Petro Lapės "medžioklės" plotai (3)

Pasak architektų, P. Lapės labai laukdavo Architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus susirinkimuose. Dažniausiai jis su savo idėjomis, fantazijomis duodavo toną ir užkurdavo diskusijas, kuriose būdavo ginčijamasi iki užkimimo. Ypač, kai iškilo tilto per Kuršių marias sumanymas. Šiuo požiūriu architektai suskilo į du "lagerius" - aršius šalininkus ir dar aršesnius priešininkus.

Inžinerinės minties užmojai

P. Lapė buvo ir Lietuvos inžinierių sąjungos narys, labai aktyviai reiškęsis Klaipėdos klube. Jame taip pat vykdavo pačios įvairiausios diskusijos, kuriose P. Lapė irgi dažnai užgrodavo pirmuoju smuiku. Kai inžinieriai, architektai, konstruktoriai diskutavo apie Klaipėdos uosto įplaukos kanalo rekonstrukcijos reikalus ir akmenis jai siūlė vežti iš Olandijos bei Švedijos, P. Lapė kategoriškai priešinosi tokiai idėjai. Jis siūlė Klaipėdos gamyklose daryti tetrapodus - esą patikimiau ir pigiau. Patirtį, jog galima pasitikėti kūrybingais vietos gamintojais, jis buvo sukaupęs statant Lietuvos jūrų muziejų, Delfinariumą. Iš dalies minėta jo idėja buvo įgyvendinta.

Kai japonai primygtinai Klaipėdos valdžiai ir uostininkams siūlė uostą plėsti šiaurinėje Klaipėdos dalyje, P. Lapė itin akcentavo, kad taip jau ne tik iš klaipėdiečių, o ir iš visos Lietuvos bus atimta ir taip jau menko dydžio pajūrio dalis. Akcentavo ir tai, kiek medžių teks iškirsti.

P. Lapė buvo įsitikinęs, kad į Kuršių neriją yra būtina tiesti tiltą. Jo argumentas buvo labai paprastas - gaisrai. Ties tilto idėja P. Lapė daug dirbo ir netgi keliolika įvairiausių jo projektų buvo nubraižęs.

EGLUTĖ. Kai duktė Simona išaugo, P. Lapė, būdamas labai praktiškas estetas, eglutės nebestatydavo - pribyra spyglių, su kuriais sunku "kovoti". Kalėdoms, Naujiesiems buto palubėje pakabindavo pušies šaką, kurią padabindavo savas istorijas turinčiais žaislais. Tą šaką nukabindavo tik sausio pabaigoje, kai savo vynais ir šampanais būdavo pavaišinęs visus, kuriuos norėdavo pasveikinti Naujųjų metų proga.

Sodo rojuje

Būdamas gana užsiėmęs ir tarnyba, ir projektais, ir lakiomis fantazijomis, P. Lapė vis dėlto labai paprastai ir žmogiškai grįžo prie žemės - įsigijo sklypą Šernų soduose. Miestietė žmona Asta nuo prigimimo žemelei buvo abejinga, tad tas sodas tapo P. Lapės "tyrinėjimų" poligonu. Nors ir dvarininko sūnus, bet įgūdžių, kaip apsieiti su žeme, turėjo, tad pradėjo eksperimentuoti ir vaismedžiais, ir vaiskrūmiais, ir netgi su vynuogėmis. Daržovių irgi užsiaugindavo.

Visgi sodo derliaus "topas" buvo vaisiai ir uogos. Iš paties pasodintų, išaugintų bei prižiūrimų medžių ir krūmų derliaus P. Lapė įsigudrino daryti vyną ir netgi... šampaną. Specialiai atsidūręs Kaukazo respublikų vyno ir šampano gamyklose rinko žinias ir jas taikė savo vyndarystės "ūkyje".

Duktė Simona pasakojo nuo vaikystės pamenanti I. Kanto gatvės namo bute, kur gyveno šeima, prie radiatorių ant kėdžių "susodintus" keliasdešimtlitrinius butelius, aprengtus senais tėvo švarkais.

"Tie buteliai man atrodydavo lyg tikri žmonės, kalbantys kažkokia man nesuprantama kalba - ten kažkas burbuliuodavo, kunkuliuodavo, o tėvas su jais elgėsi kaip su garbingais svečiais", - prisiminė ji.

