Klaipėdos teatro istorijos (19). Algirdas Vaitiekūnas. Teatras teatre ir gyvenime
Nemaniau, kad publikacijos apie Klaipėdos dramos teatrą privers kurį nors seną klaipėdietį pačiam prisiminti buvusius artistus, spektaklius ir netgi užrašyti tuos prisiminimus. Nuoširdžiausiai dėkoju Algirdui Vaitiekūnui, ilgamečio Klaipėdos miesto vadovo Alfonso Žalio ištikimam bičiuliui, bendražygiui, kuris dirbdamas komunistų partijos miesto komiteto sekretoriumi buvo atsakingas už miesto kultūros, švietimo, sporto sritis. "Vakarų ekspresas" jau publikavo A. Vaitiekūno prisiminimus apie mažai žinomą ir "kitokį" A. Žalį, o šiuose prisiminimuose apie Dramos teatrą minima dar viena, visai nežinoma A. Žalio ir A. Vaitiekūno poelgių detalė.
Malonu prisiliesti prie Dramos teatro praeities. Tai ne vien mūsų miesto kultūros istorija, bet ir daug daugiau. Man teatras - tai ne tik formos ieškojimai, o ir gyvenimo mokykla. Todėl ir mano prisiminimai apie teatrą taip susidėliojo - teatras teatre ir gyvenime.
Anonimų neklausydavo
Pažintis su teatru prasidėjo nuo direktoriaus Balio Juškevičiaus. Mus iš karto suartino viena aplinkybė: jo gimtojoje Dzūkijoje man teko pradėti savo, kaip mokytojo, karjerą. Jis gi šios duonos buvo taip pat ragavęs Dzūkijoje, taigi jautėmės tarsi žemiečiai.
Visi žinome posakį, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Senajame Dramos teatre prieš patekdamas prie rūbinės pirma turėjai pasisveikinti su labai maloniu ir dėmesingu teatro direktoriumi. Manote, kad iš neturėjimo ką veikti jis prie durų sukiojosi? Tai buvo neišvengiama, kad galėtum, žinodamas su kuo turi reikalą, pats tinkamai pakalbėti prieš spektaklį bei įspėti aktorius, kurie neretai mėgdavo improvizuoti, idant jie nepersūdytų arba tos druskos nepagailėtų.
JUBILIEJUS. Algirdas Vaitiekūnas, Justinas Marcinkevičius su žmona Genovaite švenčiant Dramos teatro 30-metį.
Nesaldi buvo teatro direktoriaus duona... Tik įsivaizduokite: teatre dauguma aktorių buvo ikikarinės Lietuvos auklėtiniai, tai yra tyliojo pasipriešinimo dalyviai. Daug ką pasako vos ne pusės jų vardai - Vytautas! Aš gi Algirdas, tačiau, kaip tos epochos atstovas, turiu pasakyti, kad mes turėjome savo pasaulėžiūrą, bet privalėjome vaidinti esą tarybiniai. Antra, teatre ne viena, o daug išskirtinių asmenybių, tarp kurių neišvengiamai kildavo nesutarimų kibirkštys, ypač - svarstant pjeses, skirstant vaidmenis. O teatro direktorius turėjo sugebėti laviruoti ir tarp jų, ir tarp valdžios atstovų tiek čia, tiek ir Vilniuje.
Man, kaip buvusiam partijos komiteto sekretoriui, kuruojančiam švietimo, kultūros ir kitas sritis, per devynerius darbo metus daugiausia teko bendrauti būtent su direktoriumi sprendžiant vidaus problemas ir nagrinėjant visokiausius skundus. Laimė, tai buvo labai supratingas ir sąžiningas žmogus, kuris suprasdavo iš pusės žodžio. Turiu prisipažinti, kad man per visą tą 9 metų laikotarpį teko slėptis už B. Juškevičiaus nugaros. Kai mane Vilnius parinko būti sekretoriumi ir atvežė į Klaipėdą, pats sau buvau davęs priesaiką niekada, niekur neskaityti paskaitų, nekvailinti žmonių. Kaip ideologas privalėjau tai daryti, tačiau priesaikos nesulaužiau būtent Balio dėka, nes jis visą tą laiką buvo renkamas miesto "Žinijos" draugijos pirmininku. Būdavo, skambina kas ir prašo paskaityti paskaitą kokia nors tema, aš aiškinuosi užimtumu, skambinu Baliui, o jis maloniai sutinka ir tą atlieka pats arba su kuo nors susitaria.
