Smiltynė tarp Mėlynosios vėliavos ir Mėlynojo proveržio

Dvokiančios išvietės, išsiklaipiusios šaligatvių plytelės, po lietaus telkšantys vandens klanai, ištrupėjusi ir nuo sovietmečio nekeista asfalto danga, įgriuvusios krantinės ir elementarių patogumų nebuvimas. Ir šiai teritorijai Klaipėdos miesto savivaldybė prašo suteikti kurorto statusą.

Braido po balas

"Gal pirma susitvarkykime, o jau paskui svajokime apie kurorto statusą?" - mesteli tūlas klaipėdietis.

Ir jis visiškai teisus.

"Jei rašysite straipsnį, būtinai paminėkite, kad prie perkėlos nėra kur nusiplauti rankų. Automobilių stovėjimo aikštelėje stovi keli biotualetai.

Jų turinys išvežamas gal du kartus per mėnesį. O kur nusiplauti rankas? Nėra kur. Ragina mus laikytis higienos, plauti ir dezinfekuoti rankas, tačiau to padaryti neįmanoma", - piktinosi vos išlipus iš kelto Smiltynėje sutiktas vyriškis.

Jis prižiūri čia esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Po lietaus su semtuvėliu išsemia vandens klanus.

"Kad vairuotojai, palikę automobilius, galėtų išlipti ir nesušlapti kojų. Juk lietaus vanduo neturi kur nutekėti, todėl kaupiasi", - paaiškino.

Nėra kur nusiplauti rankų, o biotualetų turinys išvežamas labai retai.

Vanduo Smiltynėje kaupiasi visur. Tik išlipus iš kelto tenka bristi per klanus, arba ieškoti sausesnio takelio. Kelyje, vedančiame labiausiai lankomo šalies muziejaus link, taip pat telkšo balos, nes lietaus kanalizacijos šulinių angos užsikimšusios.

Niekas laiku nenuvalė lapų ir šakų. Nes niekam nerūpi. Niekam nerūpi ir tai, kad poilsiautojai tik viename pliaže gali pasinaudoti šiuolaikišku tualetu.

Visų kitų pliažų prieigas "puošia" XIX a. šedevrai - išvietės su išgriebimo duobėmis. Nenuostabu, kad prispaudus reikalui viskas atliekama šalia (tą įrodo boluojančių servetėlių gausa). Nes eiti į vidų be respiratoriaus neįmanoma.

Taip pat nestebina ir tai, kad gamtinius reikalus dažnas atlieka jūroje. Ne kiekvienas drįsta kelti koją į tualetą.

Trūksta šeimininko

Būtent tvarkos ir šeimininkiško požiūrio į šią teritoriją pasigenda Smiltynės gyventojai. Tiesa, jų nėra daug, nuolat šioje nuo miesto atskirtoje teritorijoje gyvena gal 100 žmonių, tačiau jie taip pat yra klaipėdiečiai.

Todėl smiltyniškius stebina atsainus miesto požiūris į šią teritoriją.

Smiltynės seniūnaitė Inga Dailidienė prisipažino, kad beveik jokios informacijos apie būsimą statusą ir to, kaip jis pakeis čia gyvenančių žmonių būtį, neturinti.

"Gyventojai kol kas nieko nežino. Tik suprantame, kad ši teritorija turėtų būti tvarkoma ir tvariai tvarkoma. Kol kas tik stebime ir griežtos nuomonės dar neturime.

Tačiau norėtume, kad Smiltynė būtų tvarkoma. Prieš trejus metus mums, kaip gyventojams, teko susidurti su keistu dalyku. Prašėme sutvarkyti keliuką ar padėti išspręsti su juo susijusią problemą.

Tačiau vietoje pagalbos mums, gyventojams, liepė kreiptis į miškų urėdiją. Tai mes ir sakome Savivaldybei, kad ji kreiptųsi. Negi fizinis asmuo, kreipęsis į urėdiją, sulauks dėmesio? Savivaldybė turėtų būti suinteresuota.

Man pasirodė, kad tebevyrauja biurokratinis požiūris - ne man priklauso ir aš nieko nedarysiu. Nejaučiu šeimininko rankos", - nusivylusi kalbėjo seniūnaitė.

Ji paaiškino, kad šiuo metu Smiltynė, jos infrastruktūra priklauso ne tik miestui, bet ir kelioms valstybės institucijoms: miškai turi savo šeimininką, savivaldybei priklauso viena, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui - kita, keliukai priklauso Kretingos miškų urėdijai.

