Artūro Juškėno Ukrainoje laukė duobėtas kelias

Žinia, kad A.Juškėnas, kurio vardas ir pavardė jau seniai tapo ne tik Klaipėdos „Dragūno“, bet ir viso uostamiesčio rankinio, sinonimu, palieka komandą, buvo labai netikėta. 43 metų Lietuvos čempionų vyriausiasis treneris sutiko stoti prie 14 kartų stipriausios Ukrainos ekipos titulą iškovojusios Zaporožės ZTR ekipos vairo. Jau keturis mėnesius Ukrainoje gyvenantį A.Juškėną „Sporto gyvenimas“ pakalbino Lietuvoje. Klaipėdietis trumpam į ją grįžo kaip šalies nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio asistentas.

Sugrįžęs į Lietuvą A.Juškėnas suspėjo pasirodyti ir gimtojoje Klaipėdoje, kur stebėjo lygiosiomis pasibaigusias „Dragūno“ ir Vilniaus „VHC-Šviesos“ rungtynes šalies čempionate.

- Koks jausmas stebėti žaidžiant buvusius auklėtinius? - paklausė „Sporto gyvenimas“ Artūro Juškėno.

- Labai sunkus. Jau kai „Dragūnas“ žaidė pirmąsias Europos rankinio federacijos (EHF) taurės turnyro rungtynes Liuksemburge nesitraukiau nuo interneto ir „gaudžiau“ rezultatą. Vos iš proto neišėjau. Paskui rungtynės su Rumunijos komanda ir vėl tas pats velnias. Na, o savaitgalį pamačiau varžybas jau Klaipėdoje. Galiu pasakyti, kad vyrukai netobulėja taip greitai, kaip aš norėjau. Yra kažkokios problemos. Gal dar ir per anksti komandai įgauti formą. Praėjusį sezoną gerą formą „Dragūnui“ pavyko pasiekti irgi tik apie lapkritį-gruodį. Tačiau neslėpsiu, kad ekipą tikėjausi pamatyti žaidžiančią geriau.

Sėdėjau balkone ir šūkavau. Paskui gailėjausi, kad taip dariau. Yra treneris, atliekamas darbas ir tokie įsikišimai visiškai nereikalingi. Bet keletą kartų neiškenčiau.

- Kaip pradėjo Ukrainos čempionatą jūsų naujieji auklėtiniai - Zaporožės ZTR rankininkai? Praėjusiame sezone jie laimėjo šalies reguliarųjį čempionatą, tačiau kovoje dėl čempionų vardų nusileido pagrindiniams savo varžovams iš kitos Zaporožės komandos „Motor“.

- Jau užbaigėme pirmą ratą iš keturių. Iš viso Ukrainos čempionate dalyvauja šešios komandos. Penkerias rungtynes laimėjo, vienas pralaimėjome. Beje, nusileidome tam pačiam „Motor“ klubui. Pralaimėjimas dėsningas, nes „Motor“ yra labai „kieta“ komanda, turinti labai daug pinigų ir labai gerų žaidėjų. Ji rungtyniauja Europos čempionų lygoje ir mums su ja labai sunku kovoti. Jei atvirai, šiuo metu mes į ją esame nelabai pajėgūs „įkibti“.

- Kaip ZTR vadovybė sureagavo į pralaimėjimą pagrindiniams konkurentams? Ar nenurašė jo naujajam komandos vyriausiajam treneriui?

- Mūsų klubo tradicijos ir istorija yra turtingesnė nei „Motor“, todėl niekam neįdomu, kad mes dabar esame silpnesni. Reikalavimas vienas - visada laimėti. Tai buvo tarsi mano patikrinimas. Lyg ir supranta dūšioje, kad kol kas nerealu šiuos priešininkus įveikti, tad buvo labai svarbu, kaip mes pasirodysime. O po jų patikėjo, kad einame teisinga linkme ir viskas bus gerai. Tik nežinau ar ilgam. Manau, kad jei būtume pralaimėję į vienus vartus, ZTR vadovų sprendimai būtų buvę nelabai geri. Ir niekam nesvarbu, kad komanda sukomplektuota iki man atvykstant ir kad ne aš žaidėjus rinkausi.

- Keliautumėte atgal į Klaipėdą?

- Gal išmetę ir nebūtų, bet sprendimai būtų kitokie. Ilgai pirmavome ir „Motor“ pralaimėjo tik trimis įvarčiais. Žaidėme jų aikštėje. Iki galo neatsilaikėme, nes priešininkų suoliukas yra ilgesnis.

- Ukrainoje jau praleidote apie keturis mėnesius. Ar nenusivylėte priėmęs ZTR pasiūlymą ir palikęs gimtąją Klaipėdą?

- Į Zaporožę išvykau dirbti didelio meistriškumo komandoje. Tam rimtai ruošiausi kaip treneris ir galvojau, kad visas treniruočių procesas vyks tik žygiuojant į priekį. Tačiau atvažiavęs radau tik komandos, turinčios galingą istoriją, pavadinimą. Matyt, todėl ji ir pralaimėjo praėjusiame sezone Europos Iššūkio taurės varžybose tada dar mano treniruojamam „Dragūnui“.

ZTR žaidėjams dar toli iki tokių galingų, kaip aš juos įsivaizdavau. Treniruočių procese teko žengti žingsnį atgal ir pradėti iš naujo mokyti daugelio dalykų, nors maniau, kad tai man teks tobulėti ir mane mokys. Tad pradžioje ir buvo šioks toks nusivylimas. Dabar jau matau, kad judame į priekį. Atsirado žaidėjų pasitikėjimas manimi, nes iš pradžių vyko tikrinimas iš jų pusės. Teko nemažai pavargti ir tik per kokius du mėnesius išsiaiškinome, ko aš noriu iš rankininkų, o ko jie iš manęs.

