Krikšto drabužėliai

Artūro Genio krikštynos. Krikšto tėvai Helenė Genytė ir Albertas Latužis. Kisinių kaimas, 1963 m.

Jei kūdikis gimdavęs silpnas, bobutė atlikdavusi ir namines krikšto apeigas, kūdikį suvystydavusi ypatingu būdu: Bintakienė suvyniojo kūdikį į senus savo vaikų vystyklus, įsiautė į didelę drobulę, išplėšė iš senų giesminių lapelį, kur lyg ironija parašyta:

"Apverkiu ir apraudoju, ką piktai tik padariau...", pridėjo prie mažytės kūdikio krūtinės, sukeitė rankeles, suvyniojo ir aprišo juosta. Tada paėmė bobelė ją į savo rankas, pasimeldė, paskaitė ir pagiedojo.

I. Simonaitytė, "Aukštujų Šimonių likimas"

Krikšto kepurėlė. Šaipių kaimas, 1944 m.

Kūdikį pakrikštydavo suėjus keturiolikai dienų po gimimo. Krikšto vardą parinkdavo tėvai arba tėvų tėvai. Krikštyti nešdavo vyriausia giminės moteris, dažniausiai omama - tėvo ar motinos motina, kuri vadinta nešėja. Į kūmus kviesdavo gimines, kaimynus. Nors po įžegnotuvių jaunuoliai įgydavo teisę būti kūmais, tačiau, pasak pateikėjos, gimusios 1922 m. Vanagų kaime, į kūmus dažniau buvo prašomi vyresni - augę žmonės. XX amžiaus I pusėje po krikštynų kūmai vaiku daugiau nebesirūpindavo, tačiau tėvams mirus krikšto vaikais pasirūpinti, juos užauginti buvusi kūmų pareiga.

Krikšto juosta. Nida, 1908 m.

Krikšto proga kūmai dovanodavo krikšto drabužėlius ir vystymo juostą, kuri vadinta vindelbantu. Pateikėja, gimusi 1930 m. Poškų kaime, prisimena, kad vaiką aprengdavo baltai. Kūdikį paguldydavo ant pagalvės. Vanagų kaime XX amžiaus pirmojoje pusėje būta papročio krikšto suknelę pasiūti iš motinos vestuvinio veliumo. Tiek berniukui, tiek mergaitei siuvo ilgą krikšto suknelę, puošė kaspinu. Tikėta - kuo ilgesnis krikšto drabužėlis, tuo ilgesnis bus ir kūdikio gyvenimas.

Krikšto marškinėliai – taufkleid. Nida, 1908 m.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomi šilkiniai krikšto marškinėliai taufkleid, siūti 1908 m. siuvėjos Nidoje. Manoma, kad krikšto drabužėliai priklausė žvejo šeimai, kadangi kartu 1959 m. muziejui buvo perduoti ir žvejybos įrankiai bei žvejo drabužiai. Marškinėlių ilgis - 98,5 cm. Balta tiulinė krikšto kepuraitė papuošta šviesiai mėlynais kaspinėliais ir baltais mezginiais.

Krikšto juosta - tamsiai mėlyno šilko.

Lietuvininkės krikštui siuvo ir juodo aksomo kepurėlę bei juostą. Šiuos krikšto atributus rankomis išsiuvinėdavusios šilkiniais siūlais. Juoda, rankomis siuvinėta aksomo kepurėlė, apsiūta pirktine juostele ir baltais nėriniais, su pamušalu, dėvėta 1944 m. Šaipiuose, Hildės Brandt ((gim. Lönhardt) krikšto proga.

Vygis – supama kūdikio lovelė. Etnografinė žvejo sodyba, Rusnė.

Juodo aksomo kepurėlę, puoštą prabaltais plačiais pinikais, išsiuvinėtą raudonais, žaliais ir žydrais šilkiniais siūlais bei taip pat puoštą juostą mini ir I. Simonaitytė: Nieko idomaus. Visai viršuj guli mažyciai marškinyciai, viena tokia pat mažyte kepuryte, ji juodo aksomo, baltais placiais pinikais apstatyta, raudonais, žaliais ir žydrais šilkais išsiuvineta. Lene nieko neatmena, bet jai lyg kas sakyte sako, kad tai Jonuko krikšto marškinukai ir kepuraite. Cia pat tokio pat juodo aksomo juosta, taip pat šilkais išsiuvineta... Ir ta juosta tegalejo tik Jonukas buti apjuostas, kad ji veže ar neše krikštyti.

I. Simonaitytė, „Be tevo“