"Tačiau jų niekas netvarko. Dviračių takai išvis neaišku, kam priklauso. Siekis kurorto statuso įpareigoja labiau tvarkytis, kartu išsaugant erdvę tokią, kokia ji yra dabar", - svarstė I. Dailidienė.

Ruošiamasi sutvarkyti krantinę nuo Senosios iki Naujosios perkėlos.

Vienintelė Kuršių nerijoje

Klaipėdos miesto savivaldybės vyriausiasis patarėjas Ričardas Zulcas pritarė išsakytiems pastebėjimams, kad tvarkyti Smiltynę niekas nekliudo ir neturint kurorto statuso, bet jis esą padėtų sukoncentruoti dėmesį į tikslines investicijas, skirtas šiai teritorijai.

"Tai duotų didelę reikšmę rinkodarine prasme. Savivaldybės planuose jau yra tako nuo Naujosios iki Senosios perkėlos projektavimas.

Tai būtų dar viena pasivaikščiojimo zona su apšvietimu ir pan. Juk į Kuršių neriją reikia žiūrėti kaip į vientisą darinį. Smiltynė - vienintelė iš Kuršių nerijos gyvenviečių, neturinti kurorto statuso.

Statusas padėtų sukoncentruoti dėmesį į šią teritoriją, nes čia yra įdomių objektų. Dalis jų išvystyta - jachtklubas, išvalytos laivų kapinės, Jūrų muziejus, pastatyti konteineriniai tualetai. Išlikusi dar iki Antrojo pasaulinio karo išvystyta takų sistema. Dabar mūsų dėmesys sukoncentruotas į miško parko koncerto parengimą, kaip be didelių intervencijų šioje teritorijoje sukurti tematizuotus takus, kurie būtų patrauklūs lankytojams", - aiškino R. Zulcas. Ruošiamasi sutvarkyti krantinę nuo Senosios iki Naujosios perkėlos.

Nekilnojamojo turto vystytojai - už

R. Zulcui ir Klaipėdos miesto savivaldybės siekimui suteikti Smiltynei kurortinės vietovės statusą pritarė ir asociacijos "Smiltynės Kopgalis" atstovė Miglė Savickaitė, sykiu vadovaujanti bendrovei "Geruvis", valdančiai jau minėtąjį Smiltynės jachtklubą.

"Mes palaikome šią iniciatyvą. Yra galimybė naujai infrastruktūros plėtrai verslui, gyventojams. Atsirastų naujų galimybių. Tai teisingas žingsnis ir mes jį skatiname", - sakė M. Savickaitė.

Beje, jos atstovaujama bendrovė priklauso nekilnojamojo turto plėtojimo bendrovių grupei "Inreal group". Tad gal ir teisūs politikai, kurie išreiškė būgštavimus, kad už šio sprendimo kyšo nekilnojamojo turto vystytojų ausys?

Vienintelė vietovė, neturinti statuso

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pastebėjo, kad Smiltynė yra vienintelė vietovė Kuršių nerijoje, iki šiol neturinti kurorto statuso. Jo manymu, būtų visai logiška, kad visoje teritorijoje galiotų vienodas teisinis reguliavimas.

Miesto vadovas pabrėžė, kad Smiltynė Klaipėdos teritorijos kontekste dėl vandens kokybės, infrastruktūros yra pats jautriausias, patraukliausias paplūdimys, o čia veikiantis Jūrų muziejus labai dera su kurorto įvaizdžiu.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas

Meras mano, kad tai būtų įrodymas, kad einama keliu įteisinti poilsinę, o ne kada nors pramonės vystymui skirtą zoną, juo labiau uždedant daugiau ribojimų nei kažkokių didelių galimybių.

"Į tai labiau žiūriu kaip į miesto įsipareigojimą tai teritorijai sutvarkyti, pritaikyti poilsiui ir turizmui, aiškiai deklaruojant, kad nebūtų pramoninių ar didelių komercinių projektų vystymo", - BNS agentūrai tvirtino V. Grubliauskas.

Svarbios turizmo trasos

Smiltynės teritorija turi senas, XIX amžių siekiančias kurortines tradicijas, jos didžiąją dalį sudaro miškai, pajūrio pušynai, Baltijos jūros pakrantės, balto smėlio paplūdimiai.
Čia eina ir svarbios nacionalinės bei tarptautinės turizmo trasos: "EuroVelo" sistemos trasų koridorius, Baltijos takas, pažintiniai turistiniai maršrutai: "Gintaro kelias", "Pažink Vakarų krantą".

