Artūras Juškėnas kelia sparnus į Ukrainą

Būtent šią ekipą dragūniečiai pernai Ukrainoje sensacingai eliminavo Europos Iššūkio taurės aštuntfinalyje.

A. Juškėnas prieš kelias dienas su Zaporožės ZTR komanda sudarė vienerių metų sutartį su galimybe ją pratęsti dar vienam sezonui. Jau liepos 8 dieną A. Juškėnas palieka Klaipėdą ir žengia į naują gyvenimo etapą.

"Iššūkių nebijau. Esu pasiryžęs viskam. Mano pagrindinis siekis - tobulėjimas ir žengimas į priekį", - kalbėjo rankinio specialistas.

"Dragūno" neapleis

Artūrai, papasakokite, kokių būdu sulaukėte ZTR komandos siūlymo dirbti vyriausiuoju treneriu, - pasiteiravome A. Juškėno.

Vykau su Lietuvos vyrų rankininkų rinktine autobusu į Estiją ir sulaukiau ZTR klubo direktoriaus Sergejaus Ivanisovo (Sergej Ivanisov) skambučio. Jis pateikė man šį pasiūlymą.

Kaip sureagavote?

Įdomiai. Galiu pasakyti, kad kelionė į Estiją tikrai neprailgo. Buvo apie ką pamąstyti. Galvoje sukosi pačios įvairiausios mintys.

Ar greitai priėmėte ukrainiečių pasiūlymą?

Pasakiau, kad noriu bent tris dienas pamąstyti. Vėliau dar aptarėme detales, jie man nupirko lėktuvo į Ukrainą bilietą ir jau tuomet galutinai susidėliojome visus taškus. Jie man siūlė dvejų metų sutartį, bet aš pasirinkau vienerių metų kontraktą su galimybe jį pratęsti dar vienam sezonui.

Turbūt daugelis, sužinojęs šią žinią, ims klausinėti, o kaip gi bus su daugkartiniais Lietuvos čempionais - Klaipėdos "Dragūno" rankininkais? Juk jūs esate šios komandos įkūrėjas.

"Dragūno" ekipa vienareikšmiškai lieka, ji niekur neišnyksta. Darysime viską, kad "Dragūnas" klestėtų. Vedame derybas, kad komandoje liktų treneris Miglius Astrauskas. 90 procentų, kad jis ir toliau treniruos komandą, taip pat klubo trenerių štabe bus ir mano žmona Rasa Juškėnienė. 

Taip pat ir aš stengsiuosi neatitolti nuo Klaipėdos rankinio, "Dragūno" gyvenimo, nuolat bendrausiu internetu ir dalyvausiu klubo valdyme.

PATIRTIS. Artūras Juškėnas sugebėjo taip sustyguoti "Dragūno" ekipą, jog ši ketverius metus iš eilės Lietuvoje neturi lygių. Ar klaipėdiečiui pavyks panašų rezultatą pasiekti ir Ukrainoje? Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Akademijos kūrimas - ore

Ar pagrindinis išvykimo į Ukrainą motyvas - dideli pinigai?

Neslėpsiu, atlyginimas ZTR ekipoje bus gerokai didesnis, bet tai nėra pagrindinė išvykimo priežastis. Būtų nelogiška nepasinaudoti šansu, kuomet gali pakilti į aukštesnį lygmenį, pabūti aukšto europinio lygio komandoje, pasisemti naujos patirties.

Vienas iš apsisprendimo motyvų buvo ir tai, kad "Dragūno" niekaip nepavyksta "pakelti" bent iki minimalios Europos komandos biudžeto. Kalbu ne apie žaidėjų atsidavimą ar rezultatus, o apie komandos biudžetą. Su tokiu biudžetu, kokį surenka "Dragūnas", kautis Europos turnyruose - praktiškai neįmanoma.

SALDI PERGALĖ. Praėjusių metų spalį "Dragūno" rankininkai, kuriems vadovavo Artūras Juškėnas, Klaipėdoje ZTR ekipą įveikė 5 įvarčių skirtumu - 27:22 (14:9). Neabejojama, kad šis skaudus pralaimėjimas ir paragino ukrainiečius į savo komandą kviestis patyrusį Klaipėdos rankinio specialistą. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

"Dragūno" žaidėjai padarė viską, ką gali - sugeba dominuoti Lietuvoje, nugalėjo ne vieną Europos komandą. Ar ilgai gali tęstis toks žaidėjų atsidavimas ir pasiaukojimas? Geriausi "Dragūno" žaidėjai gauna stipendijas, prilygstančias Lietuvos minimaliam atlyginimui. Kol jie dar yra studentai, tol žaidžia, kovoja, atiduoda visas jėgas, bet kiti jau sukūrė šeimas ir pradeda galvoti apie savo asmeninį gyvenimą.

Jau keleri metai ištiesę rankas ieškome rėmėjų, tačiau atsimušame lyg į sieną. Prieš kurį laiką pateikėme pasiūlymą dėl paramos, bendradarbiavimo Uosto direkcijos atstovams, tačiau sulaukėme neigiamo atsakymo. Gavome tokį atsakymą: "Jūsų projektas geras, bet mes sulaukėme geresnių kitų įmonių pasiūlymų."

