Su kokiais iššūkiais susidūrė ankstesni uostamiesčio vadovai?

Koronavirusas neaplenkė ir uostamiesčio. Naujausią informaciją kasdien praneša Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Rūpesčių pajūrio mieste netrūksta - tenka priimti keltais grįžtančius asmenis, pasirūpinti jų sveikata. Nerimą kelia ir medikų, užsikrėtusių koronavirusu, skaičius.

Šio "Savaitės ekspreso" numerio apklausoje pakalbinome buvusius uostamiesčio vadovus. Pasiteiravome jų nuomonės, kas būtų daroma esamoje situacijoje ir su kokiais iššūkiais buvo susidurta jų kadencijoje.

Vytautas Čepas, 1990-1995 m. Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas

1990-1995 metai buvo ištisas iššūkis. Nepriklausomybės atkūrimas, sausio 13-osios įvykiai, ekonominė blokada, reikalavusi greitų sprendimų... Tąkart atėjusieji į valdžią patirties neturėjome. Dėl to man, kaip miesto vadovui, teko remtis senomis pajėgomis - Savivaldybės administracijoje nieko neatleisti ir prašyti, kad dirbtų.

Dabar komentatoriai internete "orą gadina". O tada buvo priešiškos jėgos - sovietinė kariuomenė, "Jedinstvo", kai kurie lietuviai patys buvo nusiteikę prieš išstojimą iš Sovietų Sąjungos. Kai pagalvoju, tai buvo pragaras, kurį reikėjo išgyventi. Tuo metu net aršiausi kritikai suvokė, kad reikia patylėti.

Neįsivaizduoju, ką reikėtų daryti esamoje situacijoje. Galiu pasakyti tik tai, ką sunkiose situacijose darydavau pats. Paprastai sudarydavau štabą, kuriame būdavo visų miesto svarbių įstaigų vadovai. Aptardavome visus resursus. Informacija eidavo dažniausiai per mane, tąkart tiek daug spaudos nebuvo. Visą laiką palaikydavau kontaktą su Taryba. Informuodavau narius, jie pasisakydavo. Ritmas buvo jaučiamas. Turėjome tik telefoną ir teletaipą.

Nebūdavo dėl ko ir susipykti su centrine valdžia. Valdžios vadovai, ministrai buvo labai kompetentingi. Jie nebuvo politikai, jie buvo profesionalai - darė tai, ką tikrai išmanė. Tai buvo didžiulė sėkmė visai Lietuvai. Dabar svarbu nekonfliktuoti, tartis su specialistais. Kas pas mus išmano epidemiologiją ir krizių valdymą? Niekas neruošia tokių specialistų. Tai didžiulė pamoka.

Benediktas Petrauskas, 1992-1994 m. Klaipėdos miesto meras

Buvo didžiulis iššūkis, kai paskelbė ekonominę blokadą. Tada tikrai buvo didelių problemų. Nebuvo kuro, ėmė stigti kitų prekių. Vyresnės kartos gyventojai turėtų prisiminti, kad mieste nebuvo šilto vandens. Bet su vietiniais vadovais buvome suorganizavę karšto vandens tiekimą, kad žmonės galėtų nusiprausti kas dvi savaites. Ši problema buvo labai aktuali, nes kilo epidemijos grėsmė. Panaudojome šiek tiek ir valstybės rezervo, racionaliai naudojome išteklius. Tąkart su centrine valdžia viskas buvo aišku.

Gripo epidemijos būdavo, bet tąkart viskas buvo sprendžiama medikų. Stebėdavome, bet niekada netrūko vietų ligoninėse, medikamentų. Todėl dabar labiausiai širdį skauda dėl medikų, kurie pasigauna tą koronavirusą ir iškrenta iš rikiuotės. Jie - pagrindiniai kariai, esantys pirmoje fronto linijoje.