Grynai viešųjų ryšių akcija

Klaipėdos miesto tarybos narė Nina PUTEIKIENĖ:

"Aš vienintelė iš visų Tarybos narių susilaikiau balsuojant dėl kreipimosi į Vyriausybę, kad Smiltynei būtų suteiktas kurortinės teritorijos statusas. Nes Savivaldybės siekį suteikti Smiltynei kurortinės teritorijos statusą vertinu kaip norą urbanizuoti šią jautrią teritoriją.

Neatmestina galimybė, kad tas noras susijęs su nekilnojamojo turto vystytojų interesais.

Nepamirškime, kad Klaipėdos miesto savivaldybė yra jau pateikusi Vyriausybei kitą reikalavimą - išbraukti Smiltynės teritoriją iš Kuršių nerijos nacionalinio parko ribų.

Akivaizdu, kad siekiama invazijos į šią išskirtinę zoną. Vyriausybės patvirtintas Reikalavimų kurorto ir kurortinės teritorijos statusui suteikti tvarkos aprašas reikalauja, kad tokioje teritorijoje būtų ne mažiau kaip trys kurortinio gydymo ir (ar) sveikatinimo įstaigos, asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ar jos padalinys.

Jau vien pagal tai Savivaldybės priimtą nutarimą galima vertinti kaip grynai viešųjų ryšių akciją. Paskutinė reali Savivaldybės akcija Smiltynėje - užkalti tualetai prie kelto.

Bet kokias kurortinės teritorijos statuso galimybes panaikina ir uostas, kuris kala ir dulkina už kelių šimtų metrų. Ir taip visą parą.

Uosto ir akustinei, ir kitai taršai suvaldyti nematau jokių realių Savivaldybės veiksmų.

Tarybos priimtas sprendimas Smiltynėje nieko nepakeis. Smiltynei reikia ne "piarinių" deklaratyvių sprendimų, o supratingo šeimininko rankos. Reikia sutvarkyti kelią, valyti jį, nes, užsikišus lapais grotelėms, telkšo balos, sutvarkyti šaligatvius, dviračių takus. Ir, be abejo, tualetus. Dar balas prie kelto, kad nereiktų kloti kaip Sibire lentų.

Smiltynėje - geriausi Lietuvos paplūdimiai. Visi jie turėtų būti įrengti kaip Mėlynosios vėliavos paplūdimiai. Tai būtų didelis pliusas ir įvaizdžio, ir ekologine prasme.

Ir seniai jau laikas imti kreipti dėmesį į Smiltynės istoriją - atkurti tai, kas buvo čia iki karo. Bet neperspaudžiant, paliekant išskirtinę gamtos oazę klaipėdiečių ir svečių sielos ir kūno atgaivai.

Kadaise Smiltynėje jaukiai vakarodavo Lietuvos inteligentija.

Makiažas Klaipėdos podukrai, vardu Smiltynė

Kraštotyrininkas, žurnalistas Denisas Nikitenka:

Politika yra menas statyti oro pilis. Tuo dar kartą įsitikinau, pažvelgęs į Klaipėdos valdžios eilinį pasilypėjimą ant statinės iškilmingai pranešant, kad bus kreipiamasi į Vyriausybę dėl kurortinės vietovės statuso suteikimo Smiltynei.

Ne, mielieji politikai, ne statusai keičia vietovę, o požiūris į ją, meilė jai.

Jos Smiltynei jūs neturite nė krislo, nes meilė rodoma ne politinių pamfletų, sonetų, odžių rašymu ir Hario Poterio burtais, o paprastais darbais. Nuoširdumu. Dėmesiu. Smulkmenomis.

Įlipi į keltą Šiauriniame rage ir, supamas bangų, matai kitame krante pilkuojančius betoninius prieplaukos siluetus, vaiduokliu virtusį kurhauzą, kuriame tarpukariu kartu su Kauno radiofono simfoniniu orkestru (jam dirigavo pats prof. Balys Dvarionas) koncertavo jau tada gyva legenda tapęs didysis Lietuvos dainius, operos solistas Kipras Petrauskas.

Į elitinius muzikinius renginius atvykdavusi visa Klaipėdos aukštuomenės grietinėlė. Žmonės plūdo į pliažus, klestėjo restoranai, vietovė buvo prižiūrima, reklamuojama, mylima.

Nusileidžia trapas ir dedi kojas ant šalto betono, taip pat kietai sustingusio kaip sovietmečiu. Būtent šis žodis sukasi galvoje vos atsistojus ant tų išsiklaipiusių plytelių ir pažvelgus į graudų vaizdą.