BIČIULIAI. Alfonsas Žalys ir Algirdas Vaitiekūnas.
Po teatro direktoriaus kėde kažkas vis kasėsi, norėdamas jį nuversti ir bjauriai kaltino. Tada mes partijos komiteto biure buvome nutarę, kad anoniminių skundų netirsime. Jeigu jau tu, žmogau, kažką žinai, tai kalbėk tiesiai, nesislapstydamas. Todėl ir į tuos anonimų skundus stengėmės nekreipti dėmesio, bent jau kol viršus neprispausdavo, taip išsaugodami ir jį, ir visą teatrą nuo nepelnytos nešlovės.
Nepriekaištingas žiguliukas
Į teatro repertuaro reikalus mes paprastai nesikišdavome. Buvo aišku, kad bet koks pasirinktas veikalas "glavlito" jau seniai recenzuotas, o parengtam spektakliui leidimą rodyti duodavo Kultūros ministerija, remdamasi savo komisijos nuomone. Todėl į spektaklių peržiūras niekada nėjau. Kaip matote, ir čia buvo už ko slėptis, o ne diktuoti.
Buvo teatre ir negausi partinė organizacija. Tada ten buvo kilęs kažkoks nedidelis nesutarimas. Man paskambino Balys Barauskas ir paprašė, kad ateičiau į atvirą partinį susirinkimą ir ten pakalbėčiau. Nuėjęs šį bei tą iš teorinės pusės pasakiau, o atsisėdęs išgirdau nuoširdų Marijos Černiauskaitės-Barauskienės nusistebėjimą:
- Ir viskas?!
- Viskas, - pasakiau, - klystate, jeigu manote, kad jūsų problemas gali išspręsti kas nors iš šalies. Jeigu jau problemos čia kilo, tai čia turi ir baigtis. Pasukite galvas visi kartu susėdę, juk jūs tas kolektyvas, kuriame norite taikiai gyventi, argi ne?
Beje, su aktoriais Barauskais mes buvome labiausiai suartėję, juos geriausiai pažinojome ir kaip žmones. Nuo mūsų krašto kilęs Balys buvo dar ir mūsų garažo kaimynas, tai čia neretai būdami "pasibalakindavome" (pasikalbėdavome), kaip jis mėgo sakyti. Barausko laisvalaikį sunku įsivaizduoti be jo žiguliuko: jis viską išmanė ir techninės, ir vidaus apdailos darbų srityje, jo mašina buvo nepriekaištingai prižiūrima. Jei jau nebuvo reikalo tame garaže nuolat blizgančiam žiguliukui kažką daryti, tai čia atėjęs nors pašluostydavo, aplink mašiną apeidavo, pasilabindavo, su manimi pasisveikindavo. Tokio kruopštumo, nuovokos ir atsakomybės jis buvo žmogus.
Marytė buvo mano žmonos žemietė, abi kilusios nuo ežeringojo Zarasų krašto. Tai nuostabiai šilta, nuoširdi ir atvira moteris, todėl joms susiėjus kalbos niekada netrūkdavo, o ir pasiklausyti būdavo ko. Jos dėka kai kada ir į perpildytą teatro salę patekdavome, jos ir kitų aktorių vaidinimu galėjome pasigėrėti.
