Arenų statybos: dabar ir prieškariu

Remiantis ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos spauda (kurioje galbūt ir buvo kruopelytė propagandos), viskas tada ėjosi kaip iš pypkės. Ir faktai kalba patys už save.

1939 metų pirmenybes Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) surengti Lietuvoje nusprendė 1938-ųjų liepą, mat po 1937 metų Europos krepšinio čempionato Latvijoje, kurį laimėjo Lietuvos rinktinė, šis žaidimas mūsų šalyje labai išpopuliarėjo.

Tuomet pirmenybėms surengti užteko vienos salės, kurią nutarta statyti Kaune.

Statybos vyko neįtikėtinai greitai: projekto ruošimas užtruko pusantro mėnesio, 11 tūkst. vietų (3,5 tūkst. iš jų - sėdimos) halės statybos truko vos šešis su puse mėnesio. Naująjį statinį apžiūrėjęs tuometinis FIBA generalinis sekretorius Viljamas Džonsas spaudos konferencijoje pasakė: "Sporto halė Kaune yra vienintelė tokia puiki Europoje."

Statybininkai neturėjo net kranų, o oro temperatūra, anot to meto spaudos, darbų metu buvo nukritusi net iki 24 laipsnių žemiau nulio.

Tačiau halė ne tik buvo pastatyta per neįtikimai trumpą laiką, bet ir stovi iki šių dienų, joje žaidžia aukščiausio lygio Europos komandos (rekonstruota ji buvo tik kartą - 1962 metais, tada buvo pastatytos gelžbetoninės tribūnos, apšiltintos konstrukcijos ir įrengta šildymo sistema). Halė buvo didžiausia ir geriausia krepšinio arena Lietuvoje iki "Siemens" arenos pastatymo Vilniuje.

Kad 2011 metų čempionatas vyks Lietuvoje, paskelbta 2004 metų lapkritį, tais pačiais metais buvo aišku, jog grupės rungtynės vyks ir Klaipėdoje, o čia reikės naujos arenos, beje, dydžiu ir vietų skaičiumi panašios į halę.

Klaipėdoje areną stato savivaldybės konkursą laimėjusi UAB "Vėtrūna" (anuomet "Halės statymo darbus iš varžytinių paėmė rangovas Ilgauskis" (laikraštis "Sportas", Nr. 50 (110), 1938 m. lapkričio 30 d.).

Tačiau šiandien darbai nevyksta taip greitai, kaip prieš septynis dešimtmečius. Priešingai - jie trunka kur kas ilgiau. Nors stovi net keli kranai, o darbininkas vieno mygtuko paspaudimu gali padaryti tai, ką 1939 metais pusdienį dirbo visa brigada. Jau vėluojama. Dėl šalčio, sniego ir kitų priežasčių. Dėl popierizmo ir biurokratijos.

Anuomet - nevėlavo. Ne tik norint išvengti didžiulės baudos: halės statyba buvo garbės reikalas, visi degė noru tinkamai reprezentuoti savo šalį.

Suprantama, šiandien statybų objektams keliami didesni reikalavimai, daugiau kontroliuojančių įstaigų, daugiau interesų, todėl procesų gal ir neprotinga lyginti. Tai padaryti knietėjo tik dėl to, kad praeities darbai paneigia nūdienos funkcionierių ir statybininkų zyzimą: "Negalima, neįmanoma, draudžiama, neparengti dokumentai ir t.t."

Šiandien net tvarto statyba truktų ilgiau nei didžiulės halės tada.

Kodėl? Juk priemonių ir jėgų šiandien turime dar daugiau. Gal trūksta tuometinio pasiaukojimo, atsakomybės, noro būti geriausiais?

Anuomet to netrūko. Ne tik statybininkams. Tada Lietuvos rinktinė antrą kartą tapo Europos čempione.

Krepšinio halės statyba

Straipsnis iš laikraščio "Darbas", 1939 m. gegužės 7 d.

Kaip statoma Europos krepšinio pirmenybėms Pabaltijyje moderniškiausia krepšinio halė. Statyboje suvartota 220 tonų geležies. Tokia statyba pirma Pabaltijyje. Pastaruoju metu dirba 260 darbininkų. Statybą atlieka lietuviai rangovai, lietuviai meisteriai ir lietuviai darbininkai.