Jokių gėlių, net vienos atsakingos ir ilgametės Klaipėdos valdininkės taip mėgstamų petunijų nėra. Nė vienos klombos su bent maskuojančiais tą kraupų tarybinį vaizdą žiedais.

Betono gabalas riogso ten, kur kadaise sustodavo autobusai.

Tvoskia smarvė iš šalia esančio tarybinio pisuaro, kurio tualetu net nedrįstum pavadinti. Tokių tuštinimosi vietų su reliktinėmis išgriebimo duobėmis rasi prie takų, vedančių į paplūdimį.

Takai - tai tik pavadinimas: senas, sovietinis asfalto mišinys su žiojėjančiomis skylėmis. Sveiki, atvykę į Lietuvos TSR rezervatą!

Kurortinės teritorijos statusas. Ką jis pakeis, jei net elementarios estetikos nesugebama sukurti? Esmė yra požiūris, o ne statusas. Klaipėdos valdžia yra gigantomanijos, utopinių projektų ir akių dūmimo PR triukais virusu apsikrėtęs reiškinys. Jie kuria ir strateguoja, kaip prie kunkuliuojančio kerų puodo susėdę magai buria visokias įvaizdžio koncepcijas, galimybių studijas, schemas, miesto vizijas, kurios Klaipėdos mokesčių mokėtojams atsieina pasakiškas sumas, bet nesugeba... pasižiūrėti sau po kojomis. Apsidairyti. Nusiimti plačiabrylę burtininko skrybėlę ir palaidais, pamario vėjo košiamais plaukais pasivaikščioti anapus marių.

Lažinuosi - iš 31 miesto Tarybos nario geriausiu atveju gal tik koks trečdalis reguliariai lankosi Smiltynėje.

Apie už miesto tvarkymą atsakingus valdininkus net nekalbu: jiems Smiltynė yra kažkas ten, anapus.

Užmaris - kaip ir ne jų teritorija, kažkokiu mistiniu būdu atsidūrusi miesto ribose. Prisistato tik tada, kai reikia pasimaivyti prieš kameras gaunant butaforinę Mėlynąją vėliavą.

Statusas nepakeis teritorijos planavimo dokumentų

Kita medalio pusė: ką reikštų Smiltynei kurortinės vietovės statusas? Investicijų fejerverką? Baikit, nemanau...

Joks statusas nepakeis tų teritorijos planavimo dokumentų, kurie galioja ir dabar: miesto bendrasis planas, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema, paveldosauginės zonos ir kt. Tad liks viskas taip, kaip buvę.

Garsiai kalbėta: "Atstatysime Smėlio karčemą ant kopos!" Na, ir? Valstybinio miško žemė ten, taip? Statybos negalimos. Bet ar bent buvo per atitinkamas tarnybas pasiekta, kad tas statusas pasikeistų?

Žinoma, ne.

O kam reikia? Svarbiausia - politinė statinė ir tinkamu metu tinkamais žodžiais pašaudyti į bėgiojančius zuikučius, vadinamus rinkėjais.

Smiltynei reikia žmogiškos meilės

Ne, mielieji, Smiltynei, tai nepelnytai nuskriaustai ir skriaudžiamai Klaipėdos podukrai, reikia elementarios žmogiškos meilės, o ne laikino makiažo.

Reikia naujų rūbų, batų, galų gale plaukus sušukuoti būtų gerai. Ji dabar stovi ant betoninės krantinės, visa nubrizgusi, apspurusi, susivėlusi, ir žiūri į tuos utopinius bokštus, tramvajus ir tiltus kitame marių krante.

Ir girdi, kaip ją karaliene pavers. Plastinių operacijų padarys. O gal ji nenori? Gal jai užtektų gražiai, tvarkingai atrodyti, kokią retro suknelę spintoje turėti. Ir to reikia dabar. To reikėjo vakar, užvakar. Nieko nevyksta. Tik lozungai ir platūs užmojai, kaip kokie rožiniai debesys virš Klaipėdos kybo.

Ginasi tuo pačiu ginklu

Valdžia nuo panašios kritikos visada ginasi tuo pačiu skydu: Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Esą nieko negalima. Norim, bet negalima.

Ir čia galioja amžina valdiško požiūrio aksioma: jei reikia kažką padaryti, būtinai bus surastos 9 priežastys, kodėl negalima (nereikia) daryti, ir tik 1, jog galima (reikia).

Kažkodėl tame pačiame parke gyvenantys neringiškiai savo gyvenvietes sugeba paversti mažytėmis jaukumo oazėmis.

