Aurimui Didžbaliui ant pakylos virpėjo visas kūnas

Netrukus jis pridūrė: „Juk salto mano vizitinė kortelė, simbolizuojanti sėkmę. Prisipažinsiu: šįkart salto galbūt ir nepavyko idealiai – dešimbalėje sistemoje dešimtuko neparašyčiau, tačiau svarbiausia, kad visgi atlikau tą salto. Tai atspindi ir nuotaiką, ir rezultatą“, – interviu DELFI sakė A. Didžbalis.

Ankstų pirmadienio rytą (Lietuvos laiku) Bronislavo Vyšniausko auklėtinis Amerikoje vykstančio pasaulio čempionato svorio iki 94 kg varžybose išrovė 176 kg, išstūmė 212 kg ir, dvikovėje surinkęs 388 kg, galutinėje rikiuotėje liko antras. Be to, jis dar iškovojo ir rovimo rungties bronzos medalį.

Taigi, Aurimas į Lietuvą parveš netgi du pasaulio sunkiosios atletikos čempionato medalius – sidabro ir bronzos.

Tai ne pirmas iškovotas jo trofėjus aukščiausio lygio varžybose: A. Didžbalis prieš kelis metus yra tapęs ir absoliučiu Europos čempionu, pasaulio čempionatuose rovimo veiksme iškovojęs auksą ir sidabrą, dvikovėje pelnęs bronzos medalį, ne kartą yra tapęs Senojo žemyno prizininku bei praėjusiais metais Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalį.

Nutildė skeptikus

– Aurimai, Lietuvos sunkiosios atletikos istorijoje atvertei naują lapą – tapai pasaulio vicečempionu. Po varžybų praėjus šiek tiek laiko ir nuslūgus pirmosioms emocijoms, ar jau pradedi suvokti, ką padarei?

– Dabar jau pradedu suvokti, kad iškovoto medalio spalva pasaulio čempionatuose man, ir apskritai visai Lietuvos sunkiajai atletikai, yra neregėta. Manau, kad po truputį – žingsnis po žingsnio – visa tai bus suvirškinta ir suprasime kokį didžiulį darbą nudirbo visa Lietuvos sunkiosios atletikos federacija. Tai dar kartą įrodo, kad einame teisinga linkme. Galbūt ne visada viskas pavyksta taip kaip nori ir tikiesi, bet jei kantriai sukandęs dantis dirbi, anksčiau ar vėliau sėkmė atsisuka į tavo pusę. Tokie jau yra gyvenimo dėsniai. Tiek gyvenime, tiek sporte nugali kantriausi.

Rezultatas atperka ilgą ir varginantį pasiruošimo periodą, per kurį buvo išlieta, ko gero, kibirai prakaito, paaukota daug laisvalaikio valandų, dirbta išties negailint savęs. Ši pergalė turėtų nutildyti ir skpetikus bei piktus interneto komentatorius, kurių mūsų šalyje tikrai netrūksta.

Po šių varžybų sulaukiau daugybės sveikinimų, gražių, padrąsinančių ir įkvepiančių palinkėjimų ir tai skatina dar labiau stengtis bei siekti aukštesnių tikslų. Tai įkvepia. Džiugu, kad panašios pergalės suvienija mūsų tautą. Išties esame mažos šalies atstovai, tad turime vienytis ir vienas kitą palaikyti, padrąsinti, o nebandyti apkalbėti ar pažeminti.

– Šis pasaulio čempionatas pareikalavo daug emocijų ir valios pastangų: juk rovimo veiksmo rungtyje pirmuosius du kartus tau nepakluso 172 kg štanga ir tik trečiuoju bandymu išrovei 176 kg. Papasakok, kokios prieš trečiąjį bandymą tau tuomet galvoje sukosi mintys?

– Tiesą pasakius, sunku dabar viską žodžiais apsakyti, kas tuomet virė galvoje. Net neįsivaizdavau, kad gali būti taip sunku, kadangi per apšilimą viskas vyko sklandžiai, atrodo, kad nebuvo jokių problemų, jokių klaidų, dėl kurių tektų skaudžiai nusivilti. Visa laimė, kad užteko, net nežinau, kaip čia dabar įvardinti - užsispyrimo, noro ar tikėjimo savo jėgomis ir išroviau tą svorį.

