Šokė­ja Inga Briaz­ka­lo­vai­tė ypa­tin­gus bate­lius avė­jo nuo kūdi­kys­tės

Kaip šokis atsi­ra­do jūsų gyve­ni­me?

Gimiau ir augau Vil­niu­je. Mamai gali­ma dėko­ti visą gyve­ni­mą ir už vis­ką. Dar nie­kam to nesu pasa­ko­ju­si, bet gimiau turė­da­ma tam tik­rą svei­ka­tos sutri­ki­mą - padi­din­tą rau­me­nų tonu­są (kai rau­me­nys yra per­temp­ti taip, kad vai­kas nega­li atsi­sto­ti visa pėda).

Turė­jau moky­tis vaikš­čio­ti su spe­cia­liais batu­kais. Gyve­ni­mo iro­ni­ja, kad vėliau pasi­rin­kau bale­ri­nos pro­fe­si­ją ir vėl turė­jau avė­ti ypa­tin­gus bate­lius - puan­tus. Už tai irgi dėko­ju mamai.

Anks­čiau paklaus­ta, kas man yra šokis, neras­da­vau tin­ka­mų žodžių. Kai ver­ti­ka­laus šokio pro­jek­te dir­bo­me kar­tu su pro­fe­sio­na­lais iš Nyder­lan­dų, vie­na vie­š­nia, pama­čiu­si, kuo aš gyve­nu ir kaip šoku, kaip dir­bu su vai­kais, išta­rė auk­si­nę fra­zę - aist­ra. Tada supra­tau, kas man yra šokis.

Du jūsų, kaip bale­ri­nos, dešimt­me­čiai Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio muzi­ki­nio teat­ro tru­pė­je: nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo? Ką įvar­din­tu­mė­te kaip svar­biau­sią patir­tį?

Bai­giant moks­lus Nacio­na­li­nė­je M. K. Čiur­lio­nio menų mokyk­lo­je, Juri­jus Smo­ri­gi­nas pasiū­lė važiuo­ti šok­ti būtent į šio teat­ro bale­to tru­pę. Čia dir­bo kelios mer­gi­nos iš M. K. Čiur­lio­nio menų mokyk­los: tai mane įkvė­pė ir sutei­kė pasi­ti­kė­ji­mo. Jos gra­žiai atsi­lie­pė apie bale­to tru­pę.

Atvy­kau į Klai­pė­dą, pla­nuo­da­ma pabū­ti čia vie­nus metus. Po metų įsto­jau į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti mecha­ni­kos inži­ne­ri­jos, todėl nuspren­džiau lik­ti ilges­niam lai­kui. Taip pama­žu vie­ni metai teat­re vir­to visais aštuo­nio­li­ka (juo­kia­si)...

Bale­ri­na - Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Jūrų tech­ni­kos fakul­te­to mecha­ni­kos inži­ne­ri­jos baka­lau­rė. Neti­kė­ta...

Nuo mokyk­los lai­kų pati­ko mate­ma­ti­ka ir erzi­no fra­zė, kurią daž­nai gir­dė­da­vau: "Šokė­jos gal­vo­ja tik kojo­mis." Buvo sma­gu paneig­ti šį mitą, pasi­rin­kus tiks­liuo­sius moks­lus. Sėk­min­gai įgi­jau baka­lau­ro laips­nį ir buvau pakvies­ta magist­ran­tū­ros stu­di­joms, tačiau teko atsi­sa­ky­ti, nes jos būtų kir­tę­si su Muzi­ki­nio teat­ro šokė­jų dar­bo gra­fi­ku. Tuo metu šokis man buvo svar­bes­nis.

Koks spek­taklis jums labiau­siai įsi­mi­nė? Ar sulau­kė­te savo sva­jo­nių vaid­mens?

Sva­jo­nių vaid­muo... Pana­šu, kad jo nesu­lau­kiau.