Kopgalyje įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus vieną po kito įgyvendina investicinius projektus. Bet oro pilis statančiai ir Mėlynojo proveržio bangas keliančiai Klaipėdos valdžiai tą patį padaryti Smiltynėje - misija neįmanoma, kosmosas ir aukštoji matematika.

VIETA REKREACIJAI IMTA PLĖTOTI TARPUKARIU

Smiltynės rekreacinė reikšmė ėmė didėti XIX amžiaus pabaigoje, kai tuometinėje Rytų Prūsijoje imta vystyti turizmą Baltijos pajūrio vietovėse.
Smiltynės paplūdimiai buvo populiarūs prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o vieta rekreacinėms reikmėms imta labiau plėtoti tarpukariu.
Sovietmečiu, 1946-1962 metais, Smiltynė su visa Kuršių nerija priklausė draudžiamajai pakrantės pasienio zonai.
Vėliau, intensyvėjant poilsiautojų srautui, čia buvo vėl imtasi plėtoti rekreacinį potencialą - pritaikius buvusį Nerijos fortą, sukurta muziejinė zona, įrengta etnografinė žvejo sodyba, senų laivų ekspozicija, pastatytas delfinariumas.

SMILTYNĖS ISTORIJA

Ant Smiltynės kopos - prieškarinis restoranas.

Gyvenvietė Smiltynėje įsikūrė kaip tarpinė kelio Karaliaučius - Klaipėda stotelė, buvo vadinama vokišku žodžiu Sandberg ("Smėlio kalnas") ir istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1429 m.
Iš Kuršių nerijos į Klaipėdą įvairiais tikslais keliavę žmonės (paštininkai, pasiuntiniai, prekeiviai, kariai), norėdami išvengti audrų, ledonešio ar kitų nepatogių oro sąlygų, čia praleisdavo po kelias dienas, kartais ir savaites.
Jų laikinu prieglobsčiu tapdavo Smiltynėje veikusi karčema. Didėjant keliautojų srautui, ši užeiga tapo vis reikšmingesnė, tad nuo XVI a. teritorija imta vadinti Sandkrug ("Smėlio karčema"). Tokiu pavadinimu ji minima iki 1945 m.
Nors 1629 m. Smiltynės karčema buvo sudeginta švedų samdinių, 1696 m. kurfiurstas įsakė suręsti naują pastatą. Ši vieta nukentėjo ir nuo rusų okupacijos XVIII a. , tačiau 1764 m. naujas karčemos šeimininkas vėl ją atstatė.
Karčema vėliau buvo kelis kartus perkeliama į kitą vietą dėl užpustymo smėliu grėsmės, o kartą pastatai prikelti iš gaisro pelenų.
Smiltynės žemės savininkai ne kartą keitėsi, kol galiausiai 1862 m. Sandkrug su apylinkėmis atiteko Klaipėdos miestui.
XX a. Smiltynė ėmė virsti Klaipėdos miesto poilsio zona: pastatytas kurhauzas, lauko kavinės, įrengtos pavėsinės, išdygo pasiturinčių klaipėdiečių vilų kvartalai, veikė restoranas.
Po Antrojo pasaulinio karo dalis gyvenvietės sunyko, tačiau kai kurie pastatai ir vilos išliko iki šių dienų.

Dokumente rasime daug įdomių dalykų

Architektas Edmundas BENETIS:

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2020 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. T1-175 nusprendė, kad reikia "siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikti kurortinės teritorijos statusą Klaipėdos miesto teritorijos daliai - Smiltynei".

Be to, miesto taryba tuo pačiu sprendimu dar nusprendė "pritarti aiškinamajam raštui dėl kurortinės teritorijos statuso suteikimo Klaipėdos miesto teritorijos daliai - Smiltynei".

Ir nors Dokumentų ir pasiūlymų, reikalingų kurorto arba kurortinės teritorijos statusui suteikti ar panaikinti, pateikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo 3 punktas nurodo, kad "pasiūlymą suteikti kurorto statusą gyvenamosioms vietovėms arba suteikti kurortinės teritorijos statusą gyvenamosioms vietovėms arba jų dalims Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (toliau - Ekonomikos ir inovacijų ministerija) pateikia savivaldybės taryba".

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba padarė kitaip ir, nesilaikydama tos tvarkos, nusprendė "įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorių pateikti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai dokumentus dėl kurortinės teritorijos statuso suteikimo Klaipėdos miesto teritorijos daliai - Smiltynei".