Krepšinio halės statyba savo geležies konstrukcija ir darbo spartos išvystymu yra pirma tokia statyba ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje. Ši krepšinio halės statyba yra mūsų tautos garbė ir pasididžiavimas, kad mes jau ir patys be svetimųjų pagalbos sugebame atlikti sunkų ir didelį statybos darbą.

Halės statyba buvo pradėta gruodžio mėnesį ir visus pamatus ir arkų pastatų betonavimo darbus teko atlikti nepaprastai sunkiose darbo sąlygose - kartais net 24 laipsnių šalčiuose. Betonavimo vietas tekdavo apdengti specialiais pastatais ir, kad palaikyti reikiamą temperatūrą, vanduo visą laiką buvo šildomas, o naujai pastatyti betono pamatai buvo šildomi specialiais įrengimais net iki 6 metrų gylio žemėje. Pagaliau, kai paliaudavo šalti, statybos darbavietėje pasidarydavo ištisi klanai purvo ir darbininkams tekdavo po jį braidžioti apsiavus aukštais batais.

Šioje halės statyboje sunkiausias ir pavojingiausias darbas buvo josios geležies konstrukcija - karkasas. Visas halės apdengimas laikosi ant keturių milžiniškų geležies arkų. Viena tokia geležies arka sveria 1 000 pūdų ir turi 60 metrų ilgio. Iš pradžių šias arkas buvo teirautasi užsakyti didžiausiuose Europos fabrikuose, tačiau pastarieji, užsiėmę karo pramone, atsisakė reikiamu metu šias arkas padaryti. Tada šį pavojingą sunkų darbą ėmėsi dirbti mūsų geriausi meistrai šaltkalviai. Atskiros arkų dalys buvo sukniedintos ant žemės ir vėliau šimto pūdų gabalais buvo traukiamos ant medinių klojinių, pakopų, net iki 15 metų aukščio ir ten sumontuojamos. Taigi, ši nepaprastai sunki ir pavojinga arkų statyba buvo atlikta primityvišku būdu, be mechaniškųjų kranų, koki yra vartojami didesnėse valstybėse tokioje sunkioje statyboje. Traukiant ir montuojant šias arkas ant pakopų primityvišku būdu buvo daugybė pavojų: pakopos dėl mažiausios apskaičiavimo arba darbo atlikimo klaidos galėjo neišlaikyti, griūti ir tada statybą būtų ištikęs Šančių garažo likimas. tačiau viskas buvo teisingai apskaičiuota ir darbas buvo gerai atliktas ir šiandien jau visos keturios arkos yra pastatytos ir ant jų stogas jau baigiamas tiesti.

Šiuos pavojingiausius ir sunkiausius geležies darbus atliko ir organizavo šaltkalvis meistras - Juozas Paškevičius. Iš pradžių šį darbą jis pradėjo dirbti tik su 30 darbininkų šaltkalvių, vėliau šiam darbui jis surinko ir suorganizavo net 150 geriausių šaltkalvių, prityrusių geležies specialistų darbininkų.

Paklaustas, kaip jis ryžosi imtis tokios sunkaus ir atsakingo darbo, meistras Paškevičius pradėjo pasakoti:

