Antanas Sireika: Lietuvai reikia skverbtis gilyn

Ja­po­ni­jos krep­ši­nin­kus šiuo me­tu tre­ni­ruo­jan­tis šiau­lie­tis An­ta­nas SI­REI­KA sa­ko sve­tur per­kai­no­jęs sa­vo ver­ty­bes ir at­ra­dęs ry­šį su auk­lė­ti­niais. „Svar­biau­sia – ne grei­tas re­zul­ta­tas, bet pa­ts mo­ky­mo pro­ce­sas“, – sa­ko tre­ne­ris. Ste­bė­da­mas pa­vir­šiu­mi slys­tan­čią ir eu­ro­pė­ji­mui pa­si­duo­dan­čią Lie­tu­vą jis kvie­čia stab­te­lė­ti ir pa­mąs­ty­ti.

Nau­jai at­ras­tos ver­ty­bės

Praė­ję me­tai A. Si­rei­kai bu­vo iš­skir­ti­niai, nes gy­ve­no ki­ta­me pa­sau­lio kraš­te – Ja­po­ni­jo­je, dir­bo su ki­to­kios kul­tū­ros, ki­to­kio men­ta­li­te­to žmo­nė­mis. Dar­bas lyg ir tas pa­ts – tre­ne­rio, ta­čiau tam, kad bū­tų sve­tur su­pras­tas, šiau­lie­tis pa­kei­tė įpras­tus me­to­dus.

Ja­po­ni­jo­je ne­priim­ti­na prie­var­ta, pyk­tis, dik­ta­tas. Jo­je vy­rau­ja pa­rei­ga, nuo­lan­ku­mas, pa­klus­nu­mas, darbš­tu­mas. Kad įgau­tu­mei ko­lek­ty­vo na­rių pa­si­ti­kė­ji­mą, tu­ri iki smulk­me­nų iš­siaiš­kin­ti ga­li­mus va­rian­tus, veiks­mų prie­žas­tis ir pa­sek­mes. Žmo­nės ten yra įpra­tę gy­ven­ti pa­ti­ki­mai, lais­vai, yra ga­ran­tuo­ti sa­vo atei­ti­mi, to­dėl nie­ko ne­da­ro eksp­rom­tu.

Tre­ne­ris sa­ko ja­po­nų gy­ve­ni­mo sti­lių pri­tai­kęs sa­vo dar­be. Da­bar jam svar­biau­sia – ke­lias į žmo­gaus gal­vą ir šir­dį. Nie­ko ne­duos nuo­sta­bios idė­jos, jei ne­mo­kė­si įro­dy­ti jų pro­duk­ty­vu­mo, jei ne­ga­lė­si jų su­jung­ti su ja­po­nų įpras­to gy­ve­ni­mo ma­nie­ro­mis.

Tre­ne­ris sa­ko, kad vien bal­so pa­kė­li­mas jau yra ne­pa­gar­ba žmo­gui, ką be­sa­ky­ti apie kri­ti­ką ar baus­mes. Tu­ri gal­vo­ti ne tik apie ži­nių kie­kį ir ko­ky­bę, bet ir apie san­ty­kius su žmo­nė­mis ir apie tai, kaip vi­sa tai jiems per­teik­ti. Ir ne bend­rai pa­teik­ti nau­jas ži­nias bei in­for­ma­ci­ją, bet iš­siaiš­kin­ti, ko­kio ly­gio in­for­ma­ci­ją ta­vo auk­lė­ti­nis ge­ba su­pras­ti, ko­kio stip­ru­mo ir su­dė­tin­gu­mo krū­vį jam ga­li­ma pa­ti­kė­ti.

„Ja­po­ni­jo­je iš­mo­kau ver­tin­ti ki­tą žmo­gų, at­si­žvelg­ti į jo po­rei­kius bei min­tis. Tai – ne­leng­va, su­bti­lu, at­sa­kin­ga, bet tai ir yra svar­biau­sia mū­sų gy­ve­ni­me – gal­vo­ti apie ki­tus!“, – nea­be­jo­ja A. Si­rei­ka.

Kai svar­biau­sias tik re­zul­ta­tas

Gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas Ja­po­ni­jo­je A. Si­rei­ka su­si­mąs­tė, kiek įde­da­me šir­dies, ne­si­ti­kė­da­mi at­ly­gio, kiek są­ži­nės pa­lie­ka­me kiek­vie­na­me sa­vo žings­ny­je, kiek mes my­li­me tuos, ku­riuos no­ri­me pa­keis­ti ar iš­mo­ky­ti, su ku­riais bend­rau­ja­me.

„Jei dau­giau gal­vo­tu­me ne apie sa­ve, jei dau­gu­ma mū­sų dirb­tų tą dar­bą, ku­rį ge­riau­siai iš­ma­no, mes tik­rai gy­ven­tu­me ge­riau... Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad Lie­tu­vo­je nė­ra ak­cen­tuo­ja­mi tre­ne­rių san­ty­kiai su ko­man­da. Duok re­zul­ta­tą bet ko­kio­mis prie­mo­nė­mis – dau­giau nie­kas ne­rū­pi. Jo­kio ki­to ta­vo pa­li­ki­mo, jo­kio auk­lė­ji­mo, švie­ti­mo iš ta­vęs ne­rei­kia“, – ma­no A. Si­rei­ka.

