Ar buvote meniškas vaikas?
Taip. Kai vaikščiodavau miške ir rasdavau medžio žievę, visada galvodavau, į ką ji man panaši, mėgdavau rinkti įvairiausias gėlių puokštes. Nors mano giminėje nėra menininkų, tik sesuo tautodaile užsiima, visada jaučiau, kad aš į viską žiūrėdavau kitaip.
Kodėl susidomėjote keramika?
Nuvedžiau savo vaikus į keramikos būrelį ir mokytoja leido man pasilikti. Vaikams visai nepatiko, o aš likau lipdyti trejus metus. Mes ir dainavom, ir pyragus kepėm, kol man pasiūlė eiti į mokyklą ir įkurti savo keramikos studiją. Dabar aš jau 23 metus esu technologijų mokytoja Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijoje.
Kaip gimsta jūsų darbų idėjos?
Važiuojant dviračiu į darbą. Mano galvoje visada sukasi ir verda idėjos: pamačiusi rugių lauką, pagalvoju, kad reikia prisiskinti, kol rugiai žali, vėliau reikės prisiskinti ir geltonų. Visada mintis veja mintį, tu nesustoji, vis ką nors darai. Temų susigalvoju taip pat įvairiausių. Pavyzdžiui, katinas prie jūros laukia, kol sugrįš žvejų laivas.
Man labai patinka daiktams suteikti antrą gyvenimą, visiems, kuriuos aplinkui matau.
Kažkada parsivežėme batus, abu buvo vienos kojos, juos norėjo išmesti, o aš sakiau, kad duotų man - aš apipiešiu, pakabinsiu ir įdėsiu gėlių.
Savo darbuose naudojate jūros išmestą medį. Kaip sugalvojote jį įtraukti į savo kūrybą?
Kad jie yra tokie gražūs, gamtos sutvarkyti ir neutralūs, prie jų tinka tai, ką jau esi padaręs. Su moliu dera tinka natūralios medžiagos - kriauklės, akmenys, nugludintas stiklas, lino virvės - plastiko nepridėsi.
Iš Ritos Valaikienės idėjos keramiką komponuoti su jūros išmestais pagaliais iš pradžių žmonės juokėsi, bet vėliau atsirado vis daugiau besižavinčių originaliu tautodailininkės stiliumi.
Iš šios idėjos iš pradžių juokėsi, o dabar su jūros pagaliais dirbu jau 15-20 metų. Tai ne visai tautodailė, mūsų protėviai nelabai juos naudojo, čia mano toks stilius.
Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?
Visas procesas užtrunka apie dvi savaites. Dirbinius reikia ilgai džiovinti, deginti, glazūruoti, būna, kad nepatinka glazūravimas, tenka jį dar kartą daryti. Tada reikia galvoti, kokį karkasą sukalti, kaip prisiūti, kaip dekoruoti, tai yra labai ilgas procesas. Švilpynes aš mėgstu daryti šaltais žiemos vakarais, žiūrėdama prancūziškus filmus.
Ar bandote įtikti savo klientams?
Nereikia to daryti, nes vieni žavisi šuniukais, kiti - kačiukais, treti - drambliukais ar apuokais. Ne visi, atvykę į Klaipėdą, nori kažko klaipėdietiško, su laivais, jūra ar švyturiais. Bet kiekvienas darbas kažkada atranda savo pirkėją - buvau sukūrusi molinį lubinų lauką, tai šis darbas savo žmogaus laukė beveik dvejus metus.
Tačiau labai priklauso ir nuo žmogaus, turistai išlipę iš laivo, nesitiki rasti jūros pagalių su keramika, sako, kad nebūna dar to matę ir susidomi. Dar labai svarbu yra mokėti kelias kalbas, tai labai džiugina pirkėjus, šiuo metu aš kalbu penkiomis - lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, vokiškai ir angliškai. Dabar mano darbai yra iškeliavę po visą pasaulį, aš visada pasidomiu, kur jie veža juos.
Kaip manote, kokia tautodailės reikšmė mūsų kultūroje?
Aš visada savo mokiniams sakau, kad etninė kultūra yra tam, kad suvoktum, jog esi lietuvis.
Jei nesupranti savo šaknų - esi vargšas.
Ar jaunimas domisi tautodaile?
Jaunų žmonių nėra daug, nes viską reikia daryt savo rankomis. Žinoma, yra staklės, valdomos kompiuteriu, bet reikia būti profesionalu, kad mokėtum jas panaudoti. Bet jei tave kažkas iš tėvų ar senelių išmokė austi, verta tai puoselėti.
Rašyti komentarą