Visi, kas yra ragavę tų P. Lapės išburtų vynų bei šampanų, ir šiandien čepsi lūpomis. Čepsi ir prisiminę kolegos, bendražygio ar draugo grilius sode. Šašlykai soduose plačiai jau buvo paplitę. O štai "lopetas" dešrelėms, įvairiausioms mėselėms P. Lapė iš kažkur bene pirmasis į sodus parsigabeno. Lygiai tokią pat "įrangą" jis turėjo ir bute, kuriame buvo susimūrijęs židinį, butuose Klaipėdoje anuomet dar buvusį retenybe.

ATMINČIAI. Atidengus memorialinę lentą ant I. Kanto 6-ojo namo, kur daugelį metų gyveno ir kūrė P. Lapė, prie jos nusifotografavo šeima: iš kairės 1-oje eilėje anūkė Elzė Sofija Vasiliauskaitė, Asta Lapienė, 2-oje eilėje iš kairės duktė Simona Lapytė-Vasiliauskienė, anūkai gimnazistas Džiugas ir studentas Augustas Vasiliauskai, žentas Tomas Vasiliauskas. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotr.

Į žvaigždelę

Kad Simona Lapytė turi tėvą, ir ji pati, ir jos mama suprato tik tuomet, kai dukrai buvo jau trylika.

"Juk jis kiauras dienas "duodavosi" su visokiais tarnybiniais reikalais po visą miestą, o dažnai ir po Lietuvą. Naktimis - prie braižymo lentos. Keldavosi labai anksti, pats pasidarydavo pusryčius ir netgi mums, dar miegančioms, kokius kulinarinius ar konditerinius siurpriziukus palikdavo, ir - į "trasą" iki nakties", - prisiminė A. Lapienė.

13 metų - pats paauglystės "gazas". Tad po visų tarnybinių, architektūrinių ir inžinerinių maratonų, jau dirbdamas Klaipėdos valgyklų, kavinių ir restoranų tresto architektu, P. Lapė dukteriai rasdavo daugiau laiko. Savaitgaliais su Simona "braukdavo" į sodą. Ten būdavo griliai, svečiai, tėvo pamokos - Simonos "atvedimas" į gamtą prasidėjo būtent Šernuose. Būdamas tikras eruditas, jis dukterį mokė suprasti ir atpažinti, ką debesys "sako" - lis, nelis, kils vėjas ar nurims. Su tėvu Simona pažino ir žvejybos džiaugsmą.

"Tėvas buvo be galo smalsus ir imlus. Jam viską reikėjo žinoti, išmokti, ko nemoka, įveikti, kas, atrodytų neįveikiama",- pasakojo dabar dizaino srityje besidarbuojanti Simona Lapytė-Vasiliauskienė.

Svarbiausia, ką jai suformavo tėvo nuostatos - punktualumas, duoto žodžio tesėjimas ir sąžiningumas.

"Tėvas buvo griežtas, bet teisingas. Gal paauglystėje to nelabai supratau ir vertinau, tačiau dabar, augindama savo vaikus, aš už gyvenimiškas pamokas esu tėčiui be galo dėkinga", - prisipažino Simona.

P. Lapė buvo be galo laimingas, kai sulaukė anūkų Augusto (dabar jam 19 metų), Džiugo (16 m.) ir Elzės Sofijos (7 m.). Berniukams vaikaičiams laiko rasdavo, bet, pasak Simonos, kad ir kaip būtų keista, dvasiškai labiausiai artima jam buvo Elzytė. Gal todėl, kad su ja daugiausiai laiko praleisdavo.

Nuo senelio mirties praėjo dveji metai, o ji vis nepamiršta žvaigždėtą vakarą seneliui pamojuoti, nes tada jai, dar visai mažutei, mama paaiškino, jog senelis žvaigždelėje įsikūrė.

Informacija

Rašiniuose apie P. Lapę naudotasi kolegų, bendražygių Aloyzo Každailio, Tautvydo Tubio, Laimos Šliogerienės, Algimanto Eino, Stasio Prikockio, našlės Astos Lapienės, dukters Simonos Lapytės - Vasiliauskienės prisiminimais.