Labiau­siai įsi­mi­nęs spek­taklis buvo "Kar­men". Tačiau manau, kad jame šokau per anks­ti: žvelg­da­ma iš nūdie­nos per­spek­ty­vos, matau, kad neat­li­kau šio vaid­mens taip, kaip vėliau būčiau galė­ju­si.

Bent pen­ke­riais metais vėliau mano per­so­na­žas jau būtų buvęs mote­riš­kes­nis, fata­liš­kes­nis, aist­rin­ges­nis... O tuo metu dar trū­ko bran­dos ir patir­ties.

Ar teko sutik­ti atkak­lių, net įky­rių ger­bė­jų?

Buvo vie­nas įky­ruo­lis (juo­kia­si). Su juo kar­tu mes jau 17 metų...

Šiuo metu ruo­šia­tės Žako Ofen­ba­cho ope­r­e­tės "Orfė­jas pra­ga­re" pre­mje­rai. Kuo keti­na­te suža­vė­ti žiū­ro­vus?

Pačiai sun­ku api­bū­din­ti savo cho­reo­gra­fi­ją - ji netu­ri vie­nos aiš­kios sti­lis­ti­kos ir kuria­ma vado­vau­jan­tis vidi­niu pojū­čiu. O pojū­tis grin­džia­mas prak­ti­ne patir­ti­mi, teo­ri­ja ir eks­per­i­men­tais. Dirb­da­mos kar­tu su reži­sie­re Rūta Buni­ky­te, kas­kart išsi­ke­lia­me sau nau­jų iššū­kių. Pavyz­džiui, sta­tant miu­zik­lą "Čika­ga" teko gilin­tis į ste­po, "pole dan­ce", žong­li­ra­vi­mo sub­ti­ly­bes.

"Orfė­jo pra­ga­re" pasta­ty­mas taip pat labai spal­vin­gas cho­reo­gra­fi­ne pras­me: nuo vel­niu­kų iki die­vy­bių, nuo menu­eto iki kan­ka­no... Ši ope­r­e­tė - iro­niš­ka, net saty­riš­ka situ­aci­jų kome­di­ja. Dau­giau deta­lių nesi­no­ri atskleis­ti, tad visiems, per karan­ti­ną pasi­il­gu­siems gai­vaus humo­ro, siū­ly­si­me ją pama­ty­ti.

Dau­giau kaip dešimt­me­tį vado­vau­ja­te šokių mokyk­lai "Coda". Kokiais savo moki­nių pasie­ki­mais didžiuo­ja­tės?

Didžiuo­juo­si savo mokyk­los mer­gai­tė­mis. Tau­py­da­mi savo lai­ką, tėve­liai daž­nai paren­ka pato­ges­nį būre­lį arčiau namų. Tačiau dėl to nuken­čia vai­ko inte­re­sai. Šokių mokyk­lo­je "Coda" sten­gia­mės, kad mūsų dar­bai kal­bė­tų už mus.

Jau beveik dešim­tis mūsų mokyk­los šokė­jų, įvei­kę stip­rų kon­kur­są, pra­dė­jo moky­tis Nacio­na­li­nės M. K. Čiur­lio­nio menų mokyk­los Bale­to sky­riu­je. O vie­na net­gi spė­jo užbaig­ti moks­lus ir prieš porą metų buvo pri­im­ta į Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio muzi­ki­nio teat­ro bale­to tru­pę.

Įvy­ko savo­tiš­ka kar­tų kai­ta: aš bai­giau karje­rą teat­re, o mano buvu­si moki­nė Arle­tė Mont­vi­lai­tė atėjo dirb­ti į jį.

Noriu pasi­džiaug­ti visais savo moki­niais, ypač tais, su kuriais daly­va­vo­me pasau­li­nio lygio bale­to kon­kur­suo­se. Ne tik daly­va­vo­me, bet ir lai­mė­jo­me - į Klai­pė­dą par­ve­žė­me pri­zi­nes vie­tas ir spe­cia­liuo­sius pri­zus.