Labai negerai, kai per vieną dieną kelis kartus keičiami nurodymai. Nepamatuoti sprendimai. Jie priimami tada, kai nesitariama su specialistais. Centrinė valdžia turi demonstruoti protą. Kiekvieną sprendimą reikia paaiškinti, tada grandinė nenutrūksta. Laukiu, kada žmonės pradės sveikti. Kodėl jų nerodome? Kol kas matome tik sergančiuosius.

Eugenijus Gentvilas, 1997-2001 m. Klaipėdos miesto meras

Su centrine valdžia būdavo daug nesutarimų. Pavyzdžiui, dėl griūvančių pastatų. Jų buvome suskaičiavę 40, bet jie priklausė valstybei arba Turto fondui. Visi miestelėnai rodė pirštu į Savivaldybę. Kadangi veiksmų imtasi nebuvo, pakabinome lentelių: "Gerbiami klaipėdiečiai, atsiprašome už pastato išvaizdą, bet jis nepriklauso Savivaldybei."

Ilgas kelias buvo ir dėl Savivaldybės turto valdymo optimizavimo. Paaiškėjo, kad patalpos išnuomuotos įvairiems verslams, institucijoms, o nuomos mokestis buvo apverktinas - 13-15 proc. Pradėjome nutraukti sutartis ir skelbti konkursus.

Trečias iššūkis - žemės reikalai. Jie buvo apskrities administracijos rankose. Iki 2010-ųjų jos veikė. Pykomės su jais tiek dėl Kruizinių laivų terminalo teritorijos, tiek dėl žemės miesto pakraščiuose. Ketvirtas - Laisvosios ekonominės zonos kūrimas. LEZ projektas buvo galimybė pritraukti ir kapitalą, ir gamybą, ir sukurti darbo vietų.

Penktasis iššūkis - viadukas per Danės upę. Teko iš vienos moters išpirkti namą, kad būtų galima padaryti nuovažą nuo viaduko. Reikėjo nupirkti butą, mus reketavo. Man net pagrasino: "Gentviliūkšti, aš tave nušausiu." Visa tai dabar juokinga. Bet viską išsprendėme. Šeštasis iššūkis - Jūrininkų prospekto tiesimas.

Kalbant apie esamą situaciją, meras neturėtų tapti Klaipėdos universitetinės ligoninės atstovu spaudai. Vinso Janušonio komentarų nesigirdi, viską perėmė meras. Gerai, kad žmogui rūpi ir jis gilinasi, bet man, kaip miestelėnui, rūpi, kaip renkamas miesto biudžetas, vykdomi investiciniai projektai.

Meras apie tai nieko nekomentuoja. Kaip bus pertvarkytas viešasis transportas nesant keleivių? Kaip su švietimu? To nesigirdi ir iš Savivaldybės administracijos.

Rimantas Taraškevičius, 2001-2011 m. Klaipėdos miesto meras

Manieji iššūkiai nesulyginami su esamais. Ūkinius ar projektų įgyvendinimo klausimus savo komandose išspręsdavome. Krizės metais mūsų komanda dirbo sutelktai, turėjau labai gerą administracinę komandą.

Nepateisinu žmonių, kurie reiškiasi nepabuvę tokioje sunkioje situacijoje. Manau, kad šiuo metu mieste pakankamai gerai tvarkosi tiek miesto, tiek sveikatos įstaigų vadovai. Krūvis milžiniškas, dirbama pasiaukojamai. Kuo mažiau jiems turime trukdyti.

Reikia kuo daugiau gerų pavyzdžių - kas kaukes siuva, kas kitaip padeda. Žmonės medikams bananus, imbierus neša. Kas kaip sugeba, tas taip išreiškia savo socialinę paramą. Dabar svarbi koordinacija tarp miesto valdžios ir centrinės valdžios. Dialogas kol kas pakankamai normaliai vyksta. Kiekvienas turi dirbti savo darbą.

Kalbino Mindaugas DRĄSUTIS