Žinoma buvo sunku, bet žinojau, kad ne mėnesį ir ne du ruošiausi šiam čempionatu, tad negalėjau nuvilti nei savęs, nei Lietuvos sunkiosios atletikos sirgalių. Keistas jausmas, kai rodos, jog viskas slysta tau iš rankų ir gali be prasmės likti visos treniruotės, stovyklos ir panašiai. Džiugu, kad Dievo ranka man pagelbėjo tinkamu momentu.

Įkvėpė trenerio žodžiai

– Ką treneris Bronislavas Vyšniauskas Tau sakė, kai nepavyko pirmieji du bandymai? Nepyko?

– Trenerio žodžius prisimenu miglotai, tačiau buvo pasakyta maždaug taip: „Privalai susiimti. Aš tavimi tikiu“. Tokie žodžiai iš trenerio prisidėjo prie sėkmingo bandymo.

– Įdomu, kas – tu ar treneris – sugalvojote, kad trečiuoju bandymu turi bandyti išrauti nebe 172, o 176 kg? Nusprendėte eiti „va bank“?

– Aš pats trečiuoju bandymu norėjau bandyti išrauti net 178 arba 180 kg, tačiau treneris taktiškai apskaičiavo, kad medaliui užteks ir 176 kg. Nusprendėme, kad geriau išlikti šiek tiek kuklesniems ir ne viską statyti ant kortos. Galutinis verdiktas buvo trenerio, o aš tam tiesiog pritariau. Nesinorėjo veltis į papildomas diskusijas, kadangi ir taip jau buvo nemaža įtampa. Džiugu, kad tas sprendimas pasiteisino.

– Ko gero, tai įkvėpė pasitikėjimo savo jėgomis ir stūmimo rungtyje jau buvo kur kas lengviau psichologiškai?

– Na taip, ypač po pirmo tvirto bandymo stūmimo rungtyje jau supratau, kad galiu kovoti dėl aukščiausių vietų. Kai pagauni adrenaliną ir teigiamą pojūtį, tas stumia pirmyn. Norėjosi atlikti visus sėkmingus bandymus, tačiau pats pasiruošimas buvo banguotas, kamavo ir raumenų skausmai, buvo įvairių problemų. Tai atsispindėjo ir banguotame pasirodyme. Visgi džiugu, kad finišas susiklostė išties sėkmingai.

Teko aiškinti, kur yra Lietuva

– Per apdovanojimų ceremoniją į viršų kilo Lietuvos vėliava, dar ir pats pečius buvai apsigobęs mūsų trispalve. Koks jausmas tokioje didelėje šalyje – JAV – atstovauti savo mažai valstybei ir dar būti tarp lyderių?

– Iš jaudulio virpėjo ne tik lūpos, bet ir visas kūnas. Visa tai iš beprasidedančio suvokimo ką padariau, kaip tai yra brangu ir svarbu mūsų Tėvynei. Buvau išties susijaudinęs. Nors per sportinę karjerą jau iškovojau daug medalių, tačiau prisipažinsiu, tai buvo vienas iš retesnių atvejų, kai kūną ir širdį užvaldė tokie jausmai.

– Dėl savo energijos, atliekamo salto ir puikių rezultatų esi itin mėgstamas pasaulio sunkiosios atletikos sirgalių. Tai įsitikinome ir Amerikoje. Po varžybų prie tavęs rikiavosi daug sirgalių, norinčių nusifotografuoti ir pabendrauti. Kiek teko girdėti, daugelis jų klausinėjo, kur ta Lietuva ir norėjo daugiau sužinoti apie mūsų šalį. Turbūt suvoki, kad panašios pergalės išties garsina Lietuvą visame pasaulyje?