Augi­na­me uni­ver­sa­lius, iššū­kių nebi­jan­čius, skir­tin­gus šokio sti­lius išma­nan­čius vai­kus. Todėl sma­gu, kad per­nai buvo­me pakvies­ti į TV šokių pro­jek­tą "Šokio revo­liu­ci­ja" bei pro­fe­sio­na­lų "Sprag­tu­ko" pasta­ty­mą teat­re, kuria­me mokyk­los "Coda" auk­lė­ti­nės gavo tris soli­nius vaid­me­nis.

Žino­ma, ir anks­čiau mūsų vai­kai šok­da­vo Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio muzi­ki­nio teat­ro spek­takliuo­se, pavyz­džiui, "Snie­guo­lė ir sep­ty­ni nykš­tu­kai". Sma­gu, kad pasi­kei­tus teat­ro vado­vy­bei ir toliau esa­me ver­ti­na­mi.

Esa­te ver­ti­ka­laus šokio pra­di­nin­kė Lie­tu­vo­je. Lai­pio­ja­te sie­no­mis labai aukš­tai... Gal sto­ko­ja­te bai­mės jaus­mo?

Visi turi­me bai­mių, ir aš nesu išim­tis. Tie­siog su savo bai­me nuo­lat kovo­jau, norė­da­ma išban­dy­ti kaž­ką nau­jo.

Ver­ti­ka­laus šokio pro­jek­tą teat­rui buvau siū­liu­si ir anks­čiau, tik nesu­lau­kiau palai­ky­mo. Tačiau teat­ro koman­da pasi­pil­dė entu­zias­tin­gą­ja Kri­s­ti­na Nor­vi­le, kuri pati­kė­jo mano idė­ja ir ją tin­ka­mai per­kė­lė ant bal­to lapo...

Jos ir kitų žiū­ro­vams nema­to­mų koman­dos narių dėka šį pro­jek­tą pri­sta­tė­me Klai­pė­dos mies­tui. Šian­dien džiau­giuo­si jo sėk­me ir bend­ra­dar­bia­vi­mu su Nyder­lan­dų šokio tru­pe "Ben­cha The­at­er", nese­niai pakei­tu­sia pava­di­ni­mą į "AERA". Užsie­nio kole­gų dėka mums atsi­vė­rė nau­jos gali­my­bės ir pažin­tys.

Jūsų ini­cia­ty­va špa­ga­tas vir­to šalies rekor­du...

Superš­pa­ga­to idė­ją pir­mą kar­tą įgy­ven­di­no­me, atro­do, 2011 m. Tada Klai­pė­dos "Akro­po­lio" alė­jo­se įvai­rių kolek­ty­vų atsto­vai susė­do į 445 met­rų ilgio špa­ga­tų lini­ją.

2018 m. šį rekor­dą sie­kė­me page­rin­ti bend­ra­dar­biau­da­mi su part­ne­riais Palan­go­je.

Kar­tu subū­rė­me spor­tiš­kus žmo­nes, kurie "nutie­sė" net 639 met­rų ilgio špa­ga­tų lini­ją. Tik liūd­na, kad pana­šių rekor­dų regist­ra­vi­mas - biu­ro­kra­tiš­kai ilgas ir sun­kus pro­ce­sas...

 be galo ener­gin­ga įvai­rių pro­jek­tų ini­cia­to­rė. Kurie iš orga­ni­zuo­tų ren­gi­nių įsi­mi­nė?

Vie­ni pro­jek­tai ir spek­takliai susi­lau­kia dau­giau dėme­sio, kiti - mažiau. Norė­čiau pami­nė­ti tuos, kurie pra­ei­na tyliai. Visos mūsų sureng­to kon­cer­to "Metų lai­kai" uždirb­tos lėšos buvo per­ves­tos vėžiu ser­gan­čios mer­gai­tės mamai ir skir­tos mažo­sios ligo­niu­kės gydy­mui...

