Klaipėdos teatro istorijos (11)

Prieš 70 metų - 1944 m. birželį - B. Juškevičius baigė Merkinės gimnaziją. Jos baigimą jis vertino kaip didelį ir svarbų pasiekimą, nes iki tol pabuvęs net laisvuoju klausytoju Vilniaus universitete jis nebuvo baigęs gimnazijos. Gimnazijos atestatas turėjo atverti platesnius gyvenimo kelius, suteikti didesnes galimybes. Todėl savo užrašytuose prisiminimuose B. Juškevičius taip aukštai įvertino laiką, praleistą Merkinėje, per Lietuvą ritantis karo frontams.

Merkinėje - puikūs žmonės

Merkinė įsuko į mano gyvenimą ir puikių žmonių, mano amžininkų, kurių draugystė, dėmesys ir šiluma buvo didelis dvasinis turtas, mane palaikantis.

Pirmasis, kuris prabilo į mane su šiltu žodžiu ir dėmesiu, buvo Algis Jasinskas. Tai, kad jis dailės, muzikos, meno žmogus, buvo matyti iš karto. Jis grojo smuiku, puikiai piešė, net vaidino. Su juo mes daug ką veikėme kartu, sprendėm, aptarėm, dalinomės. Jis buvo liguistas, uždaras, jautrus, neturėjo kitų draugų, tarp jo ir klasės buvo man neaiškus barjeras. Man buvo jo ilgu, gaila, kartais suprantama. Mus artino ir Nastutė, su kuria jis draugavo jau gimnazijoje, o Nastutė buvo iš Nedzingės.

Baigiant gimnaziją, prieš pat egzaminus, mes nuvežėme spektaklį "Prieš srovę" į Leipalingį, suvaidinome, grįžome namo per Vilkiautinį, sustojome nakvoti pas Julių Geležauską. O tas nugabeno mus pas savo kaimynus Žėkus. Pažintis su šia šeima - tai taip pat vienas iš turtingų epizodų mano gyvenime.

Petras mokėsi 7-oje klasėje ir man buvo mažai žinomas, Marytė - 6-oje ir visai nežinoma, nes šeštos klasės buvo dvi ir abi labai gausios panelių, o tarp jų tikrai daug labai žavių panelių. Jos visos dainavo chore, visos žinojo mane, bet kam man jas visas žinoti? Mes turėjome savo šešias aštuntokes. Taigi, kad Julius nuvedė mus pas Žėkus, tai nieko nuostabaus, nes jų net du vaikai mokėsi Merkinėje. Petras ir Marytė buvo namie ir todėl jie priėmė vyresniuosius kaip pridera.

Žėkų sodyba buvo sena, bet gražiai sutvarkyta. Gyveno jie turtingai, mokėjo ūkininkauti. Šeimininkavo dėdė, tėvo brolis, nes tėvas buvo vos prieš kelerius metus miręs. Šeima didelė - Antanas, Antosė, Petras, Marytė, Juozukas, Broniukas ir Onutė. Mus pakvietė į "kitą galą", tai yra gražiąją namo pusę, susodino už stalo, atnešė užkąsti, išgerti. Buvo birželis, greit pradėjo švisti, diena išaušo besėdint už stalo. Ir pririšo mano sielą prie tų namų, prie tų žmonių. Ne, ne iš karto. Buvo dar vakarėlis Vilkiautyje su šokiais, buvo dar atlaidai Liškiavoje ir vėl pasisėdėjimai ir palaiminta harmonija, šviesa, miražas. Ir, žinoma, - Antosė...

Į Klaipėdą - per Alytų

Kai frontas priartėjo prie Merkinės, kažkokia keista logika man padiktavo važiuoti ne arčiau fronto, t. y. į Nedzingę, bet trauktis nuo jo. O gal jis sustos prie Nemuno? Ir aš išvažiavau į Vilkiautinį.

Naktį baisiai bombardavo Merkinę, tiltą, ir gerai, kad manęs ten nebuvo. Praėjo šeštadienis, sekmadienis, grįžti atgal į Merkinę nebuvo prasmės, nes didesnė jos dalis sudegė, kaip ir vaistažolių supirkimo punkto pastatai. Apie tai pasakojo tie, kurie atėjo vėliau.

Mes stovėjome Žėkų kieme Petras, Antanas, dėdė, kai nuo Merkinės atėjo didelė grupė mano klasės draugų su dekanu Celiešiumi ir Daukantu. Jie visi traukėsi nuo fronto. Sustojo, išgėrė vandens, pieno, pailsėjo. Siūlė ir mums eiti kartu. Petro neleido, aš be jo nesutikau (išeiti net nepranešus nieko į Nedzingę mamai!).