– Taip ir tai išties malonu. Džiugu ir tai, kad per savo išskirtinumą, energiją užkrečiu žmones dar labiau domėtis Lietuva ir sunkiąja atletika. Tokie pasiekimai reprezentuoja Lietuvą pačiame gražiausiame amplua. Matyti į viršų kylančią Lietuvos trispalvę tokioje galingoje valstybėje – JAV – nepakartojamas jausmas. Regintiems tą šou, manau, Lietuvos vardas išlieka ilgai atmintyje tik gražiausiuose prisiminimuose.

– Tavo atliekamas salto dažnai mirga pasaulio ir Europos sunkiosios atletikos čempionatų vaizdo reklamose. Taip pat Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių specialiame sunkiosios atletikos žurnale tavo salto ir apdovanojimų ceremonijai yra paskirti net trys leidinio puslapiai. Lietuvoje sporto aistruoliams esi puikiai pažįstamas, o ar dažnai būna, kad užsienio šalyse prieš varžybas žmonės gatvėje atpažįsta, pakalbina, pasako komplimentų?

– Taip, ir gana dažnai. Kai atvykome į Kaliforniją, prie manęs priėjo ne vienas sunkiosios atletikos sirgalius ir sakė: „Palaikysiu tave“, „Kaip tau sekasi“, kiti net klausė: „Bičiuli, ar padarysi salto?“

– Ir ką gi jiems atsakei dėl salto?

– Sakiau, kad jei viskas klostysis gerai ar tenkins iškovota vieta – būtinai padarysiu salto. Ir štai jie išvydo šį mano akrobatinį triuką. Tikrai žmonės to nepamiršta. Galbūt žmonėms trūksta tokių detalių, kažkokio šou, kad šis mūsų sunkus sportas taptų gyvesnis ir patrauklesnis.

Salto – vizitinė kortelė

– Įdomu, ar 94 kg vyrukui persiversti ore per galvą yra labai sudėtinga? Kaip išmokai šį žiūrovų žvilgsnius prikaustantį triuką?

– Kai buvau paauglys, labai žavėjausi akrobatika, salto. Pats tai pabandyti išdrįsau tik maždaug prieš 6-7 metus ant minkštų čiužinių. Iš antro ar trečio karto daugmaž pavyko ir užsikabinau. Po savaitės vykau į varžybas Lenkijoje ir tuomet jau pamėginau tai atlikti be čiužinių. Pavyko, todėl nuo tada, kai man varžybose pasiseka, atlieku salto. Pasikartosiu: tai tarsi mano sėkmės vizitinė kortelė, savotiška džiaugsmo išraiška.

– Kiek pastebėjau, pats mėgsti bendrauti su publika: po kiekvieno sėkmingo bandymo grakščiai nusilenki, taip pat anksčiau esi pasiuntę oro bučinį ir net rankomis demonstravęs širdelės formą. Taip išreiški padėką ir meilę savo sirgaliams?

– Manau, kad ryšys su publika turi būti. Juk negali tik ateiti, padaryti savo darbą ir stovėti lyg stabas įkaltas į žemę. Reikia su publika ir pabendrauti. Žmonėms patinka, kad esu truputį kitoks, nei kiti. Jiems pakanka laiko tave įsiminti. Galbūt kiti net atsisuka įrašą ir iš naujo visą tai su pasimėgavimu peržiūri bei pamąsto: „Šis maloniai bendraujantis, stebinantis ir džiuginantis atletas yra būtent iš Lietuvos“. Taip jie sužino daugiau apie tave ir tiek pačią valstybę, kurią tu atstovauji.

Šį Amerikoje iškovotą istorinį pasaulio sunkiosios atletikos vicečempiono titulą norėčiau paskirti savo treneriams – dabartiniam treneriui B. Vyšniauskui ir pirmajam treneriui Alvydui Kirkliauskui bei, žinoma, savo tėvams, kurie prisidėjo prie mano sportinio kelio pradžios.

– Kaip Aurimas Didžbalis švęs šią istorinę pergalę?

