Lietuvininkių delmonai

Antai romane "Vilius Karalius" rašoma: "Karalienė pastatė ant žemės pintinę su supjaustytais kalmų lapais bei eglių šakelėmis ir tvėrė už priejuostės.

Bet ir ta juodo šilko. Paskui dešinę ranką įkišo į margai išsiuvinėtą kišenę, kuri pusiau kyšojo iš po priejuostės, ir, ten taip pat nieko neradusi, atsiminė, kad nosinė užkišta už lastinginės liemenės.

Išsitraukusi ją iš užančio, nusišluostė prakaituotą veidą."

Delmonas - kišenė, įprastai kabojusi dešiniajame juostos šone, po prijuoste.

Mažajai Ėvikei jis buvo prisiūtas prie sijonuko kairėje pusėje, nes mergaitė buvo raiša ir po dešine pažastimi buvo įsispraudusi kriukį.

Rašytoja prisimena, kad "senais laikais delmonus siūdavo siuvėjai, nes tik siuvėjai turėdavo siuvamas mašinas. Jie šilkiniais siūlais mašina išrašinėdavo dvigalvius žalčius ar ką panašaus.

O kai jau pradėjo siuvimo mašinas ir moterys įsigyti, tai siuvėjai šitą darbą metė" (I. Simonaitytė, "...O buvo taip").

Iš pateikėjų, gimusių 1914-1932 m., etnografinių pasakojimų sužinome, kad delmonus siuvinėdavo jų mamos ir močiutės, o pačios tuo nebeužsiimdavusios ir delmonų jau nebenešiodavusios. Klaipėdos krašte delmonus ryšėjo lietuvininkės, o vokietės nešiojusios sijonus su kišenėmis.

Dauguma pateikėjų pabrėžia, kad delmonus tinka dėvėti tik po žiurstu, tačiau būta ir kitaip: Alksnių kaime važiuodamos į turgų ar krautuvę moterys delmonus ryšėjusios po prijuostėmis, o važiuodamos į bažnyčią - ant viršaus.

Petrelių kaime per vestuves jaunoji į bažnyčią vykdavusi be delmono. Pateikėja, gimusi 1920 m. Saugų apylinkėje, prisimena, kad mama ir senelė mėgusios delmonus siuvinėti.

Išsiuvinėdavusios vardo ir pavardės pirmąsias raides, metus. Derceklių kaime 1923 m. gimusi pateikėja prisimena, kad delmonų raštas buvęs iš karoliukų suvarstytas arba išsiuvinėtas kryžiuku. Prie marių siuvinėta pačiais gražiausiais siūlais.

Pateikėja, gimusi 1913 m., gyvenusi Svencelės kaime, prisimenanti, kad delmonus siuvinėdavo "auksiniais siūleliais", o pasirišdavo ant plataus zomšinio diržo.

To paties kaimo prie Kuršių marių gyventoja, gimusi 1914 m., paliko žinią, kad delmoną mama nešiojusi ant šono pasirišusi su juostele, kurią pati mokėjusi nusiausti. Viena delmono pusė buvusi tvirtos medžiagos, o antra - siuvinėta. Petrelių kaime 1922 m. gimusios pateikėjos močiutė - tėvelio mama - delmoną užsirišdavusi užpakalyje arba pačiame priekyje.

Jį pasirišdavusi eidama į bažnyčią ar į svečius. Seniau ant stalų niekas nedėdavo peilių, todėl eidamos į svečius juos nešėsi delmonuose.

Pasak pateikėjos, ten laikė ir raktus, pinigus.

Tame pačiame kaime 1932 m. gimusi pateikėja prisimena mamą ir močiutę nešiojus delmonus, kurie buvo gėlėmis ir paukščiais gražiai išsiuvinėti.

Žvejytės delmone laikė pinigus, gautus už parduotas žuvis.

Karklėje šis moterų aprangos priedas vadintas krepšiu. XX a. pirmojoje pusėje Melnragėje jau nešiotos makniaukos - spalvotais siūlais dideliais dygsniais išsiuvinėti rankinukai.

Tokie rankinukai buvo su rankenomis, užsegami kilpele ir saga. Žagarų kaime bažnytinis delmonas vadintas taše.

Delmonai su įrašais vokiečių kalba liudija, kad šie aprangos priedai buvo skirti dovanoti.

p79 Kasdienis delmonas. Rusnės etnografinė žvejo sodyba, 2017 m. 80 Mergaitė su delmonu. XIX a. pabaiga - XX a. pradžia 81 Delmonas "Gedenke mein" ("Atmink mane"). Dreižių kaimas, apie 1911 m. 82 Delmonas. Vorusnės kaimas, 1913 m. 83 Delmonas. Dreižių kaimas, 1921 m. 84 Delmonas "Zum Geburtstage" ("Gimtadieniui")Vanagų kaimas, 1912 m. 85 DelmonasSvencelės kaimas, 1920 m. 86 Bažnytinis delmonas tašė Pasiūtas iš daugiaraščių juostelių, su užtrauktuku. Žagarų kaimas, 1903 m.

Aš jau delmona nenešiojau. Mama nešioji. T?p pysiriša specialiai.

Feini tė delmonai, siuvinėti gražiai. Čia turėji būti sijons.

Ant šona prikabints buva. Ir tas delmons matyti buva. Delmons buva po šiurši. Mama kasdėn nešiodava. Kap jau nusirengi, nusiėmi tan vakare. Ryte apsirengi, vėl apsiriša anan.

Bet jau ne toki išpošta, o paprasta. Mes tai ? šiurši (žiurste) turėjom delmona, o anė neturėji toki. Anė delmona pysirišdava.

Kai kas turėji josta. Su ta josta turėji delmona pysirišti. Aš nebmoku anū austi.

Mama mūsu mokėji dar austi. Ana audi dar matytis.

"Turėjau austi, saka, nebmoku, i kan dabar daryti? I vėn?p darau, i kit?p - nebišein. Ejau ir atsiguliau, saka, kad atsikėliau, jau mokėjau."

Pateikėja iš Svencelės kaimo (B 6517)

Tus delmonus vis nešiodava. Ar ? bažnyči eis, ar ? svečius, tai tas delmonas būdava po žiurstu. O jei pi šliūba eis, tai po žiursta neriš.

Pateikėja iš Petrelių kaimo (B 6517)