Į jūrą - visa Lietuva! Santuoka su jūra

Šia rašinių serija tikimės priminti šio savito kultūrinio miesto ir valstybės tapatybių reiškinio praeities epizodus, vieniems nostalgiją, o kitiems nuostabą keliančias akimirkas.

Lietuvis turi pamatyti jūrą

"Į jūrą aukštaičiai, į jūrą žemaičiai, į jūrą visa Lietuva!", "Lietuvi, plauk į jūrą, ten tavo turtai ir ateitis!" - šiais ir panašiais šūkiais prisipildydavo tarpukario Lietuvos viešoji erdvė prieš Jūros švenčių renginius pajūryje. Skambūs šaukiniai, išsamūs ir įpareigojantys įtikinėjimai ir jūros reikšmės Lietuvai aiškinimai turėjo pasitarnauti lietuvių tautos "sujūrinimo" reikalui. Jūros pamatymas ir pažinimas turėjo tapti įvadine šio vyksmo sąlyga.

Jūrinės propagandos lozungai, iškilę ir svarbą įgiję Lietuvos vidaus politikoje 1933 m., kulminacinį tašką pasiekė 1934 m. rugpjūčio 11 d. vakare Melnragės paplūdimyje, kur stovėjo vainikais papuošta tribūna. Tądien prie Klaipėdos uosto šiaurinio molo vyko neeilinės iškilmės. Savotiška Lietuvos ir jūros santuoka.

Toks palyginimas įmanomas ne vien dėl apeiginių Jūros dienos kalbų, kuriose garsiai skambėjo santuokos sakramentą primenantys pasižadėjimai. Krikščioniškojo pasaulio tradicijoje galima atrasti ir daugiau simboliniais ritualais apipavidalintų, glaudžius valstybės ir jūros santykius reprezentuojančių apeigų analogijų.

Venecijos santuoka

Venecijos Respublika, laivybos ir prekybos ekspansijos dėka klestėjusi Viduržemio jūros regione X-XV a., turėjo savitą valdymo formą (Repubblica Marinara). Pagrindinis valdymo organas buvo Didžioji Taryba, išrinkta iš kilmingų šeimų atstovų. Ji rinko vyriausiąjį magistrą (dožą), kuriam patikėdavo aukščiausiąją valdžią.

XI a. Venecijoje įsitvirtino tradicija per Kristaus dangun žengimo šventę (Šeštines) rengti laivų ceremoniją, kuri simbolizavo politinį ir ekonominį Venecijos uostamiesčio-valstybės įsigalėjimą Dalmatijos regione ir Adrijos jūroje. Jos metu buvo prašoma jūros būti ramios ir gailestingos jūros prekeiviams.

1177 m. popiežius Aleksandras III, atsidėkodamas už politinę paramą, įteikė Venecijos dožui žiedą ir įpareigojo kasmet per šventinę laivų procesiją mesti aukos atitikmenį į jūrą ir taip su ja susituokti. Metant auksinį žiedą į jūrą dožas ištardavo: "Desponsamus te, mare, in signum veri perpetuique domini" ("Teisingo ir amžino Dievo akivaizdoje, aš vedu jūra, Tave..."). Toliau sakoma malda (ištrauka): "...mums ir visiems, kurie plaukia, jūra, būk rami ir tyki".

Šis ritualas, iki šiol atliekamas Venecijos mero, simbolizuoja neišardomą Venecijos ir jūros ryšį.

Venecijos miesto magistrato salėje įrašas ant sienos skelbė: "Venecijos miestas, Dievo Apvaizdos sutvarkymu įkurtas vandenyse, bangų žaidimo apgaubtas, jūra naudojasi vietoj sienų. Tatai kas, vis tiek kuriuo būdu, norėtų padaryti žalos viešiems vandenims, tas bus pasmerktas kaip tėvynės priešas." (atskirai)

VENECIJA. XI a. Venecijoje įsitvirtino tradicija per Kristaus dangun žengimo šventę (Šeštines) rengti laivų ceremoniją, kuri simbolizavo politinį ir ekonominį Venecijos uostamiesčio-valstybės įsigalėjimą Dalmatijos regione ir Adrijos jūroje. Jos metu buvo prašoma jūros būti ramios ir gailestingos jūros prekeiviams. 1177 m. popiežius Aleksandras III-asis, atsidėkodamas už politinę paramą, įteikė Venecijos dožui žiedą ir įpareigojo kasmet per šventinę laivų procesiją mesti aukos atitikmenį į jūrą ir taip su ja susituokti.

Lenkijos santuoka

Kita analogija siejasi su kaimyninės Lenkijos istorine raida tarpukariu. Šaliai po Pirmojo pasaulinio karo ir Versalio taikos sutarties pasirašymo atiteko Pomeranijos sritis. 1920 m. vasario 10 d. Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo Jozefo Halerio, ties Pucku pasiekė Baltijos jūros pakrantę. J. Haleris su raitų ulonų pulku nujojo į paplūdimį atlikti Lenkijos vedybų su jūra apeigų.

Po katalikiškų mišių buvo pašventinta ir ant pakrantėje pastatyto stiebo iškelta Lenkijos karinių jūrų pajėgų vėliava. Mesdamas į apledėjusią jūrą platinos žiedą, ceremoniją vainikavo generolas, ištaręs žodžius: "Šventos Lenkijos Respublikos vardu aš, generolas Jozefas Haleris, perimu valdžion šį senovės slavų Baltijos jūros krantą."

