A. Didžbalis: "Kiekvienas laimėjimas vienija mūsų šalį"

A. Didžbalio trofėjų kolekcijoje yra visko - pradedant nuo Lietuvos čempiono ir tarptautinių varžybų nugalėtojo laurų, šalies rekordų iki absoliutaus Europos čempiono titulo, pasaulio pirmenybių ir olimpinių žaidynių prizininko apdovanojimų.

Šis raumeningas vyrukas visada siekia maksimumo, tad nenuostabu, kad dėl šių savo tikslų sporto salėje atiduoda visą savo širdį, energiją ir aukoja laisvalaikį.

Tik pirmadienio ankstyvą rytą grįžęs iš Kroatijoje vykusio Europos čempionato, vos kelias valandas nusnūdęs, popiet jau liejo prakaitą sporto salėje.

"Jei nori tobulėti, reikia dirbti toliau ir bandyti judėti į priekį, tai yra gerinti rezultatus. Man asmeniškai metai neprasidėjo "vau", net svarbu ne gerai juos pradėti, o užbaigti. Rovimo rungtyje iškovojau aukso medalį, o dvikovėje - bronzą. Nors mano sportinė forma nebuvo pati geriausia, bet, atvirai pasakius, tyliai svajojau apie aukso medalį ir dvikovėje. Tą būtų nuostabu padaryti šių metų lapkričio pabaigoje - gruodžio pradžioje JAV vyksiančiame pasaulio čempionate. Jei pavyks, bus ir salto, kurio dabar sirgaliai nematė", - "Vakarų ekspresui" sakė A. Didžbalis.

Kroatijoje - būrys sirgalių

Aurimai, Kroatijoje rovimo rungtyje iškėlei 181 kg sveriančią štangą ir neturėjai lygių. Stūmimo rungtyje pirmu bandymu lengvai iškėlei 205 kg, tačiau vėliau nepavyko įveikti 213 ir 2015 kg. Nuo dvikovės nugalėtojo ruso Adamo Malogovo (išrovė 108 kg, išstūmė 208 kg, dvikovės rezultatas - 388 kg) ir vicečempiono ukrainiečio Dmytro Čumakovo ((174 kg, 214 kg, 388 kg) tave skyrė vos 2 kg. Gal reikėjo bandyti stumti mažesnį svorį ir būtum tapęs čempionu?

Stūmimo rungtyje rusas su ukrainiečiu vis keitė pasirinktą kelti svorį, tai gal kiek pakišo koją. Tačiau aš pasitikėjau savo jėgomis, nes per apšilimą ir atliekant pirmąjį bandymą viskas sekėsi gerai. Reikia pasidžiaugti ir dvikovėje iškovotu bronzos medaliu. Smagiausia tai, kad Lietuvai komandinėje įskaitoje tarp 37 valstybių padėjau iškovoti vienuoliktąją vietą. Taip aukštai dar niekada nebuvome pakilę.

Kroatijoje vykusiame Europos čempionate, įskaitant ir mane, dalyvavo gausi mūsų komanda - net septyni sunkiaatlečiai. Jie prisidėjo prie komandinių taškų.

PASVEIKINO. Vakar Aurimo Didžbalio ir jo trenerio Bronislavo Vyšniausko (abu stovi viduryje) į Klaipėdos sunkiosios atletikos sporto salę pasveikinti atvyko Klaipėdos sporto valdžios atstovai - sporto vadas Saulius Paliulis (pirmas iš dešinės), "Viesulo" sporto centro direktorius Edmundas Klimas (antras iš kairės), jo pavaduotoja Elina Pozingienė (antra iš dešinės) bei Klaipėdos miesto garbės pilietis, išugdęs ne vieną dviračių sporto olimpinį čempioną, Narsutis Dumbauskas (pirmas iš kairės). Astos ZABLOCKYTĖS nuotr.

Svorio iki 105 kg varžybose Arnas Šidiškis užėmė 11-ąją vietą. Jis dvikovėje surinko 360 kg (rovimas - 163 kg/stūmimas - 197 kg). Sergejus Lichovojus šioje svorio kategorijoje (353 kg - 160/193) užėmė 14-ąją vietą tarp 20 dalyvių.

Svorio iki 77 kg grupėje Martynas Sasnauskas liko 17-as (290 kg - 130/160). Svorio iki 85 kg Irmantas Kačinskas užėmė 16-ąją vietą (317 kg - 140/177) tarp 21 dalyvio.

Svorio per 105 kg varžybose Vincas Šlevinskis užėmė 18-ąją vietą (346 kg - 156/190), 18-metis Deivydas Jucius (317 kg - 140/177) - 21-ąją vietą tarp 25 dalyvių.

Pajėgus kautis dėl medalio mano svorio kategorijoje buvo ir Žygimantas Stanulis, tačiau jis varžybose negalėjo dalyvauti dėl alkūnės traumos.

Į Kroatijos Splito miestą pasižiūrėti tavo varžybų buvo atvykę ir keli lietuviai. Turbūt malonu, kad sirgaliai palaiko ne tik prie TV ekranų, bet ir vyksta į tolimas šalis?

Žinoma, kad smagu. Dar prieš savo startą žinojau, kad bus keli lietuviai. Po varžybų šiltai pabendravome, pasidalijome įspūdžiais. Tačiau, tiesą pasakius, trūko palaikymo iš salės, žmonės buvo šiek tiek vangūs. Nekalbu apie lietuvius, o apskritai apie žiūrovus. Ir kolegos sunkiaatlečiai sakė, kad trūko salės šurmulio.

