Primename, jog prieš savaitę Vilniuje vykusiame Europos čempionato „Satellite“ serijos moterų paplūdimio tinklinio turnyre Urtė Andriukaitytė ir I.Zobnina užėmė penktąją vietą.
Praėjusiais metais „Satellite“ serijos turnyre sostinėje Urtė ir Irina surengė fantastišką žygį iki pat finalo ir tik jame turėjo pripažinti Ukrainos komandos pranašumą. Šis sidabras - kol kas aukščiausias dueto pasiekimas. Antroji Lietuvos paplūdimio tinklinio merginų komanda savo sąskaitoje dar turi 2016 ir 2017 m. Europos jaunimo (iki 22 metų) čempionatuose iškovotas penktąsias vietas ir pernai pasaulio jaunimo (iki 21 metų) pirmenybėse užimtą devintąją poziciją.
- Ar likote patenkintos savo dueto pasirodymu ir užimta vieta „Satellite“ serijos turnyre šiemet? - „Vakaro žinios“ paklausė Irinos Zobninos.
- Iš tiesų norėjosi patekti į geriausiųjų ketvertuką ir tam turėjome visas galimybes. Tačiau nepavyko. Taigi po pralaimėtų rungtynių prieš vokietes buvome nusiminusios, kad nesugebėjome sužaisti drąsiau, padaryti mažiau klaidų ir patekti į pusfinalį. Tačiau iš šių varžybų galime pasiimti daug naudingų dalykų ateičiai, pasimokyti iš klaidų, ir kai bus panašios situacijos, jau elgtis kitaip, galbūt rezultatas jau bus mūsų naudai. Turėjome dar vieną labai gerą pamoką, turime iš jos pasimokyti ir judėti pirmyn.
- Prieš turnyrą tikėjote, kad gali pavykti pakartoti praėjusių metų scenarijų? Kaip manote, kas pernai lėmė tokį sėkmingą žygį iki finalo?
- Praėjusiais metais iš mūsų niekas nieko nesitikėjo. Tuomet pirmą kartą dalyvavome tokio lygio varžybose. Dėl to ir nejautėme jokios įtampos, streso, ėjome į aikštelę drąsios ir su mintimi žaisti taip, kad pačioms būtų linksma. Šiais metais, nors komandos dalyvavo kitos ir situacija jau kita, prieš turnyrą daug kas primindavo praėjusių metų sidabrą. Teko padirbėti ir su savo galva, kad pavyktų ateiti į aikštelę be pašalinių minčių. Juk praeities laimėjimai nedaro jokios įtakos dabartyje vykstančiam žaidimui, viskas visada prasideda nuo 0-0.
- Turbūt nedažnai tenka žaisti prie savų žiūrovų. Kiek įtakos pasirodymui turi namų sienos?
- Namie žaisti visada smagiau. Sava aikštelė ir savi žiūrovai, jų palaikymas daro stebuklus. Kartais atrodo, kad jėgų jau nėra, bet tada išgirsti, kaip žmonės ploja, paskatina, palaiko, ir tarsi pasikrauni jų energijos.
- Koks dabar artimiausias startas laukia jūsų dueto?
- Po „Satellite“ serijos turnyro Mersine (Turkija), kuris vyks liepos 27-30 d., trumpam grįšime į Lietuvą ir jau rugpjūčio 2 d. keliausime į Larnaką (Kipras), kur taip pat organizuojamas „Satellite“ serijos turnyras. Po to rugpjūtį dar laukia varžybos Kaliningrade. Varžybų trūkumu tikrai nesiskundžiame. Mums belieka stengtis ir žaisti. O šią vasarą pasiekimai mums ypač svarbūs. Po kiekvieno gero pasirodymo didėja reitingo taškai, kurie padėtų kitą sezoną patekti į aukštesnio lygio varžybas.
- Kiek metų jau žaidžiate paplūdimio tinklinį, kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką?