Vie­nu metu šokių mokyk­la "Coda" sutei­kė gali­my­bę nemo­ka­mai lan­ky­ti bale­to pamo­kas pen­kioms mer­gai­tėms iš vai­kų namų. Vie­nos mer­gai­tės gyve­ni­mą tai pakei­tė kar­di­na­liai - nenu­sto­ju žavė­tis šei­ma, kuri ryžo­si jai padė­ti.

Spek­tak­lį "Ali­sa ste­buk­lų šaly­je" suda­rė­me gali­my­bę pama­ty­ti vai­kų namų auk­lė­ti­niams, dau­gia­vai­kių šei­mų atža­loms ir svei­ka­tos sutri­ki­mų turin­tiems mažy­liams. Džiau­gia­mės galė­da­mi dalin­tis.

Ar pasi­tai­ko jūsų dar­be juo­dų die­nų? O gal dis­ci­p­li­nuo­tam žmo­gui tokių nebū­na?

Ką jūs, aš irgi užmi­nu ant juo­dų zeb­ro dry­žių. Kai vis­kas kren­ta iš ran­kų, tie­siog susi­imi ir mažais žings­ne­liais judi į prie­kį...

Jūsų pilie­tiš­ku­mu ir ener­gi­ja gali­ma žavė­tis: net poil­siau­da­ma su šei­ma prie jūros ren­ka­te šiukš­les ir šva­ri­na­te pajū­rį...

Su šei­ma mėgau­ja­mės tuo, kad gyve­na­me prie jūros. Daž­nai vaikš­čio­da­mi paste­bė­da­vo­me numes­tų šiukš­lių, tik netu­rė­da­vo­me į ką jų surink­ti. Tai­gi nuta­rė­me važiuo­da­mi pasi­vaikš­čio­ti prie jūros pasi­im­ti šiukš­lių mai­šų.

Nusteb­tu­mė­te suži­no­ję, kad pag­rin­di­niai šiukš­lių klo­dai sly­pi ten, kur papras­tai sle­pia­mės vėjuo­tą vasa­ros die­ną - kopo­se. Įdo­miau­si mūsų radi­niai: die­nos švie­sos lem­pa, kėdės, batai, trys mai­šai grei­to­jo mais­to res­to­ra­no atlie­kų, aku­mu­lia­to­rius. O popu­lia­riau­si radi­niai - alko­ho­li­nių gėri­mų bute­liai ir vien­kar­ti­niai kavos puo­de­liai. Liū­de­sys...

Mote­rys lai­mę daž­nai sie­ja ne su karje­ra, o su mei­le, šei­ma, bet vyrau­ja įsi­ti­ki­ni­mas, kad vai­kai truk­do bale­ri­nos karje­rai...

Tai klai­din­gas mitas: dau­gu­ma bale­to tru­pės šokė­jų turi šei­mas. Esu bepro­tiš­kai dėkin­ga gyve­ni­mui, kad šalia manęs yra žmo­gus, kuris palai­ko, viso­ke­rio­pai pade­da, pas­ka­ti­na... Ir mūsų dukry­tė jau mėgau­ja­si šokiu. Tai sutei­kia gali­my­bę mums kar­tu pra­leis­ti dau­giau lai­ko šokių salė­je.

Mokyk­lo­je "Coda" moko­ma ne vien bale­to. Mano dukrai patin­ka ste­bė­ti "Cirque du Soleil" pasi­ro­dy­mus, tad pati­ko ir jogos mai­šai, su kuriais vai­di­no­me spek­takly­je "Ali­sa ste­buk­lų šaly­je".

Šiuo metu mūsų atža­la moko­si kla­si­ki­nio ir šiuo­lai­ki­nio šokio, o kokį kelią pasi­rinks - pama­ty­si­me vėliau.

Jei ne bale­tas, kuo būtu­mė­te tapu­si?

Tikiu, kad vis vien būčiau tapu­si šokė­ja.

Lai­mė Jums yra...

Kai seka­si vai­kams. Visiems vai­kams.

R.Bunikytė ir I.Briazkalovaitė. Asmeninio albumo nuotr.