Orientavimosi treneris Ričardas Tėvelis: "Miške jaučiuosi lyg žvėriukas"

51-erių orientavimosi sporto klubo "O! Klaipėda" trenerio R. Tėvelio auklėtiniai, nepaisant dėl pandemijos sutrumpinto sezono, 2020-aisiais Lietuvos čempionatuose iškovojo net 74 medalius.

"Savaitės ekspresas" nusprendė plačiau Jums, mieli skaitytojai, pristatyti šį nusipelniusį trenerį, atskleisti įdomias jo gyvenimo detales, filosofiją ir pagrindinius treniravimo principus.

Ričardas Tėvelis su savo auklėtiniais.

Ričardai, papasakokite, kaipgi apskritai į jūsų gyvenimą atkeliavo šis sportas?

Mano vyresnysis brolis lankė orientavimosi sporto treniruotes, tad ir aš penktoje klasėje pasukau tuo pačiu keliu. Iš pradžių dar bandžiau lankyti krepšinį ir futbolą, bet šios sporto šakos taip, kaip tai padarė orientavimosi sportas, manęs neužkabino.

Taip pamažu ir prasidėjo mano pergalės: Klaipėdoje tapau jaunučių, jaunių amžiaus grupės lyderiu, patekau į Lietuvos rinktinę.

Ar nuo vaikystės svajojote dirbti treneriu?

Kai baigiau tuometinę dešimtąją vidurinę mokyklą (dabar - Sendvario progimnazija), mąsčiau, kokią pasirinkti specialybę ir kuriuo keliu toliau žengti. Tuomet vienas iš trenerių man pasakė: "Treneriu gali tapti tik tada, jeigu tu tapsi sporto meistru." Taigi nusprendžiau rinktis ne trenerio, o kitą specialybę - Žemės ūkio akademijoje studijavau Miškų ūkio inžineriją. Kadangi nuolat orientuodavomės miške, tad tai man taip pat buvo artima.

Bestudijuodamas Kaune, sporto neapleidau, net priešingai - treniravausi dar daugiau. Per sesijas, kai nebūdavo paskaitų, net po 2-3 treniruotes per dieną atlikdavau. Tarp Lietuvos suaugusiųjų buvau geriausiųjų dešimtuke, be to, tapome Lietuvos orientavimosi sporto estafečių varžybų čempionais.

Ričardas Tėvelis ne tik pats ugdo jaunąją orientacininkų kartą, bet ir sugeba skinti pergales orientavimosi veteranų varžybose.

Klaipėdoje per savo sportinę karjerą turėjau garbės treniruotis su trimis orientavimosi sporto treneriais: Regina Švagždiene, Vytautu Egertu ir šviesaus atminimo Vitalijumi Baraišiu.

Kai baigiau mokslus, 1993 metais, man prisijungti prie Klaipėdos orientavimosi sporto trenerių pasiūlė minėta R. Švagždienė. Taip treneriu jau dirbu 27 metus. Iš pradžių dar eidavau į įvairius trenerio kursus, tobulinausi, kad galėčiau dirbti treneriu, o vėliau nusprendžiau Klaipėdos universitete įgyti Kūno kultūros ir sporto pedagogikos kvalifikaciją.

Kas labiausiai jus žavi šiame darbe?

Kad kasdien darau tai, kas man yra arti širdies. Šiame darbe nėra jokio nuobodulio, vis kažkas naujo, neatrasto... Kai viską atlieki iš širdies, tada ir pergalės suteikia dvigubo džiaugsmo.

Tą nuolat kartoju ir savo auklėtiniams. Jiems pabrėžiu: per varžybas mėgaukitės tuo, ką darote, būkite čia ir dabar, apie nieką kitką nemąstykite, tik apie planą, kaip surasite punktus, kaip pasieksite finišą. Negali būti jokio blaškymosi ir pašalinių minčių.

Mano trenerio filosofija - ugdyti auklėtiniams lyderystės jausmą. Jų žodyne panašių žodžių kaip "nemoku", "negaliu", "nepadarysiu", "galbūt" net negali būti. Visada skiepiju jiems pasitikėjimo savimi jausmą.

Jei auklėtiniai varžydamiesi mėgausis ta akimirka, tada ir pergalės skonis bus kur kas saldesnis. Visada reikia daryti tai, kas tau teikia malonumą ir džiaugsmą, kas padeda save išreikšti. Juk jei atlieki mėgstamą darbą, tada ir rezultatai, pergalės atkeliauja savaime.

Kai Lietuvoje nebuvo įvestas karantinas, kasdien miške treniravosi 30-40 mano auklėtinių. Kasdien miške praleisdavau apie 4-5 valandas. Apie vieną valandą užtrunka paruošti trasą, sudėlioti punktus, vėliau - vienos grupės, dar vėliau - kitos grupės treniruotės. Veiklos - apsčiai.

Juk orientavimosi sportas žavus tuo, kad yra kelios disciplinos, ieškome kontrolinių punktų ne tik bėgdami, bet ir važiuodami kalnų dviračiais, šliuoždami slidėmis.

Patrauklus yra ir orientavimasis miesto parkuose ar senamiesčiuose. Kiekviena rungtis - savotiškai žavi ir įdomi.

Asmeninio archyvo nuotr.