- Su tinklinio kamuoliu mane supažindino vyresnioji sesuo Liuba, kuri tuo metu jau lankė treniruotes. Vasaras leisdavome sode ir kiekvieną dieną mušinėdavome kamuolį, sesuo mane „treniravo“. Pamenu, vieną dieną norėjau ramiai pagulėti, pailsėti, bet Liuba pasakė: „Kai numirsi, tada pagulėsi, kiek norėsi, o dabar eime sportuoti!“ Man taip patiko šie žodžiai, kad jais vadovaujuosi iki šiol. Šeštoje klasėje perėjau į „Juventos“ gimnaziją. Ten man labai pasisekė su kūno kultūros mokytoja Liudmila Dolgušina. Ji surinko gimnazijos vaikinų ir merginų komandas. Ten buvo daug žaidžiančių vaikų, kai kurie iš jų dar ir dabar gerai žinomi tinklinio pasaulyje. Galima sakyti, į mokyklą eidavome tam, kad per pertraukas galėtume nubėgti į salę ir padaužyti kamuolį. Tiesa, kartais būdavo ir taip, kad į pamokas taip ir nenueidavome. Taigi savo tinklinio „kelionę“ pradėjau kieme. Vėliau patekau į salės, iš pradžių gimnazijos, komandą, paskui į sporto mokyklos „Tauras“ treniruojamas ekipas. Galiausiai vasaras sode pakeitė laikas prie Baltojo tilto esančiose paplūdimio tinklinio aikštelėse. Po kelerių metų supratau, kad man paplūdimio tinklinį, nors ir sunkiau, daug įdomiau žaisti. Labai pasisekė, kad mano dabartiniai treneriai suteikė šansą pasitreniruoti vasarą, o paskui - galimybę sportuoti ir žiemą. Tinklinio kamuolį mušinėjau nuo 7-8 metų, o paplūdimio tinkliniu profesionaliai užsiimu tik trejus metus.
- Kuo ši sporto šaka jus taip sužavėjo?
- Iš tiesų paplūdimio tinklinis mane viskuo žavi. Galėčiau apie tai kalbėti kelias dienas be sustojimo. Bet išskirsiu tik labiausiai man patinkančią žaidimo dalį - tai gynyba. Nėra pasaulyje nieko gražiau kaip vaizdas, kai gynėjas padaro apgaulingus žingsnelius, apgauna puolėją ir bėga, krenta veidu į smėlį, traukia kamuolį, atsikelia ir muša kamuolį į priešininko aikštelę. O kai man pačiai pavyksta tvarkingai sužaisti gynyboje, būnu laimingiausias žmogus pasaulyje.
- Kiek laiko žaidžiate kartu su Urte? Kaip apibūdintumėte savo porininkę?
- Su Urte kartu žaidžiame jau trečią vasarą. Labai džiaugiuosi, kad esame ne tik porininkės aikštelėje. Galime pasijuokti, nuoširdžiai pakalbėti ir už aikštelės ribų. Ją galėčiau apibūdinti kaip labai darbštų žmogų, kuris, kad ir kas nutiktų, siekia savo tikslų.
- Ar sunku Lietuvoje rasti tinkamą porininkę, su ja susižaisti, kad galėtumėte paskui siekti aukštų rezultatų?
- Kol kas mūsų šalyje tokia situacija, kad profesionalių tinklininkių labai mažai. Jas galima suskaičiuoti rankos pirštais. Taigi ir treneriai neturi didelio pasirinkimo sudarydami poras. Kol dar galime dalyvauti jaunimo čempionatuose, svarbiausia, kad būtume panašaus amžiaus. O kalbant apie susižaidimą ir vienas kito supratimą, manau, kad esant norui nėra sunku rasti bendrą kalbą aikštelėje. Juk svarbiausia, kad abiejų žaidėjų tikslai būtų tokie patys.
- Kokį aukščiausią tikslą keliate savo karjeroje?
- Svajoju tapti labai stipria sportininke tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Noriu būti geriausia pasaulyje gynėja, mokėti suprasti žaidimą ir neleisti nė vienam kamuoliui nukristi į mano aikštelės pusę. Taigi tokie tie tikslai - pirmiausia išsiugdyti žaidimui reikiamas savybes, o paskui, jas pasitelkiant, laimėti olimpines žaidynes.
- Kiek laiko skiriate treniruotėms?
- Sportuojame dešimt kartų per savaitę. Turime dvi treniruotes per dieną po 1,5-2,5 val. Trečiadieniais ir šeštadieniais darome po vieną treniruotę, o sekmadienį - poilsis.
- Kam skiriate laisvą nuo sporto laiką?
- Mokslams Vilniaus universitete. Medicinos fakultete studijuoju kineziterapiją. Ją pasirinkau todėl, kad noriu visą savo gyvenimą sieti su sportu. Ir jei pati dėl sveikatos ar amžiaus nebegalėsiu sportuoti, vis tiek norėsiu nenutolti nuo sporto pasaulio, dirbti su sportininkais. Taip pat džiaugiuosi, kad gavau galimybę padirbėti ir tinklinio aikštelėje. Žiemą vedžiau treniruotes vaikams, o dabar vasarą po savo treniruočių dar dirbu ir prie Baltojo tilto Vilniuje esančiame paplūdimio tinklinio aikštyne.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Rašyti komentarą