Akivaizdu, kad ši Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalis (o kaip tada su visu sprendimu?..) neatitinka ir prieštarauja visoje Lietuvoje visiems galiojančiam tvarkos aprašui, bet...

Negi tai kam nors rūpi? Galų gale - koks jums skirtumas, kas tuos dokumentus pateiks?

Na, ne taryba, na, direktorius. Na, ir kas? Juk direktorius - irgi valdžia. Galų gale - koks kieno "svarbalas"? Juk ne pirmas kartas.

Seniau tokie dalykai glumindavo, bet dabar iš Klaipėdos savivaldybės pasklindančių dokumentų turinys nebestebina.

Nebestebina, bet priverčia suklusti ir pasižiūrėti į tą dokumentą atidžiau - gal ten dar ko yra įdomaus?

Pasižiūrėjau ir nesuklydau.

Atsivertus Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai taip pat teikiamą prie šio Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo pridedamą aiškinamąjį raštą, kurį, beje, tuo pačiu sprendimu patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, viskas pasidaro aišku.

Tas miesto tarybos sprendimas su pasiūlymu Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikti kurortinės teritorijos statusą Klaipėdos miesto teritorijos daliai - Smiltynei tuo teikimu ir turėtų pasibaigti, nes...

Nes iš tų bemaž aštuonių aiškinamojo rašto puslapių, pasirašytų Paties Mero, paaiškėja, kad, nežiūrint choru pareikštos miesto politikų politinės valios, ta nelaiminga Smiltynė... visiškai neatitinka į kurortinės teritorijos statusą pretenduojančiai miesto daliai privalomų reikalavimų! Netikit? Skaitom.

Aiškinamojo rašto antrame puslapyje meras V. Grubliauskas rašo, jog "remdamiesi atliktu analitiniu tyrimu, konstatuojama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 350 patvirtintu Reikalavimų kurorto ir kurortinės teritorijos statusui suteikti tvarkos aprašu į kurortinės teritorijos statusą pretenduojanti Smiltynės teritorija atitinka apraše nurodytus reikalavimus..."

Tokia teritorija nėra numatyta?

Būtų gerai, jei tai būtų tiesa, jei taip ir būtų, tačiau į aprašo reikalavimą, kad "gyvenamosios vietovės, kuriai siekiama kurorto ar kurortinės teritorijos statuso, teritorijos ribos turi būti nustatytos Įstatymo nustatyta tvarka", meras atsako - "šiuo metu galiojančiame Klaipėdos miesto bendrajame plane tokia teritorija nėra numatyta".

Jei galiojančiame Klaipėdos miesto bendrajame plane "nėra numatyta" - tai kaip tada ta Smiltynė "atitinka apraše nurodytus reikalavimus"?

Judam toliau. Kitas aprašo su teritorijų planavimu susijęs reikalavimas yra toks: "savivaldybės lygmens bendrajame plane turi būti nustatyta gyvenamoji vietovė, kuriai siekiama kurortinės teritorijos statuso ir kuriai būtina rengti vietovės lygmens bendrąjį planą".

Ir į šį aprašo reikalavimą meras taip pat nuoširdžiai atsako: "Šiuo metu galiojančiame Klaipėdos mieto bendrajame plane tokia teritorija nėra numatyta..."

Ir vėl - "tokia teritorija nėra numatyta", bet Smiltynė ir šiuos reikalavimus kažkaip "atitinka".

Dokumentų ir pasiūlymų, reikalingų kurorto arba kurortinės teritorijos statusui suteikti ar panaikinti, pateikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo 3.3 papunktyje yra nurodyta, jog Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai yra pateikiami "Statuso suteikimo aprašo 5 punkte nurodyti teritorijų planavimo dokumentai.

Ir kiti dokumentai, kuriais pagrindžiamas savivaldybės tarybos pasiūlymas ir kurie patvirtina vietovės, kuriai siekiama kurorto arba kurortinės teritorijos statuso, atitiktį Statuso suteikimo apraše II ir atitinkamai III arba IV skyriuje nustatytiems reikalavimams".

Kokį galiojantį teritorijų planavimo dokumentą ministerijai gali pateikti Klaipėdos miesto savivaldybės taryba (atsiprašau - administracijos direktorius), jei "šiuo metu galiojančiame Klaipėdos miesto bendrajame plane tokia teritorija nėra numatyta...", o kitokio galiojančio Klaipėdos miesto bendrojo plano nėra?

Ką reikia (galima) tai ministerijai pateikti vietoj galiojančių?..

Be vandens, be nuotekų tinklų

Dar Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai teikiamame aiškinamajame rašte yra nurodyta, jog "centralizuoti vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklai Smiltynės teritorijoje neįrengti.

Vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo poreikis Smiltynės teritorijoje patenkinamas vietinėmis sistemomis (vandens gręžiniais, biologiniais nuotekų valymo įrenginiais)".

"Smiltynės teritorijoje šiluma centralizuotais šilumos tinklais netiekiama. Šilumos energija gyventojai bei juridiniai asmenys apsirūpina savarankiškai".

Analogišku būdu yra tvarkomi ir Smiltynės nuotekų tinklai. Tai yra - tų tinklų nėra, o Smiltynės žmonių, įmonių ir organizacijų problemos sprendžiamos tradiciškai - savarankiškai.

Kaip ir šiluma - "Šilumos energija gyventojai bei juridiniai asmenys apsirūpina savarankiškai".

"Stacionarūs konteineriniai viešieji tualetai (6 vnt.) įrengti prie paplūdimių ir kitose Smiltynės vietose".

Tokia yra ta žavioji Klaipėdos Smiltynė. Be šalto, šilto vandens, be nuotėkų tinklų, bet su šešiais stacionariais-konteineriniais viešaisiais tualetais prie pliažų, kurių vienam - Smiltynės I paplūdimiui - ketvirtus metus iš eilės suteikiamas Mėlynosios vėliavos statusas.

Gyvenamojoje vietovėje, kuriai siekiama kurorto ar kurortinės teritorijos statuso, turi būti įgyvendinamos priemonės viešajai tvarkai užtikrinti.

Nors kurortinės teritorijos statuso Smiltynė ir neturi, meras su taryba teigia, jog "Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas užtikrina viešąjį saugumą visoje kurortinėje teritorijoje".

Keistoka, žinoma, bet būna ir dar keisčiau. Pavyzdžiui, su pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugomis Smiltynėje.

Smiltynėje, kaip gyvenamojoje vietovėje, kuriai siekiama kurorto ar kurortinės teritorijos statuso, be kitų dalykų turi būti sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ar jos padalinys.

Į tai mero pasirašytame ir miesto tarybos patvirtintame aiškinamajame rašte yra atsakoma: "Pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos Klaipėdos mieste, Smiltynė, kaip Klaipėdos miesto dalis, aptarnaujama Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties".

Supratot? Smiltynėje turi būti sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ar jos padalinys, o meras su taryba atsako - smiltyniečiams "sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos Klaipėdos mieste".

Tai yra - Smiltynė ir šiuos reikalavimus visiškai "atitinka".

Pagal reikalavimus gyvenamojoje vietovėje, kuriai siekiama kurortinės teritorijos statuso, turi būti speciali infrastruktūra: ne mažiau kaip viena kurortinio gydymo ir (ar) sveikatinimo įstaiga, visus metus teikianti kurortinio gydymo ir (ar) sveikatinimo paslaugas.

Aiškinamajame rašte išsamiai yra paaiškinta, jog "Smiltynėje įsikūrusiame Lietuvos jūrų muziejuje veikiančiame Delfinų terapijos centre organizuojami individualūs ir grupiniai bendravimo su delfinais užsiėmimai..." ir po to dar, matyt, dėl visiško aiškumo, ten pat yra nurodyta, jog "sveikatos priežiūros, sveikatinimo bei sveikatingumo paslaugos teikiamos Klaipėdos miesto žemyninėje dalyje..."

"Atitinka" visus reikalavimus

"Atitinka" ir čia Smiltynė visus reikalavimus. Gyvenamojoje vietovėje, kuriai siekiama kurortinės teritorijos statuso (Smiltynėje), turi būti Turizmo ir poilsio infrastruktūra ir visus metus teikiamos paslaugos: įvairių rūšių klasifikuojamos apgyvendinimo įstaigos, iš kurių ne mažiau kaip viena turi būti pritaikyta žmonėms, turintiems negalią.

Meras su taryba atsako, kad "planuojamoje kurortinėje teritorijoje teikiamos įvairių tipų apgyvendinimo paslaugos: 3 Plius žvaigždučių klasės viešbutis "Smiltynės jachtklubas", 2 žvaigždučių klasės viešbutis "Palva", svečių namai "Pakrantė".

Atsiprašau, o kaip dėl tų žmonių, turinčių negalią?.. Tyla.

Ta pati problema dėl žmonių, turinčių negalią, yra ir su Smiltynės maitinimo įstaigomis, turizmo informacijos centru. Ir atsakymai į tuos reikalavimus yra tokie pat - tyla.

Ko pritrūko Smiltynei?