Paskutinės rungtynės su „Motor“, nors ir pralaimėtos, parodė, kad galime kovoti aukštu lygiu. „Motor“ Čempionų lygoje gana sėkmingai žaidžia su Europos elito komandomis. O tai reiškia, kad mes nesame labai jau toli nuo pačių aukščiausių dalykų. Tai džiugina ir bandysime turėti iš to naudos.

Namų pasiilgau, bet kol kas pusė velnio. Norisi ir Ukrainoje kažką nuveikti. Tuo labiau kad didelis pliusas yra kalba, kuria gali susikalbėti ir sklandžiai aiškinti savo mintis, o ne laužyti liežuvį.

Aišku, labai gaila „Dragūno“ ir ypač, jei jam bus blogai. Jau ne kartą sakiau, kad komanda turi priimti sprendimus. Nepadidinus finansavimo, nebus kur žygiuoti. Jau dabar senoji gvardija pradeda galvoti apie šeimas ir atsisako žaisti už kapeikas ar net veltui. Nenoriu prikarksėti, bet šis sezonas gali būti paskutinis, kai „Dragūnas“ dar mėgina kovoti. Jei neišspręsime finansinių problemų, teks paleisti geriausius žaidėjus arba jie paprasčiausiai pabėgs patys.

- ZTR dalyvauja ir Europos Iššūkio taurės varžybose. Kaip sekasi?

- Labai gaila, kad dalyvaujame tik tokioje taurėje. Tačiau ir tokio lygio varžybose mums šį sezoną bus labai gerai. Jei komandos vadovybė manimi patikės ir pratęs kontraktą, manau, kitoje taurėje mes turėsime daugiau rungtynių ir viskas bus daug normaliau.

Dabar jau atsibodo tik treniruotis. Pirmasis Iššūkio taurės etapas turėjo įvykti lapkričio gale, tačiau dėl mūsų varžovų dalyvavimo besivystančių šalių čempionate jis atidėtas iki gruodžio vidurio. Žaisime su Moldovos „Olimpu“, kurį pernai įveikė ir „Dragūnas“.

- Ukraina yra didelė šalis, turinti senas sporto tradicijas. Tačiau jos rankinio čempionate dalyvauja tik šešios komandos.

- Pernai dar buvo aštuonios. O šiemet - tragedija. Tiek pačiame čempionate, tiek šalies Rankinio federacijos valdyme. Visur problemos. Beje, trys komandos yra iš tos pačios Zaporožės. Trys čempionate žaidžiančios ekipos yra tikrai gero lygio, ketvirta į jį beldžiasi, o likusios dvi - galima sakyti, tik statistės. Iki šiol nesuprantu, kaip „Dragūnui“ pavyko peršokti ZTR barjerą Iššūkio taurėje. ZTR ir „Motor“ yra stipresnės už Lietuvos čempionate dalyvaujančias komandas. O trečioje vietoje žengiantis Južno „Portovik“ kovotų dėl čempiono titulo.

- Ukrainos rankiniui trūksta pinigų?

- Pinigų Ukrainoje yra, bet noro juos paimti ir dirbti žmonės neturi. Visi yra įpratę, kad jiems pinigų duoda. Jei neduoda, patys pasiimti nelabai mėgina. Jei Lietuvoje būtų bent panašios galimybės rasti rėmėjų, kaip Ukrainoje, mūsų šalies rankinis tiesiog klestėtų.

- Ar ZTR jau treniruojasi naujame sporto komplekse?

- Čia yra dar viena problema. Mūsų sporto kompleksas tvarkomas jau antrus metus. Žadėjo baigti iki spalio pradžios, bet dabar sako, kad naujas terminas yra naujieji metai. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę prisidėti, jog šis kompleksas būtų įrengtas taip, kaip reikalinga profesionaliai komandai. Dabar esame tarsi pamestinukai. Treniruojamės net prastesnėmis sąlygomis nei „Dragūnas“. Prastas salės apšvietimas, šalta, dingsta karštas vanduo. Paguodžia tik tai, kad nėra jokių problemų dėl pačių treniruočių, nes visi rankininkai profesionalai. O besimokantiems viskas sutvarkyta taip, kad mokslai sportui netrukdytų.

- O kaip pačiam einasi „ukrainietiškas“ gyvenimas Zaporožėje?

- Labiausiai čia man patinka tai, kad nors žmonės ir neturi pinigų, jie nesėdi namuose prie televizorių ar įlindę į socialinius tinklus, o eina į miestą. Jei oras bent kiek normalesnis, gatvėse pilna žmonių. Visi juda, kažką daro, geria alų ar pypkę rūko. Truputį nervina, kad ukrainiečiai vos ne visose gyvenimo situacijose labai dažnai naudojasi posakiu „ai, kaip nors pralįsim“.

Net nesitikėjau, kad, atrodo, tiek neilgai pagyvenęs šioje šalyje, taip pasiilgsiu Europos. Kai nuvažiavome su komanda į turnyrą Austrijoje, nenorėjau grįžti į viešbutį Vienoje. Sėdėjau ir žiūrėjau į pro šalį einančius besišypsančius, europietiškai apsirengusius žmones.

Nors kartais ir atrodo, kad mes Lietuvoje per tuos metus nieko gero nepadarėme ir nepasiekėme. Tačiau kai pavaikštai Ukrainos šaligatviais ir pavažinėji jų keliais, pamatai žmones, supranti, kad mes labai toli nuėjome, o jie dar turės tą kelią įveikti.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“