Jo žo­džiais, Ja­po­ni­jo­je tre­ne­ris ver­ti­na­mas net pa­gal tai, ko­kie yra jo san­ty­kiai su šei­ma, spau­da, te­le­vi­zi­ja, ger­bė­jais, žai­dė­jais, svar­bu, kaip vi­suo­me­nė­je el­gia­si jis pa­ts. Sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tai Ja­po­ni­jo­je yra va­di­na­mi mo­ky­to­jais iš di­džio­sios rai­dės. Jie yra gar­bi­na­mi ir ger­bia­mi. Nie­kas ne­drįs ne­ti­kė­ti ar kri­ti­kuo­ti mo­ky­to­jo mo­ky­mą – juk kas ga­li ge­riau už jį ži­no­ti.

Mo­ky­to­jai ne­pikt­nau­džiau­ja pa­gar­ba. Prie­šin­gai, ki­tus auk­lė­jan­tis žmo­gus tu­ri dar la­biau pa­si­temp­ti – sa­vo spren­di­mams kel­ti aukš­tes­nius rei­ka­la­vi­mus, at­sa­kin­giau elg­tis, at­sa­kin­gai ža­dė­ti ir dirb­ti.

A. Si­rei­ka sa­ko, kad Ja­po­ni­jo­je vi­si tu­ri dar­bą, bet kiek­vie­nas tu­ri konk­re­čią sri­tį, už ku­rią yra at­sa­kin­gas. Taip mo­ko­ma at­sa­ky­ti už kiek­vie­ną at­lik­tą veik­lą.

„Bū­tų pui­ku, jei Lie­tu­vo­je bū­tų su­tei­kia­ma ga­li­my­bė vi­siems dirb­ti, bet kiek­vie­nas tu­rė­tų at­si­skai­ty­ti už at­lik­tą dar­bą... Ar­gi ne pui­ku: atei­ni, pa­vyz­džiui, į Sa­vi­val­dy­bę, pa­tei­ki raš­tą su nu­ro­dy­tais rei­ka­la­vi­mais ir lau­ki, kol val­di­nin­kas pa­ts pe­reis ir su­rinks vi­sus tau rei­ka­lin­gus pa­ra­šus? Ir ne­rei­kia bū­ti iš­skir­ti­niu ar ypa­tin­gu, tai at­lie­ka­ma kiek­vie­nam, ku­ris su tais raš­tais krei­pia­si“, – siū­lo po­ky­čius tre­ne­ris.

Lin­ki at­si­gręž­ti į sa­ve

A. Si­rei­kos nuo­mo­ne, šven­tės ne­ga­li bū­ti skir­tos vien su­si­tik­ti su gi­mi­nė­mis, bi­čiu­liais ir so­čiai pri­si­kimš­ti pil­vus. Šven­tės – tas tarps­nis, ka­da tu­ri­me stab­te­lė­ti ir pa­mąs­ty­ti, kas esa­me ir kaip esa­me.

Tre­ne­ris sa­ko, kad rei­kia nuo­la­tos dirb­ti su sa­vi­mi: iš­girs­ti, ką gal­vo­ja­me šią aki­mir­ką, ko­dėl pa­si­rin­ko­me to­kias min­tis ar ant ko nors pyks­ta­me ir už ką. Tu­ri­me su­vok­ti, kad min­tys yra ma­te­ria­lios ir ku­ria ry­to­jų.

A. Si­rei­ka sa­ko, kad la­bai svar­bu pa­laips­niui sau kel­ti rei­ka­la­vi­mus. Ne kaž­kam iš ap­lin­ki­nių, bet sau. Nuo­šir­džiai slo­pin­da­mi pa­vy­dą, egoiz­mą, mo­ky­da­mi sa­vo vai­kus pa­gar­bos ki­tam, mei­lės šei­mai, dar­bui, ga­li­me ti­kė­tis, jog gy­ve­ni­mas taps gra­žes­nis, mie­les­nis, o kar­tu ir ge­res­nis.

„Juk per šven­tes vie­ni ki­tiems do­va­no­ja­me sal­du­my­nus, nes ne­mo­ka­me taip pa­da­ry­ti, kad ki­tam bū­tų sal­du. Taip kal­bu, nes gy­ve­nu ki­to­je ša­ly­je ir sa­vo aki­mis ma­tau, jog įma­no­ma gy­ven­ti su gied­ra nuo­tai­ka ir šyp­se­na, kad pa­sau­ly­je yra daug žmo­nių, ku­rie gy­ve­na be pyk­čio ir nuo­skau­dų. Ir jų yra dau­giau, nei pyks­tan­čių!“ – sa­ko A. Si­rei­ka.

Tre­ne­ris įsi­ti­ki­nęs, kad be pa­čių lie­tu­vių no­ro, pa­stan­gų ir nuo­šir­du­mo Lie­tu­vo­je nie­kas ne­pa­si­keis.

Gra­žiau­sių žie­mos šven­čių pro­ga A. Si­rei­ka lin­kė­jo šir­dies ir sie­los ra­my­bės, ener­gi­jos kū­nui ir dar­bui, ge­ros svei­ka­tos ir sėk­mės, dė­me­sio ir ši­lu­mos ar­ti­mie­siems. Taip pat kvie­tė bū­ti sa­vo są­ži­nės, žo­džio, veik­los, sa­vo mies­to, sa­vo ša­lies šei­mi­nin­kais.