nebus. Žinoma, dabar sportuoju nebe tiek, kiek anksčiau, su svoriais nebedirbu, bet ir bėgioju, ir mankštą darau, tad daug svorio nepriaugsiu (šypsosi).

- Kada trišuolininkės pasiekia piką, ar dar spėsite sugrįžti į didįjį sportą ir demonstruoti aukštus rezultatus?

- Manau, trišuolininkės demonstruoja geriausius rezultatus būdamos apie 30-ies. Taigi man laiko dar tikrai yra. Dauguma geriausių pasaulio trišuolininkių turi vaikų. Aukštiems trišuolio rezultatams reikia subręsti. Nežinau nė vienos 20-metės trišuolininkės, kuri šoktų apie 15 m. Taigi tikrai manau man dar yra laiko, o susilaukti vaikelio dabar yra tinkamiausias metas.

- Ar norėtumėte, kad užaugęs vaikas eitų sportininko keliu?

- Norėčiau, kad būtų sportininkas, bet gal ne lengvaatletis. Manau, jam būtų per didelis spaudimas. Juk tėtis - pasaulio čempionas, mama - Europos jaunimo čempionė. Ir šiaip lengvoji atletika yra gan sunki bei daug pelno nenešanti sporto šaka.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“