Taip mes palikome Vilkiautyje laukti fronto, o jie visi išėjo. Vėliau visi jie atsidūrė Amerikoje, Anglijoje. Niekada nesigailėjau šito pasirinkimo.

Po poros dienų atėjo rusai. Pagyvenęs dar savaitę kitą iki aprimo plentas, išvažiavau į Nedzingę. Jau Merkinėje sužinojau baisių dalykų. Bėgdami vokiečiai žiauriai nužudė klasės draugę Nikolskaitę, o einant frontui žuvo Vladas Kvaraciejus. Nedzingėje nebuvo linksmiau. Brolis Jonas suimtas, Zigmas buvo tampomas į Merkinę. Man Nedzingė liko tuščia, svetima, aš negalėjau joje likti. Nebuvo jokios užuovėjos.

Grįžau į Vilkiautinį, ten praėjo rugpjūtis, rugsėjis. Petras išvažiavo į gimnaziją, man reikėjo kažką daryti. Laikraščiai rašė, kad Vilniuje atsidaro teatras, grįžo Kipras, Dauguvietis, Juknevičius. Ėjo gyvenimas, traukė į jį, nes ir pasilikti nebuvo prasmės. Slapti meilės jausmai negalėjo nustelbti proto aiškumo, kad Antosė ne man, kad dabar ne laikas, kad reikia išvykti nieko nelaukiant.

Aš išvažiavau į Alytų. Tai jau buvo spalio pradžia. Nuėjau į Švietimo skyrių. Alytuje nieko nepažinojau. Nė vieno žmogaus. Buvo kažkokių tolimų giminaičių, bet jų neieškojau, nenorėjau...

Švietimo skyriaus vedėjas garsusis K. Klimavičius priėmė mane visiškai rimtai, nes mokytojų apskrityje labai trūko. Tada Alytaus apskričiai priklausė visas Varėnos rajonas, kuris buvo sukurtas vėliau. Tarnybą man pažadėjo, tik liepė palaukti. Matyt, mano pasiūla sudomino.

Po poros dienų mane įformino Alytaus švietimo skyriaus politinspektoriumi. Tik toks laisvas etatas buvo skyriuje. Dėl politikos man tada nereikėjo rūpintis, aš pradėjau tvarkyti skyriaus kanceliariją, lankiau miesto mokyklas. Vokiečių laikmečiu Alytuje dirbo teatras, per frontą iširo, bet nauja valdžia, matyt, norėjo jį atgaivinti ir tuo tikslu žiūrėjo į mane.

Vieną rudens dieną mane supažindino su Vytu Jasinsku, alytiškiu, kuris buvo to vietinio teatro dalyvis. Jasinskas irgi labai norėjo teatro, jo visa šeima teatralai, tai Švietimo skyriaus ir valdžios palaiminimu mus išsiuntė į Vilnių, į sostinę, sužinoti, ar galimas teatro kūrimas Alytuje.

Grįžome į Alytų nieko nepešę, Jasinskas išvažiavo į Vilnių laimės ieškoti ir vėliau į Maskvą studijuoti režisūrą. Aš sėdėjau Švietimo skyriuje, kurį laiką pavadavau į dekretines atostogas išėjusią mokytoją, dirbusią su trečiu skyriumi. Su vaikais labai susidraugavau, su jais paruošėme vieną koncertą (tai buvo tikra nesąmonė, tuo metu aš net gaidų nepažinojau, viskas atmintinai). Kolegos man pranašavo gražią ateitį.

Kurį laiką ėjau kultūros namų direktoriaus pareigas, o 1945 m. pabaigoje buvau paskirtas Alytaus suaugusiųjų progimnazijos direktoriumi. Vadovavau progimnazijai, komplektavau mokytojus, dėsčiau lietuvių kalbą. Vadovavau dramos rateliui ir su juo pastatėme Arbuzovo "Šešias mylimas". Aš vaidinau Bielką ir turėjau gerą pasisekimą. Pasikviečiau iš Nedzingės Eleną (dukterėčią, brolio Zigmo dukrą, vėliau - Elena Aleknavičienė), kuri mokėsi progimnazijoje.

Gyvenome pas tokią gerą moterį Pocienę. Alytuje buvau garsus, žinomas žmogus.

1946 metų žiemos atostogų metu buvau Kaune pas Genę (sesuo Genutė Gukauskienė). Ten radau "Tiesoje" paskelbtą žinutę, kad Klaipėdoje organizuojamas teatras, kad skelbiamas konkursas artistų vietoms užimti. Išdūmiau į Klaipėdą, buvau priimtas ir tikra to žodžio prasme pabėgau iš Alytaus, nes atėjęs naujas Švietimo skyriaus vedėjas apie mano atleidimą nė nebandė kalbėti.

Sausio 28 dieną aš jau buvau Klaipėdoje.