Kita vertus, kai aš keliu štangą, esu susikoncentravęs tik į tai, negirdžiu konkrečių frazių, kas ką šaukia, ar panašiai.

Tavo pasirodymą didžiulis būrys sirgalių stebėjo tiesiogiai ir per "Eurosport" kanalą. Ne taip jau dažnai vyksta tokie įvykiai, kai lietuvius rodo per šį populiarų sporto kanalą ir net per apdovanojimų ceremoniją plevėsuoja šalies trispalvė. Kai kurie sporto sirgaliai tavo pasirodymą įvertino kaip gražesnį reginį nei krepšinio ar futbolo varžybos. Teigė, kad tu sukėlei labai daug teigiamų emocijų.

Tokie komplimentai atperka ne tik mano, visų sunkiaatlečių, bet ir kitų sporto šakų atstovų lūkesčius. Mes visi turime suprasti, kad Lietuvoje populiarus gali būti ne tik krepšinis ar futbolas, bet ir kitos sporto šakos. Turime palaikyti visus. Juk mažesnių sporto šakų atletai įdeda ne ką mažiau pastangų, valios ir jėgų nei didžiųjų sporto šakų atstovai. Kiekvienas laimėjimas, kad ir kokia sporto šaka būtų, vienija mūsų šalį, garsina jos vardą. Dėl to, jog aukščiausio lygio varžybose galime iškelti Lietuvos vėliavą, reikia tik pasidžiaugti.

Nusipelnė geresnių sąlygų

Kiek man teko bendrauti su Kroatijos ir Lietuvos sunkiosios atletikos atstovais, visi iš tavęs laukė salto. Kodėl Kroatijoje jo neišvydome?

Aš visada sakau, kad salto išvysime tada, kai bus puiki nuotaika, geras rezultatas ir tai bus perteikta žiūrovams. Deja, šįkart iki puikaus rezultato šiek tiek pritrūko. Salto teks palaukti iki kito čempionato. Labai tikiuosi, kad šį sėkmę simbolizuojantį šuolį pavyks atlikti per šių metų pabaigoje Amerikoje vyksiančias planetos pirmenybes. Labai noriu ir siekiu atsirevanšuoti savo pagrindiniams varžovams.

Kokie artimiausi tavo planai?

Dabar svarbu atlikti nepabaigtus namų darbus. Kalbu apie stūmimo rungtį. Reikia tobulinti. Šiek tiek atsikvėpsime. Dar po starto jaučiu šiokius tokius nugaros skausmus, tad reikia ir reabilitacijos.

Tiek Kroatijoje, tiek Lietuvoje esi atpažįstamas. Žmonės prieina, pakalbina, paprašo nusifotografuoti ar tai nevargina?

Ne. Esu prie to jau pripratęs. Galbūt tai net dar labiau motyvuoja siekti savo užsibrėžtų tikslų. Visada norisi būti pavyzdžiu ne tik sporto salėje, bet ir realiame gyvenime.

Mes, sunkiaatlečiai, išties daug dirbame, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiame sporto salėje. Čia po kelis dviaukštėse lovose gyvename įrengtuose kambariukuose. Sąlygos tikrai nėra šiuolaikiškos, tačiau iš širdies plušame, kasdien liejame prakaitą, siekiame kuo geresniais rezultatais garsinti Lietuvos vardą. Visi mes dirbame ne dėl pinigų, o dėl savo šalies prestižo.

Pats sunkiosios atletikos mini centro modelis, kur perspektyviausi sunkiaatlečiai vienoje vietoje treniruojasi, maitinasi ir miega, yra geras, tačiau reikia šiuolaikinius standartus atitinkančių patalpų. Labai tikiuosi, kad Klaipėdoje per artimiausius metus bus pastatyta nauja treniruočių salė. Klaipėdos miesto valdžia apie tai vis garsiau kalba ir tikiuosi, kad jų pažadai bus įvykdyti. Malonu, kad sunkiosios atletikos sporto salės statybos reikalais domisi ir rūpinasi Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorius Saulius Budinas. Kiek man teko domėtis, jis deda didžiules pastangas, kad Klaipėdoje atsirastų sunkiosios atletikos sporto salė.

Sunkiaatlečių rezultatai Klaipėdoje patys kalba už save - juk per kelerius metus vien tarp suaugusiųjų yra trys Europos čempionatų medalininkai - Ramūnas Vyšniauskas, Žygimantas Stanulis ir aš, o kur dar jaunimo ir jaunių Europos čempionatų medalininkai. Juk prieš porą metų mūsų jaunimo iki 23 metų Lietuvos rinktinė Europos čempionate iškovojo net antrą komandinę vietą. Tai neregėtas įvykis. Turime gražaus ir perspektyvaus jaunimo. Manau, kad esame nusipelnę treniruotis geresnėmis sąlygomis, kitaip jaunimas gali išsilakstyti. Juk dabar daug jaunių žmonių emigruoja ir svetur kuria savo ateitį. Manau, jei bus sudarytos puikios sąlygos, sunkiaatlečių būrys ne tik išliks vieningas ir darnus, tačiau ir pagausės sportuojančiųjų būrys. O per masiškumą išryškės ir daugiau lyderių. Viskas yra labai glaudžiai susiję.