Kaip gimė delfinariumas (4)

Šiandien visos statybinės medžiagos, vamzdynai, akvariumo stiklai, filtrai ir daugelis kitų specifinių Jūrų muziejaus "įmantrybių" yra lengvai prieinami - tik turėk pinigų. O daugiau kaip prieš dvidešimt metų teko spręsti ne tik finansines problemas.

Delfinariumo statybų projektas buvo patikėtas Jūrų muziejaus statybų metu rankas ir protą išmiklinusiam architektui inžinieriui Petrui Lapei.

Atradimai ir sprendimai

Tokio akvariumo, kokį buvo susiruošta statyti Jūrų muziejuje, nebuvo visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje, o užsienio akvariumuose dairytis galimybių nebuvo. Tad P. Lapė kreipėsi į brolį, gyvenusį JAV, kad šis padėtų gauti kokios literatūros apie akvariumų įrenginius. Šis teatsiuntė kažkokį bukletėlį, iš kurio galėjai susidaryti vaizdą, kaip akvariumas įrengtas Bostone.

Tame bukletėlyje P. Lapę išgąsdino tris kartus už patį akvariumą didesnis vandens filtravimo "fabrikas" - kaip jis būtų atrodęs Kopgalio panoramoje.

LAPĖ. Architektas Petras Lapė buvo surinkęs didelę žodinę kolegų, draugų pavardžių kolekciją. Savo pavardės sąsajas su charakteriu aiškindavo maždaug taip: "Lapė niekada nesidėjo ir nesidės prie vilkų rujos. Lapė gudri, vaikščioja pati sau." Redakcijos archyvo nuotr.

"Įsivaizduokite, yra gėlas vanduo, yra pietų ir šiaurės jūrų vanduo, yra marių vanduo. Ir reikia tokių technologijų, kad tas vanduo taptų priimtinas visoms žuvims, plaukiojančioms didžiajame akvariume. Jis turi tikti ir pietų, ir šiaurės jūrų žuvims, o neretai - ir gėlavandenėms. Tad reikia tokių technologijų, kurios prilygtų kosminio laivo mechanizmams", - yra pasakojęs šviesaus atminimo P. Lapė.

Ir buvo sugalvotas paprastas, bet kartu ir genialus dalykas: vandenį siurbti tiesiai iš Baltijos jūros, kad jis pratekėdamas pro natūralius gamtos, t. y. smėlio, filtrus, patektų į rezervuarą, o jame jau panaudojant tam tikras technologijas pagal poreikį būtų didinamas vandens druskingumas, ar atvirkščiai - jis gėlinamas bei skaidrinamas.

Tačiau jūros vanduo graužia ir vamzdynus, ir gelžbetonio konstrukcijas. Koks turėtų būti tas gelžbetonis, kad nepasiduotų erozijai? Ir kokie turėtų būti vamzdynai, filtrai, sklendės, kad po kelerių metų jų, surūdijusių, pairusių, nereikėtų keisti? Pasitarę, pagalvoję nusprendė, kad reikia ieškoti kitokių gelžbetonio gamybos formulių. O ir vamzdynai turėtų būti ne iš metalo.

Toji patirtis, įgyta statant Jūrų muziejaus akvariumą, labai pravertė susirengus statyti delfinariumą.

Jau ir statybų technologijos buvo gerokai pažengusios į priekį, atsirado naujų medžiagų bei vamzdynų konstrukcijų, tad delfinariumą kurti ir statyti buvo kiek paprasčiau, bet nė kiek ne lengviau.

Šviesaus atminimo P. Lapė pastatytu delfinariumu didžiuodavosi, dažnai jame lankydavosi.

Kalbėdavo kaip apie vaiką

Kurį laiką buvo susiklosčiusi tradicija, kad P. Lapė šių eilučių autorę ir jos bendradarbę Dariją Vasiliauskienę sausio mėnesio paskutinėmis dienomis kviesdavosi į namus atšvęsti parriedėjusių Naujųjų metų.

Jiems sutikti P. Lapė palubėje visada pasikabindavo didžiulę pušies šaką, kurią puošdavo niekur neregėtais žaislais. Svečius vaišindavo paties išrastu ir gamintu, sodo namelio rūsyje brandintu šampanu - iš obuolių, serbentų ar paties puoselėtų vynuogių. Ir daug pasakodavo apie tai, ką jis, vienas pirmųjų civilių, atsiradusių pokarinėje sugriautoje Klaipėdoje, čia matė ir jautė.

Kaip dažnai žurnalisto darbe nutinka, neužsirašinėjau jo spalvingų pasakojimų ir apie Klaipėdą, ir apie jos sportininkus, kurių gretoms priklausė pats architektas. O dabar graužiu nagus.

P. Lapė buvo išskirtinis savo proto lakumu. Jis dėjo daug pastangų tilto per Kuršių marias idėjai populiarinti, buvo sukūręs keletą tilto statybos projektų. Bet tos jo idėjos, matyt, buvo per ankstyvos. O delfinariumas, kurį jis dažnai pokalbiuose minėdavo tarsi mylimą vaiką, stovi, dar ir šiandien atvykėlius stebindamas savo forma.