Taip pat didelė tikimybė, kad dėl pasikeitusios politinės situacijos valdžioje negausime lėšų iš vienos stambios valstybinės įmonės. Nenoriu įvardinti jos pavadinimo, bet pasakysiu, kad tai mums svarbūs rėmėjai - antri pagal mūsų komandos rėmimo dydį.

Taip pat ne kartą esu sakęs, kad mums reikia generalinio rėmėjo, dėl kurio net esame pasiryžę keisti komandos pavadinimą. Europos pavyzdžiai byloja, kad generalinius rėmėjus padeda surasti valdžios atstovai. Apmaudu, kad šioje srityje nepasistūmėjome į priekį.

"Dragūną" gelbėja tik tai, kad sudarėme trimetę sutartį su Klaipėdos savivaldybe, pagal kurią kasmet gauname po 200 tūkstančių litų. Šiemet mums dar pridėjo beveik 27 tūkstančius litų už gerą pasirodymą Europos Iššūkio taurės varžybose. Tačiau tas dalyvavimas Europos Iššūkio taurės varžybose "suryja" daugiau nei pusę Savivaldybės skirtų lėšų. Išeina uždaras ratas...

Sutartis su Klaipėdos savivaldybe pasibaigs 2014 metais. Jei ji bus pratęsta, tai "Dragūnas" išgyvens, o jei ne, tai tada bus liūdna.

Kas žino, gal Zaporožėje pavyks užmegzti ryšius ir rasti kokių rėmėjų "Dragūnui". Galbūt "Dragūnas" galėtų ruošti žaidėjus ZTR ekipai. Tokių pavyzdžių, kuomet didieji Europos klubai remia užsienio šalių komandas, jau yra. Mes nebūtume pirmieji.

Kelerius metus Klaipėdoje sklandžiusios kalbos apie rankinio akademijos kūrimą kažkodėl prigeso. Kokia yra situacija?

Ką mes galime kalbėti apie akademijos kūrimą, kuomet neturime net savo sporto salės, kurioje galėtume ruošti jaunimą. Sporto sale, esančia Taikos pr. 61 A, dalinamės su "Neptūnu". Kol bus tokia situacija - apie jokią akademiją negalime svajoti. Buvo kalbėta, kad bus pastatyta sporto salė prie "Viesulo" sporto centro, tačiau kažkodėl visa tai stringa.

Išvyks ir žaidėjai?

Tai kokią jūs matote "Dragūno" ateitį?

Gali būti, kad kiti metai bus paskutiniai, kuomet "Dragūnas" sieks rezultato Europos turnyruose. Tai nereiškia, kad komanda išnyks ar kažkas panašaus, bet jei neatsiras generalinio rėmėjo, neapvyks išlaikyti geriausių žaidėjų. Tuomet žais jaunimas, ir tiek. "Dragūno" žaidėjai jau suaugo, jie sukūrė šeimas ir juos išlaikyti komandoje, kai mokame tik po kelis šimtus per mėnesį, - neįmanoma.

Ar "Dragūno" žaidėjams jau pasakėte, kad išvykstate į Ukrainą?

Jie tai iš mano lūpų sužinojo vieni pirmųjų. Kaip sureagavo? Palaikė ir palinkėjo man sėkmės. Visi supranta, kad tai neeilinis šansas. Kitas lygis ir galimybės patekti į aukštesnius sluoksnius. Visi supranta ir tai, kad ateityje ir jiems gali atsiverti durys į Ukrainos rinką. Lietuvos rankinio patirtis rodo, jog išvykus vienam treneriui į Islandiją, atsivėrė durys šioje šalyje. Taip pat buvo ir su treneriais, kurie išvyko į Ispaniją ar Baltarusiją.

Gal jau dabar kokį žaidėją išsivešite iš Klaipėdos?

Kol kas ne. ZTR ekipa jau yra suburta. Dar galėsiu kažkiek koreguoti ZTR komandos sudėtį, bet komandos pagrindas jau sulipdytas. Trenerių štabe man talkins pernai vartininkus šiame klube treniravęs Aleksanderis Šypenka (Aleksander Šypenko).

Įdomu, kaip į tai, kad išvykstate ragauti legionieriaus duonos, reagavo jūsų žmona, sūnus, tėvai?

Žmona Rasa sureagavo gana jautriai. Buvo visokių pamąstymų, bet ji mane supranta ir palaiko. Sūnus Lukas mokosi vienuoliktoje klasėje, tad visi kartu į Ukrainą negalime išvykti. Sūnui reikia baigti Lietuvoje mokslus. Jei jis būtų jau studentas, galbūt būtų kitaip.

O tėvai man prieš kelias dienas, per 43-iąjį gimtadienį, padovanojo loterijos bilietą ir palinkėjo, jog laimėčiau milijoną ir nebeišvykčiau iš Lietuvos. Deja, milijono nelaimėjau... (šypsosi. Aut. past.). Bet jei ir būčiau laimėjęs, vis tiek vykčiau į Ukrainą, noriu išbandyti save naujoje, aukštesnio lygio komandoje. Galiu pasakyti tai, kad žūtbūt įsikabinęs į kėdę nebūsiu, jei nepavyks rasti bendros kalbos su žaidėjais ar kažkas nesiseks, juk visuomet galiu grįžti į gimtinę. Esu gana ramus, nes turiu kur grįžti.