– Šventimų kol kas tikrai nenusimato. Artimiausios mano šventės, kurias praleisiu su artimaisiais – Kalėdos ir Naujieji metai. Mano kūnas – mano jėga, tad negaliu sportinės formos iškraipyti su audringais šventimais. Į sportą ir savo darbą žvelgiu profesionaliai, tad laukia pasiruošimas naujiems startams. Ar kitąmet pavasarį dalyvausiu Europos čempionate Albanijoje, ar tik rudenį Turkmėnistane pasaulio čempionate, tarsiuosi su treneriu. Bus nuspręsta, kaip atsakingiau pasielgti, kad pasiekti optimalią sportinę formą. Panašūs laimėjimai dar labiau motyvuoja siekti savo užsibrėžtų tikslų. Visada norisi būti pavyzdžiu ne tik sporto salėje, bet ir realiame gyvenime.

Panašūs laimėjimai dar labiau motyvuoja siekti savo užsibrėžtų tikslų. Visada norisi būti pavyzdžiu ne tik sporto salėje, bet ir realiame gyvenime. 

Mes, sunkiaatlečiai, išties daug dirbame, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiame Klaipėdos sunkiosios atletikos sporto salėje. Čia po kelis dviaukštėse lovose gyvename įrengtuose kambariukuose. Sąlygos tikrai nėra šiuolaikiškos, tačiau iš širdies plušame, kasdien liejame prakaitą, siekiame kuo geresniais rezultatais garsinti Lietuvos vardą. Visi mes dirbame ne dėl pinigų, o dėl savo šalies prestižo.

Pats sunkiosios atletikos mini centro modelis, kur perspektyviausi sunkiaatlečiai vienoje vietoje treniruojasi, maitinasi ir miega, yra geras, tačiau reikia šiuolaikinius standartus atitinkančių patalpų. 

Labai tikiuosi, kad Klaipėdoje per artimiausius metus bus pastatyta nauja treniruočių salė. 

Klaipėdos miesto valdžia apie tai vis garsiau kalba ir tikiuosi, kad jų pažadai bus įvykdyti. Malonu, kad sunkiosios atletikos sporto salės statybos reikalais domisi ir rūpinasi Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorius Saulius Budinas. Kiek man teko domėtis, jis deda didžiules pastangas, kad Klaipėdoje atsirastų sunkiosios atletikos sporto salė. 

Sunkiaatlečių rezultatai Klaipėdoje patys kalba už save - juk per kelerius metus vien tarp suaugusiųjų yra trys Europos čempionatų medalininkai - Ramūnas Vyšniauskas, Žygimantas Stanulis ir aš, o kur dar jaunimo ir jaunių Europos čempionatų medalininkai. Juk prieš porą metų mūsų jaunimo iki 23 metų Lietuvos rinktinė Europos čempionate iškovojo net antrą komandinę vietą. Tai neregėtas įvykis. Turime gražaus ir perspektyvaus jaunimo. Manau, kad esame nusipelnę treniruotis geresnėmis sąlygomis, kitaip jaunimas gali išsilakstyti. Juk dabar daug jaunių žmonių emigruoja ir svetur kuria savo ateitį. Manau, jei bus sudarytos puikios sąlygos, sunkiaatlečių būrys ne tik išliks vieningas ir darnus, tačiau ir pagausės sportuojančiųjų būrys. O per masiškumą išryškės ir daugiau lyderių. Viskas yra labai glaudžiai  susiję.

– Aurimai, bandei skaičiuoti, kiek tonų svarmenų pakeli per mėnesį ar metus?

– Taip, kadangi mes planuojame krūvį, rašome treniruočių planus. Per mėnesį vidutiniškai išeina apie 2,4-2,5 tūkstančiai tonų. Per metus – apie 30 tūkstančių tonų. Per metus skaičiuojama per 20 tūkstančių vidutinių svorių štangos pakėlimų.

– Vadovaujiesi kokiais nors prietarais prieš varžybas?

– Stengiuosi nekreipti dėmesio į jokius prietarus. Kaip sakoma: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.“ Jei pradėsi mąstyti, kad neužsimovei neva tai sėkmingų oranžinių ar geltonų megztų kojinių ar kokių violetinių glaudžių, tada labai save suvaržysi. Neprisirišu prie daiktų ar rūbų, o tiesiog per varžybas stengiuosi atiduoti visas jėgas, kad tik iškelčiau štangą. Už rezultatus privalai atsakyti tu, o ne kas kitas.