Tiesa, vos nepamiršome - o tikslai? Kokie gi yra Klaipėdos miesto savivaldybės tikslai, dėl ko tai Smiltynės gyvenvietei ėmė ir pritrūko to kurortinės teritorijos statuso?

Pasižiūrime į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai teikiamą aiškinamąjį raštą ir sužinome, kad tas statusas yra tiesiog būtinas.

Nes Smiltynėje planuojama atstatyti prieškario smuklę "Strandhalle".

Savivaldybė, be to, dar planuoja sutvarkyti ir pritaikyti turistų ir visuomenės poreikiams Smiltynės miško parką.

Greta Lietuvos jūrų muziejaus, Klaipėdos uosto laivybos kanalo ir Baltijos jūros planuojama įrengti gyvūnų reabilitacijos ir poilsio centrą.

Be to, Smiltynėje taip pat yra išlikęs Smiltynės kurhauzas... Šiuo metu pastatą valdančios įmonės užsakymu yra paruoštas Smiltynės kurhauzo tvarkybos darbų projektas - suprojektuotas prabangus viešbutis, kuriam įrengti įmonė ieško investicijų.

Meras teigia, kad "Savivaldybė, įgyvendindama Klaipėdos miesto ekonominės plėtros strategiją, siekia iki 2030 metų numatoma sukurti rekreacinę infrastruktūrą, įrengti traukos objektų, padidinti Smiltynės pasiekiamumą."

Numatyta įrengti pėsčiųjų zoną

Savivaldybės darnaus judumo plane numatyta Smiltynėje įrengti pėsčiųjų zoną (Zona be CO2) bei atnaujinti ir išplėsti dviračių takų infrastruktūrą.

Taip pat planuojama atlikti Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimų aktualizavimo darbus, sutvarkyti Smiltynės miško parką, pastatyti lauko treniruoklius, vaikų žaidimų aikšteles, įrengti paplūdimio sporto aikšteles, sutvarkyti aplinką, takelius, įrengti apšvietimą, suolelius, įrengti papildomas elektromobilių įkrovimo stoteles".

"Kurortinės teritorijos statuso suteikimas Smiltynei padės sutelkti pastangas ir lėšas planuojamų projektų įgyvendinimui ir labai prisidės prie turizmui patrauklios teritorijos įvaizdžio kūrimo - sudarys prielaidas turistų bei lankytojų srautų didėjimui, apgyvendinimo ir kitų turizmo paslaugų plėtrai, pramogų sektoriaus įvairovės didinimui, investicijų pritraukimui, darbo vietų sukūrimui ir kitų svarbių pokyčių vyksmui".

Tokios yra aiškinamajame rašte nurodytos Smiltynės perspektyvos, jos, kaip būsimos kurortinės teritorijos, planai ir tikslai.

Klaipėda yra labiausiai užterštas Lietuvos miestas tarp penkių didžiausių Lietuvos miestų.

Ir sergamumas Klaipėdoje yra didžiausias Lietuvoje tarp tų pačių penkių Lietuvos didmiesčių.

Gyvename tarp geležinkelio ir magistralinių kelių bei uostą aptarnaujančių gatvių apsauginių sienelių ir taršos stotelių uosto buferinėje zonoje.

Tad ką Klaipėdos miesto savivaldybė kartu su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (ar atvirkščiai?) darys su maksimalia uosto plėtra ir su maksimalia uosto tarša - visai neretorinis klausimas.

Kaip gyvensime tarp Dumpių ir "Grigeo", tarp uosto ir LEZ-o?

Kaip bus su Klaipėdos mėlynaisiais proveržiais ir žaliaisiais uostais?

Kas bus su uosto transporto koridoriais, Klaipėdos geležinkelio mazgo plėtra ir Girulių mišku? Gyvsidabris mariose, cinkas stadionuose, ant palangių - geležis. Tokia yra šiandieninė Klaipėda.

Juk jau dabar visi žinome, kad, realizavus Uosto bendrojo plano sprendinius ir pagal juos Klaipėdoje pastačius išorinį giliavandenį uostą Baltijos jūroje ties Melnrage, jo pasekmės Lietuvos pajūriui, Klaipėdai, Kuršių marioms, Kuršių Nerijai bus neigiamos, reikšmingos, tiesioginės ir ilgalaikės...

Bet kuriuo atveju, ir ežiui aišku, kad dabar labiausiai už viską pasaulyje Klaipėdos Smiltynei betrūksta tik kurortinės teritorijos statuso.

Visa kita Smiltynė (kaip ir Klaipėda) jau senai turi.