- Geležies darbus aš jau esu ir anksčiau atlikęs mūsų didesnių tiltų statybose, Karininkų Ramovės ir kitų mūsų žymių pastatų kūryboje. Nors iš anksto buvau apskaičiavęs ir žinojau, kad šis darbas man ir su manim dirbantiems bus ne tik nepelningas, bet gal net ir nuostolingas, tačiau ėmiausi jo dirbti dėl to, kad to iš manęs reikalavo lietuvio meistro pareiga, nes šį kartą mes pasiryžome visiems įrodyti, kad mūsų didelės statybos kūryboje mes lietuviai jau sugebame savarankiškai dirbti be svetimųjų pagalbos. Matote, šios mūsų reprezentacinės sporto kultūrinės tvirtovės statyba yra ir mūsų lietuvių statybininkų sugebėjimų pasirodymas, garbė ir pasididžiavimas. Šis darbas buvo nelengvas, nes panašaus darbo mūsų statyboje dar nebuvo, o, be to, viską reikėjo dirbti labai paskubomis ir sunkiose, nenormaliose sąlygose. Man pačiam teko daryti tiksliausius geležies matavimus ir prižiūrėti šio darbo atlikimą. Ištisus mėnesius dieną ir naktį ūžė ir staugė 18 bormašinių, grąžydamos storas geležies blankas. - Ir čia pat meistras Paškevičius man parodė didelę krūvą plieninių grąžtų, nulūžusių, sutrupėjusių ir sudilusių šio darbo metu. - Vartojome oro grąžtus pneumatorius, ir kitokius moderniškiausius geležies apdirbimo prietaisus. Šioj halės statyboje mes apdirbome 220 tonų geležies. Dirbant arkas ant žemės, buvo baimintasi, kad, jas montuojant ant pakopų, gali kuri nors jų dalis keliais centimetrais nesutikti, nesueiti, tačiau dabar jau mes esame ramūs ir patenkinti: visa puikiausiai sutiko ir nebuvo padaryta net milimetrinės klaidos. Matote, garažo pamoka baugina net ir tuos, kurie toje statyboje nedalyvavo, ir mes jausdami visuomenėje dar tebesantį nepasitikėjimą stengėmės kiekvieną mums pavestą darbą kuo geriausiai atlikti, kad vėliau nesusilauktume įvairių priekaištų ir spėliojimų kaip garažo statybininkai. Gegužės septintą dieną geležies darbus mes galutinai baigsime ir kad mūsų darbas tikrai pavyko, mes jau žinojome tada, kai sumontavome paskutinę arką. Dabar tik vienas mūsų troškimas prieš mūsų akis telieka: kad jie laimėtų tas rungtynes, - baigė meistras Paškevičius.

Pastaruoju metu halės statyba jau baigiama, bet darbas eina didžiausiu tempu, amerikoniška sistema. Dabar kartu yra dirbami geležies darbai, dailidžių, mūro, stogo darymo ir dengimo, stalių, dažymo, langų dėjimo ir kitokie darbai. Šiuo metu halės statyboje dirba net 260 darbininkų.

Darbininkų uždarbiai, atsižvelgiant į sunkias darbo sąlygas nėra dideli. Paprasti darbininkai per dieną uždirba nuo 6 iki 12 litų. Taip pat dirbami viršvalandžiai ir kartais tenka dirbti net iki 12 valandų per dieną. Tačiau darbinininkai niekuo nesiskundžia ir yra patenkinti, nes jie kuria mūsų sporto tvirtovę, kur Europos tautų akivaizdoje bus garsinamas Lietuvos vardas ir jie šią halę kuria kartu su lietuviais rangovais Dedėle ir Brumium, lietuviais meistrais ir tokiais pat prižiūrėtojais.

Darbovietėje darbą administruoja ir palaiko griežtą darbo tvarką ir drausmę prityręs statybos darbų administratorius ats. majoras J. Reikala. Kad darbovietėje yra tvarka ir drausmė, rodo ir tas faktas, kad iki šiol visoje statyboje neįvyko nė vieno nelaimingo atsitikimo.

Halės statyba numatoma pabaigti dar prieš terminą - gegužės 15 d. Statybos pavėlavimas rangovams kainuotų 120 tūkstančių litų - taigi buvo visa padaryta, kad tokio pavėlavimo nebūtų.

Bendrai, šios krepšinio halės statyboje teko daug vargo patirti, prisiėjo daug naktų nemiegoti ir daug šventų dienų be poilsio dirbti ir meistrams, ir darbo prižiūrėtojams ir visiems darbininkams. Užtat Europos krepšinio pirmenybėms rengti komitetas, norėdamas šiems krepšinio halės statybininkams atsilyginti už jų vargą ir kruopštų darbą, į šias pirmenybių rungtynes pažadėjo visiems šią krepšinio halę stačiusiems darbininkams suteikti nemokamus bilietus. Ir geriausiai jiems galės atsilyginti mūsų krepšininkai, pakartotinai iškovodami Europos krepšinio nugalėtojo vardą.

A. Sirutis