Gelbėjimosi ratas
Visus devynerius metus teko eiti visuomenines Jūrų šventės organizacinio komiteto pirmininko pareigas, ir čia nuolatiniu pagalbininku mums būdavo Bronius Gražys. Jis ir scenaristas, ir režisierius, viskas kartu. Ir ne tik ši, bet ir kitos miesto šventės be jo pagalbos neapsieidavo. Be to, Bronius ir eiles rašė, ir akvareles liejo, net parodas rengė. Toks visapusiškai meniškas žmogus buvo žinomas plačiajai visuomenei.
Miesto šventėse visada talkindavo aktorius Vytautas Kancleris, neatsisakydamas persikūnyti į jūrų valdovo Neptūno vaidmenį, nes tam labiausiai tiko pagal savo stotą. Taip pat talkindavo jo žmona Laima Kerniūtė, kitos aktorės.
Tuo laikotarpiu teatras dažniausiai statydavo komedijos žanro veikalus. Tai buvo vyriausiojo režisieriaus Povilo Gaidžio arkliukas, labai teisingas ir atitinkantis laiko dvasią, daugumai patinkantis, tačiau kartu ir pakankamai pavojingas. Tie, kurie neturėjo humoro jausmo, manydavo, kad taip šaipomasi iš "tarybinės tikrovės", jie, būdavo, raukosi ir pykdami klausia:
- Kada gi jūs ką nors rimto parodysite? Ko taip užsižaidėte tomis komedijėlėmis?
Mano žemietis Povilas tikriausiai net nenujautė, kad virš jo galvos gan pavojingai kabojo Damoklo kardas. Ką gi, teko mesti jam gelbėjimo ratą, kurio jis labai ilgai nenorėjo imti: tapti "savu", tai yra - partiniu.
Kalbėdamas su direktoriumi ir su vyriausiuoju režisieriumi esu ne kartą jų prašęs rasti dabartinių autorių pjesių, veikalų Klaipėdai aktualia jūrine tematika. Žvejų ir jūreivių miestui tai būtų aktualu, o tokių spektaklių vis nėra ir nėra. Deja, šioje srityje į priekį taip ir nebuvo pasistūmėta - tiesiog nebuvo tinkamos medžiagos.
Įskelta kibirkštis
Negaliu neprisiminti, kaip teatras minėjo savo 30-metį. Žinia, lietuviškasis teatras Klaipėdoje įkurtas 1935-aisiais metais. O štai 1975 metais sugalvota švęsti jo įkūrimo 30-metį. Sakysite, kad čia kažkaip aritmetika nesueina. Taigi taip ir yra, bet teatras ir yra teatras, kad galėtų suvaidinti tegu ir netikrą, bet ne "buržuazinį" jubiliejų.
Sėdėjau tada už šventinio vaišėmis apkrauto stalo šalia poetų poeto Justino Marcinkevičiaus, kai man buvo suteiktas žodis. Nuėjęs prie mikrofono ir niekam nieko nenorėdamas aiškinti pasveikinau su jubiliejumi ir užtraukiau, susirinkusiems pritariant, "Ilgiausių metų". Tarp kitų suvenyrų iki šiol apie tai byloja tautinė juosta su užrašu "Klaipėdos dramos teatrui 30". Beje, teatras jau gyvena savo 80-mečio išvakarėse...
Matyt, tuo laikotarpiu teatras suartėjo su iškiliausiu Lietuvos poetu Justinu Marcinkevičiumi. Apsidžiaugiau sužinojęs, kad bus statoma viena iš jo trijų istorinių dramų "Mažvydas". 1976 metais, kai po spektaklio visa salė atsistojusi ilgai ir garsiai plodama, Mažvydo - V. Paukštės vedama skandavo "Lie-tu-va, Lie-tu-va", tyliojo pasipriešinimo gretose buvo įskelta kibirkštis, kuri, įgavusi pagreitį, paplito po Lietuvą ir pamažu virto lietuvišku Sąjūdžiu.
Tą įsimintiną vakarą mudu su A. Žaliu stovėjome greta ir, kaip visada tokiais momentais, mūsų rankos žemai susirado viena kitą nematomam, neatviram, bet nuoširdžiam paspaudimui tikintis to, kas buvo deklaruojama.
Rašyti komentarą