Vėliau, statydami Gdynės uostą ir plėsdami savo jūrų laivyną ir prekybą, lenkai tik patvirtino savo pasižadėjimus jūrai.

Nenustebtume, jei panašios tradicijos egzistuoja ir kitose kultūrose, net nebūtinai krikščioniškose. Kas galėtų paneigti, kad lietuvių inteligentai nesinaudojo kaimynų lenkų patirtimi tautos "sujūrinimo" darbe. Lenkijos ir Lietuvos startinės pozicijos turėjo panašumų: abi buvo naujos valstybės, atsiradusios po pasaulinio karo; abi gavo trokštamą išėjimą prie jūros, nors ir minėjo ilgą antijūrinės egzistencijos istoriją; abi turėjo kurti jūrinę kultūrą ir tradicijas. Jei ir toliau gretintume Lenkijos ir Lietuvos įdirbį jūrinėje politikoje tarpukariu, pastarąją matytume atsilikusios (bent 15 metų) vaidmenyje.

 LENKIJA. 1920 m. vasario 10 d. Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo Jozefo Halerio, ties Pucku pasiekė Baltijos jūros pakrantę. J. Haleris su raitų ulonų pulku nujojo į paplūdimį atlikti Lenkijos vedybų su jūra apeigų, kurias savo piešinyje interpretavo dailininkas Voicekas Kosakas (Wojciech Kossak).

Lietuvos santuoka

Taigi, 1934 m. rugpjūčio 11 d. pavakarę Klaipėdoje ceremonija "atviro oro bažnyčioje" (tribūnoje) prasidėjo katalikų ir evangelikų pamaldomis už žuvusius jūroje. Jų metu buvo išdidžiai prisiekta "...amžinai ginti Lietuvos pajūrį, nesigailint net savo gyvybės ir kraujo". Šios priesaikos fone bei nuotaikoje iš tribūnos sklido šeštadienį ir sekmadienį kalbėjusiųjų žodžiai.

Savo mintis, perpildytas jūrinės ir tautinės kultūros sąsajomis, dėstė ir ragino lietuvius, tiksliau, didlietuvius, atsigręžti į jūrą Klaipėdos įgulos viršininkas Juozas Lanskoronskis, Lietuvos šaulių sąjungos viršininkas Mykolas Kalmantas ir Klaipėdos krašto skautų vadovas M. Kukutis.

Simboliškai, lyg ir sekant apžvelgtus santuokos su jūra ritualus, uosto kapitono lydima delegacija su laivu "Perkūnas" išplaukė į jūrą nuleisti vainiko ties Klaipėdos molu žuvusiems trims jūrų skautams pagerbti. Iškilmingai pašventintas ir jų atminimui mole įmūrytas kryžius.

1933 m. vasarą ant šiaurinio uosto molo sudužus užneštam jūrų skautų burlaiviui "Budys" žuvusių trijų jūrų skautų - V. Amulevičiaus, Eduardo Jasiukevičiaus ir Vinco Šidlausko - žūtis tautinės propagandos buvo įvardinti kaip Lietuvos auka jūrai, nelyginant auksinis ar platininis žiedas.

Tuo pat metu, kai iš "Perkūno" į jūrą buvo leidžiamas vainikas, ant pietinio uosto molo išsirikiavę baidarininkai mėtė į jūrą Nemuno pakrančių gyventojų dovanotas gėles pagerbdami "...žuvusius jūroje ir dėl jūros".

Antra diena

Sekmadienio, rugpjūčio 12 d., rytą Lietuvos šaulių sąjungos centrinis choras, sugiedojęs "Lietuviais esame mes gimę!", antrą dieną iš eilės kvietė minias į Melnragės paplūdimį, kur iškilmingam Jūros dienos atidarymui tribūnoje susirinko aukščiausios Klaipėdos krašto ir Lietuvos valdžios atstovai. Pamaldas laikė Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Kalbėjo organizacinių komitetų pirmininkai Zenonas Bačelis (Kauno) ir Jonas Šimoliūnas (Klaipėdos), Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas gen. Vladas Nagevičius, jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Aleksandras Rasiulis, Klaipėdos miesto vyr. burmistras Erdmonas Simonaitis, Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys, Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Martynas Reizgys, Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Navakas, lietuvininkas Martynas Jankus ir, galiausiai, šalies prezidentas Antanas Smetona.

Jų kalbos, persmelktos pasiryžimu įsitvirtinti prie jūros, naudotis visais jos teikiamais turtais ir ginti nuo svetimšalių, buvo transliuojamos per radiofoną tiesiogiai visai Lietuvai.

Sakralinę priesaikos ceremoniją Melnragėje, vykusią šeštadienį ir prasitęsusią į sekmadienį, vadintume esmine pirmosios Jūros dienos akimirka, kurioje atsiskleidė ideologinis šventės turinys. Lietuva prisiėmė savo įsipareigojimus jūrai ir ryžtą jų laikytis.

Turėtume pripažinti, kad Jūros dienos renginiai ir po jų sekę politiniai sprendimai dėl Lietuvos užsienio prekybos (suaktyvėjusi uosto eksploatacija) ir laivininkystės (prekybos ir karinio jūrų laivyno įkūrimas) žymėjo kultūrinio lietuviškumo ir jūriškumo santykio lūžį.